Tai pirmasis išsamesnio kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose etapas, kuriuo siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančias kino rodymo erdves, atkreipti dėmesį į jų būklę, kultūrinę ir architektūrinę vertę. Iš praėjusio amžiaus pabaigoje šalies regionuose veikusių 140 kino teatrų šiame tyrime užfiksuota šešiolika savo pirminės išvaizdos pernelyg nepakeitusių. Iš jų pagal pirminę kino rodymo paskirtį tebeveikia tik keturi.

Kaip LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ yra sakiusi L. Kaminskaitė, turime išsaugoti senuosius kino teatrus, kad vėliau nereikėtų gręžiotis į užsienio šalis – jie gali tapti traukos centrais,  kaip yra Latvijoje ar Estijoje. Ir ne tik dėl to. Svarbu išsaugoti kolektyvinę kino žiūrėjimo patirtį.

Simo Lin nuotr.

Vieni kino teatrai apleisti ir užmiršti, kiti – neatpažįstamai išoperuoti, o treti – vis dar laukiantys lankytojų.

Projekto kūrėjai ne tik vykdė tyrimą, bet ir nusprendė užfiksuoti senuosius skirtinguose regionuose sovietmečiu statytus kino teatrus. Tam jie pasikvietė fotografą Simą Lin. Nusprendėme paklausti apie kelionę po Lietuvos miestus ir miestelius bei užduotį įamžinti kino teatrus: jų interjerus ir eksterjerus, ten dirbusius ar tebedirbančius žmones. Fotografas dalijasi keletu atrinktų kadrų ir įspūdžiais.

S. Lin teigia, kad „Meno avilio“ suformuota užduotis – aplankyti senuosius Lietuvos kino teatrus ir įamžinti juos šių dienų kontekste. „Pamatyta realybė – nostalgiška ir kontrastinga. Vieni kino teatrai apleisti ir užmiršti, kiti – neatpažįstamai išoperuoti, o treti – vis dar laukiantys lankytojų. Tiesa, tokių mažiausiai. Kai kurių pastatų langai užverti, salių krėslai išmontuoti, tačiau palikti ūžti projektoriai. Nemaža dalis ironiškai pakeitę savo paskirtį – meno salės virto parduotuvėmis, komisais, sandėliais ar net cirko salėmis. Jausmas, lydintis vaikštant po tokias erdves, – postapokaliptinis, regis, vieną dieną pasaulyje buvo atšaukta kultūra ir nuspręsta jos vietą užleisti buitiškiems, kur kas žemiškesniems žmonių poreikiams. Vyšnaitė ant absurdo torto – parduotuvių reklaminės iškabos, puošiančios praeito amžiaus autentiškų kino teatrų fasadus“, – pasakoja jis.

Simo Lin nuotr.

„Kurdamas šią fotografijų seriją pasirinkau būti nešališkas – dokumentuoti be fotografinės ar emocinės manipuliacijos. Svarbiausiu tikslu laikiau būtojo ir esamojo laiko sandūros fiksavimą, – kalba fotografas. – Ši sankirta geriausiai atsiskleidžia per kine dirbusių ar tebedirbančių žmonių portretus – jie projekte tampa centrine ašimi, prie kurios jungiasi papildomi motyvai – erdvės, interjerai, istorija, sukurdami bendrą šių dienų kino teatrų paveikslą regionuose.“

Alytus

„Dainava“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

Kartoninė gelbėtojos Robertos Summer Quinn (aktorė Alexandra Daddario) figūra. 2017 m. filmo „Gelbėtojai“ reklama Alytaus kino teatro „Dainava“ videotekoje greta senų kino salės krėslų. Skirtingų kino laikotarpių susitikimas.

Klaipėda

„Vaidila“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia baldų komisas, veterinarijos klinika

Buvusiame Klaipėdos „Vaidilos“ kino teatre šiuo metu veikia veterinarijos klinika, o pagrindinėje salėje – baldų komisas. Vieta, kur galima įsigyti įvairiausių daiktų: nuo klozeto iki riedučių. Šioje erdvėje mane labiausiai žavi užuolaida pridengtas kino ekranas, pakyla, amfiteatras ir daug kitų kino salės atributų. Į likusį baltą, užuolaida pridengtą ekraną 850 vietų salėje dabar žiūri kėdės, kriauklės, stalai, šaldytuvai ir skalbyklės. Čia pasijunti lyg papuolęs į siurrealistinio kino filmavimo aikštelę.

Marijampolė

„Spindulys“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

Marijampolės kino teatro „Spindulys“ kino mechanikė Marija Ivoškienė visą savo gyvenimą paskyrė kinui. Čia ji dirba daugiau nei 40 metų. Per tą laiką pasikeitė ne tik kino erdvės pavadinimas (anksčiau buvo „Pergalė“), bet ir dešimtys vadovų. M.Ivoškienė dirbo su devyniais iš jų. Norėjau, kad šis portretas būtų kuo santūresnis, tačiau kartu ir iškilus – prie raudonos užuolaidos – dažno kino teatrų atributo. Ji, kaip ir kiti čia sutikti darbuotojai, be išimčių į darbą žiūri kaip į šventę, nors ir nebuvo lengva – teko kilnoti apie 35 kg sveriančias filmų rites, netgi gesinti gaisrą. 1971-aisiais pastatytas kino teatras veikia iki šiol ir yra vienintelis kino teatras Marijampolėje.

Mažeikiai

„Draugystė“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia baldų parduotuvė

1960 m. pagal tipinį sovietmečio architektūros projektą Nr. 20-06-30, Giproteatr, pastatytame Mažeikių kino teatre „Draugystė“ (vėliau „Durbė“) šiuo metu veikia baldų parduotuvė. Čia naują sofą arba lovą galima įsigyti už 200–300 eurų. Antrajame parduotuvės aukšte dar galima aptikti kino teatro palikimo. Čia dulka senos atlenkiamos kino teatro salės kėdės, labai simboliškai nugrūstos į tamsiausią užkampį.

Zarasai

„Rūta“, pastatytas 1960 m., modernizmas, nenaudojamas

Pravertos durys į buvusio Zarasų kino teatro „Rūta“ 400 vietų salę. Kino čia seniai nebėra – nuo 2006-ųjų, išlikusios tik puošnios raudonos užuolaidos ir autentiškos durys. Kino teatrui užsidarius, čia pradėjo veikti Zarasų jaunimo centras: salėje repetavo jaunimo muzikos ir šokių grupės. Šiuo metu pastatas nenaudojamas.

Palanga

„Naglis“, pastatytas 1959 m., modernizmas, rekonstruojamas

Palangos kino teatro „Naglis“ projektorinė. Niekuomet iki pabaigos nerenovuota ir nuo 1959 m. veikianti kino erdvė turi galimybę rodyti juostinius filmus. Šiuo metu atnaujinimo laukiantis „Naglis“ žada virsti regionine filmoteka.

Išsamesnį 2020 m. rudenį užfiksuotą fotografinį S. Lin pasakojimą galima pamatyti kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A.Goštauto g. 2) lange kovo–gegužės mėn. veiksiančioje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“ ir „Meno avilio“ interneto puslapyje.

Organizatoriai kviečia prisidėti prie tyrimo ir dalytis prisiminimais, bilietais, nuotraukomis bei kitokia medžiaga apie senuosius kino teatrus rašant e.paštu info@menoavilys.org.