„Neatvirukinis“ Beirutas fotografės I. Saudargaitės-Douaihi akimis

Apie fotografę Ievą Saudargaitę-Douaihi sužinojau tada, kai pamačiau, kad ji savo darbus pristatys neformalių pokalbių apie fotografiją „Portfolio peržiūros“ susitikime. Neturistiniai Beiruto vaizdai patraukė akį. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra viena žinomiausių architektūros fotografių Libane.

I.Saudargaitė-Douaihi – diplomuota architektė, tapusi fotomenininke. Pastatų projektavimo meno ir mokslo įtaką nesunku pastebėti pažvelgus tiek į asmeninius, tiek į komercinius fotoprojektus. „Man visada labai svarbu tiesios linijos. Nemėgstu iškreiptos perspektyvos. Galbūt todėl pasirinkau architektūrą, kur viskas savo vietoje“, – sako ji.

Menininkė dalyvavo grupinėse parodose Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje, Beirute, kitur. 2018 m. jos kartu su keletu menininkų sukurtas projektas atstovavo Libanui Venecijos architektūros bienalėje. Pernai pasirodė jos fotografijų albumas „Beirut, Naked City“. Artimiausiu metu jos darbus galima išvysti virtualiojoje parodoje „Lebanon Then and Now: Photography from 2006–2020“, ją liepos mėnesį rengia Vašingtone įsikūręs Artimųjų Rytų institutas (MEI).

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais.

Šilutė–Abu Dabis–Biblosas–Beirutas

1997 m., būdama devynerių, Ieva kartu su šeima išvyko iš Lietuvos. „Atsimenu momentą, kai palikau Lietuvą – tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Turiu nuotrauką. Praskridome virš namų, tad galėjau atsisveikinti. Mačiau mišką, mūsų namą ir verkiau. Antras vaizdas, kurį pamenu, jau iš Libano, iš senelių kaimo – su pusbroliais ir pusseserėmis leidžiamės į aplinkos tyrinėjimus. Kalnas, labai gražus šlaitas... Atsimenu šviesą, augaliją“, – po prisiminimus naršo pašnekovė, gimusi Šilutėje.

Lietuvės ir libaniečio šeimoje augusios Ievos naujais namais tapo Jungtinių Arabų Emyratų sostinė Abu Dabis, ten ji lankė mokyklą. 2007-aisiais persikėlė į tėvo tėvynę Libaną ir Libano Amerikos universitete, Bibloso padalinyje, pradėjo studijuoti architektūrą. Nuo tada pradėjo lankytis Beirute: „Universitetas įsikūręs ant kalvelės, taigi miesto gyvybės ir šurmulio ten nebuvo. Universitetas, tavo kambarėlis, ir viskas. Todėl Beirutą atrasti pradėjau, kai persikrausčiau į Biblosą.“

Fotografija Ieva susidomėjo per architektūros studijas, kai leisdavosi į miestą tyrinėti projektų lokacijų. Jas reikėdavo nufotografuoti. „Fotografuodama pajutau džiaugsmą“ , – dalijasi ji. Taigi dar studijuodama pradėjo fiksuoti miestą, peizažus, lankytinas vietas žurnalams.

Pabaigusi mokslus, įsidarbino architektų studijoje, tačiau darbas ir atmosfera nepatiko. Tad po  metų menininkė užvėrė biuro duris ir leidosi į naujos darbovietės paieškas. Tuo metu ji fotografuodavo žinomo šalies architekto Bernardo Khoury, kurio biure buvo atlikusi praktiką, pastatus. Nuotraukas skelbdavo savo „Instagram“ paskyroje. Kai vieną dieną ji pasiteiravo, ar studijos architektai matė jos nuotraukas, šie pasiūlė jai atvykti į jų biurą. Pokalbis buvo  sėkmingas ir menininkė gavo rimtą užduotį – fotografuoti architekto projektuotus pastatus būsimai jo knygai.

Lietuviškoje šviesoje

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais. I.Saudargaitės-Douaihi Beiruto paveikslas knygoje sudarytas iš 150 fotografijų.

„Beirutas labai vizualus, jame visko pilna. Jei neturi laiko stovėti ir žiūrėti, daug ko nepamatysi. Daug statoma ir griaunama, todėl miestas labai greitai keičiasi. Noriu tai užfiksuoti, nes greitai gali nebelikti. Nėra žmonių, pasiryžusių dokumentuoti miestą ir jo pokyčius“,  –  teigia Ieva.

Savo ryšį su Beirutu ji prilygina santykiams su mylimuoju – kartu ir myli, ir neapkenčia. Tai  miestas su charakteriu. Ievos kadruose jis užfiksuotas įvairiais rakursais, tačiau šviesa juose tolygi. Kad tai pasiektų, fotografė į tą pačią vietą sugrįždavo keletą kartų. „Man prie širdies lietuviška šviesa, t.y., kai mažiau saulės. Nors tokios šviesos būdama Lietuvoje nelabai mėgstu, Libane man ji patinka.“

Po atokias miesto dalis vaikštinėjanti šviesiaplaukė su fotoaparatu rankose patraukdavo gyventojų dėmesį:  „Dažniausiai žmonės mane palaiko turiste ar paprašo juos nufotografuoti. Kartais įžūliai paklausia, kodėl fotografuoju. Kai paaiškinu, nusiramina. Pasitaiko įtariančių, kad galbūt esu Izraelio šnipė.“

Kataro pakelės ir namų tvarkytojos

Šiuo metu tebekuriamoje serijoje „Artifacts of Speed“ vaizduojami po avarijos nuo kelio patraukti automobiliai. Juos fiksuoti fotografė pradėjo 2016 m. lankydamasi Katare, kur gyvena jos mama. Iš jos Ieva ir sužinojo apie šalikelėse keletui dienų ar ilgiau paliekamus automobilius.

„Vairavimo kultūra Katare agresyvi. Kadangi šioje kultūroje daug kas draudžiama, manau, kad vairavimas tampa veikla, kurioje vietiniai liaujasi save kontroliavę ir leidžia sau viską – didelį greitį, lenktynes“, – galimas avarijų priežastis spėja ji.

Anot fotografės, šia serija ji nesikoncentruoja į sudaužytus ir paliktus automobilius. Lygiai tiek pat autorei svarbi įvykio vieta. Taip, jos manymu, ši serija dokumentuoja skirtingas Kataro vietoves per avarijas: „Nesirenku vaizdo, kurį noriu dokumentuoti, tiesiog fotografuoju ten, kur įvyko avarija.“

Fotografuodama prabangių namų interjerus I.Saudargaitė-Douaihi atkreipė dėmesį į tykiai tokiuose būstuose plušančias namų tvarkytojas, kurios į šiuos kraštus dirbti atvyksta iš Tolimųjų Rytų. 2015 m. padariusi pirmuosius kadrus pagalvojo, kad galbūt iš to galėtų išeiti kažkas įdomaus. Įspūdinguose interjeruose įamžintos dirbančios moterys virto fotografijų serija „Back of House“: „Stengiausi jas pagauti dirbančias, kadrų nerežisavau“.

Apie bendruomenę ir jai rūpimas temas

Kadangi apie Ievą sužinojau per Vilniuje vykstančius fotografinius susitikimus, paklausiau, ar panašūs renginiai vyksta Beirute. „Tikriausiai, kaip ir Lietuvoje, menininkų bendruomenė uždara. Jei turi pažinčių, bus labai lengva. Fotografų bendruomenė burtis pradėjo visai neseniai. Metų pradžioje iš draugės gavau kvietimą atvykti į menininkų įsigytą namą kalnuose. Susirinko tik fotografai, susipažinome, prisistatėme. Dabar drauge ieškome bendro projekto. Susitikimai tęsiasi, tačiau esu Lietuvoje ir juose negaliu dalyvauti.“

Kokios temos įdomios vietiniams fotomenininkams? „Mūsų kūryba labiausiai susijusi su tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje: kasdienybė, politiniai įvykiai (demonstracijos šalyje tęsiasi nuo praėjusių metų spalio – aut. past.), teritorijos klausimai, žmogaus ryšys su žeme. Kitos populiarios temos – moterys, queer bendruomenė, intymumas, kūnas. Pastarosios ypač aktualios toms šalims, kuriose šios temos yra tabu, t.y. kur visuomenė yra šiek tiek uždaresnė“, – paaiškina menininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

charemoboba

charemoboba portretas
gulinti pa arabu,baisu.Kokia tu lietuvė!Lerva.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių