N. Milerius: tikime, kad transformacija yra įmanoma

Kino festivalio „Nepatogus kinas“ metu buvo galima išvysti paskutinį šviesaus atminimo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus filmą „Pavyzdingas elgesys“.

Išgyvenęs brolio, kuris buvo nužudytas, netektį, režisierius A.Mickevičius įžengė į Lukiškių kalėjimą, kur susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. Gyvagalviais vadinami kaliniai gyveno, tarsi laikas būtų sustojęs, bet neprarado vilties pasikeisti ir kada nors išeiti į laisvę. Paties režisieriaus nuostatų kaita nuo pykčio link atleidimo tampa radikalia kelione, kurią 2017 m. pabaigoje nutraukė režisieriaus mirtina liga. Filmas nagrinėja nusikaltimo, atleidimo ir socialinio teisingumo temas. Jį režisuoti pabaigė filosofas Nerijus Milerius. Filmo premjera įvyko praeitais metais dokumentinio kino ir animacijos festivalyje „DOK Leipzig“, kur iškart susišlavė tris apdovanojimus. Tikimasi, kad filmą Lietuvos kino teatruose pavyks parodyti šių metų pabaigoje, vėliau jis bus išleistas VOD platformose. Dabar apie neįprastą filmo kūrybinį procesą kalbamės su jo bendrarežisieriu N.Mileriumi.

Kiek laiko filmas jau buvo kuriamas, kai prisijungėte?

– A.Mickevičius su šviesaus atminimo operatoriumi Audriumi Kemežiu nuėjo į pirmą, žvalgybinę, pamainą Lukiškių kalėjime 2014 m. pabaigoje, o pradėjo filmuoti 2015 m. sausį. Aš prisijungiau 2016 m. pabaigoje. Tada jis pakvietė mane tapti scenarijaus redaktoriumi. Nuo tada kartu perrašinėjome scenarijų, prieš tai jis rašė jį su kolegomis iš Bulgarijos.

Audrius norėdavo parodyti, ką nufilmavo, ką sumontavo. Taip aš vis labiau įsitraukiau. Dar jam gyvam esant, dalyvavau filmuojant Lukiškėse, susipažinau su herojais, todėl man vėliau buvo paprasčiau įsitraukti, herojai nekėlė klausimų dėl filmo pratęsimo. Nebuvo taip, kad ėmė ir atėjo svetimas žmogus. Viena, kas pasikeitė, – jie suprato, kadangi mirė autorius, matyt, čia reikšmingas įvykis, ir personažų elgesys prieš kamerą pasidarė kiek sureikšmintas. Audrius dvejus su puse metų vaikščiojo į Lukiškes, nedaug ką leisdavo filmuoti, nebuvo daug pasirinkimo. Daug filmuotos medžiagos į galutinį montažą neįėjo.

Ar A.Mickevičius buvo palikęs scenarijų, nuorodų, kaip pabaigti filmą, ar reikėjo pačiam daug interpretuoti?

– Kadangi patys kartu ir redagavome scenarijų, tai aš jį tikrai gerai įsivaizdavau. Pagal paliktą planą dar trūko poros pamainų. Pirmą pamainą su herojumi Rolandu nufilmavome be problemų. Antrą filmuodami turėjome problemų, surinkome parašus – pradžioje kiti kaliniai sutiko kartu filmuotis dirbtuvėje, bet kai atėjome, nė vienas nebesutiko. Bandžiau viską perorganizuoti, tada pamatėme, kad jų elgesys nebe toks natūralus ir aš nusprendžiau, kad reikia ieškoti kitų sprendimų. Rimas Audriaus garbei buvo pradėjęs daryti automobilio maketą, tai nusprendžiau filmuoti tai. Galiausiai pradėjome montuoti, tada pamatėme visumą ir ko jai trūksta, kas veikia, kas ne. Tad, sumontavus pirminius planus, kurtus dar su Audriumi, visame filme mano išėjo gal koks 20 minučių. Tai tikrai nebuvo savitikslė kūryba, viskas natūraliai išsivystė.

Labai greitai pamatėme, ko filmui dar reikia. Manęs ne vienas žmogus, pažiūrėjęs filmą, klausė: ar tu pridėjai šviesios atminties filosofą Bernardą Stieglerį? Atsakau, kad tikrai ne aš, absoliučiai visi interviu filme yra filmuoti Audriaus. Mano iniciatyva nufilmuoti kadrai – grynai vaizdiniai. Nes pradėję montuoti pamatėme, ko trūksta. Kalbėjome apie tai su kitu operatoriumi Valdu Jaručiu – jis mano, kad taip nutiko, nes jie buvo labai smarkiai apriboti, ką galėjo filmuoti, ko – ne.

Ar domėjotės kitais post-mortem kūriniais, kai režisierių kolegos užbaigė jų filmus po jų mirties, ir jų kūrybiniais procesais, pavyzdžiui, Michaelo Glawoggerio „Be pavadinimo“? Ar susidūrėte su problema, kaip išlikti ištikimam režisieriaus vizijai?

– Neteko domėtis atskirai, buvo labai aiškus moralinis klausimas. Feisbuke esu pasidalijęs man Audriaus paliktu laišku, kuriame jis prašo pabaigti filmą. Jau gulėdamas ligoninėje jis man paskambino ir paprašė pabaigti filmą. Negalvojau tada, kad viskas taip blogai, bet, galvojau, kad nesijaudintų, pažadėsiu. Paskambino likus pusantro mėnesio iki mirties, labai anksti. Paskui jo žmona Irutė sakė, kad jis labai anksti pradėjo ruoštis, o su manimi pakalbėjęs ir išgavęs pažadą, kad filmą pabaigsiu, apie jį išvis nebekalbėjo. Paskui, po Audriaus mirties, ji pakvietė mane ir prodiuserę Rasą Miškinytę. Jis paliko du laiškus – man, kad prašo pabaigti, ir Rasai – priimti jo valią. Gal, jei nebūtų laiško, būčiau pagalvojęs – mane būtų žymiai daugiau moralinių dilemų kankinę... Kai jis surašė viską laiške, buvo labai aišku, kodėl ne kieno kito, o manęs prašė pabaigti. Ir ne tik pabaigti montuoti, o tapti bendrarežisieriu. Jis matė, kad yra dalykų, kuriuos reikia užbaigti. Pradėjus dėlioti visumą, paaiškėjo problemos. Jis būtų nufilmavęs kelias pamainas ir pamatęs tas problemas pats. Kaip gyvas autorius, jis jas būtų galėjęs kūrybiškai spręsti. Man nuolat reikėjo spręsti ne tik kūrybinius, bet ir moralinius klausimus – ar aš galiu keisti jo sugalvotus dalykus, ar ne. Dėl įvairių priežasčių turėjome tęsti filmavimo ir montavimo darbus lėčiau, nei planavome. Bet tas laikas padėjo, pamačiau, ko tikrai reikia filmui. Jei būtų reikėję jį pabaigti per mėnesį,  būtų buvę neįmanoma. Mes su prodiusere Rasa sutarėme, kad reikia padaryti geriausią įmanomą filmą.

Kokios tos moralinės dilemos?

– Filme turėjo būti ir kalėjimo direktorius, gamybos skyriaus vadovas, kunigas Arūnas Peškaitis, ne vien Mišios turėjo matytis. Aš iškart atsisakiau tų scenų su jais. Buvo aišku, kad negali taip būti. Audrius norėjo, kad filmas būtų dviejų valandų trukmės ir jame būtų daug muzikos. Dėl muzikos būčiau neprieštaravęs – jis anksčiau grojo grupėje „Ženklas“, buvo muzikalus žmogus, o aš tikrai toks nesu. Man norėjosi ne daug žodžių, interviu ir muzikos, o vaizdo. Bet tai ne moraliniai klausimai, o kūrybiniai. Ir Audrius būtų pamatęs, kad visi norimi personažai į filmą netelpa. Buvo ir kitų vietų, kurios neveikė, tad reikėjo jas pakeisti. Moraliniai klausimai buvo kitur. Kai kurie Audriaus prašymai buvo labai konkretūs ir dėl to kai kurie moraliniai klausimai iškart išsisprendė. Jie yra išpildyti.

Galbūt vienas didžiausių kilusių klausimų – dėl paties Audriaus ir jo balso filme naudojimo. Pats Audrius nenorėjo būti matomas filme. Sprendimas dėl jo balso, užkadrinių tekstų atrodo ant lėkštutės padėtas, bet reikėjo laiko jam atrasti. Audrius paliko apie 40 min. apmontuotos medžiagos, daug kas iš jos pasikeitė, tik keletas vietų išliko. Toje medžiagoje nebuvo kadrų, kur jis pats būtų matomas. Tad suprantame, kad jis nesvarstė varianto tapti vizualine filmo dalimi ar netgi herojumi. Bet jis paliko įrašytus savo tekstus. Garso režisieriai sakydavo, kad šiuos tekstus reikės pergarsinti su kitu žmogumi, mat jie buvo buitiniu diktofonu įrašyti. Aš iškart pasakiau, kad tikrai ne, – esmė, kad girdime paties Audriaus balsą. Jis įrašė norėdamas pasibandyti. Tekstus jis šlifavo, bandė skirtingomis emocijomis įskaityti. Dar jam gyvam esant sakiau, kad įrašytų daugiau teksto. Pasiūliau, nes atrodė, kad pasimes tuo metu esami tekstai. Jis sutiko, nes nenorėjo, kad būtų tik taip pakrapinta jo minčių. Čia ir buvo didžiausias moralinis klausimas – montuojant atrodė, kad jo tekstai arba pasimeta, arba yra visiškai nesuderinami su kalinių istorija. Iškart pavadinau sau – subjektyvioji – Audriaus filmo dalis ir objektyvioji – kalinių. Atrodė, kad tai du skirtingi kūriniai. Bulgarų montuotoja, pirmą kartą pažiūrėjusi, pasakė, kad čia tikrai nepaeis šis sprendimas. Tuomet man nušvito, kad reikia ieškoti medžiagos, kur matome Audrių. Pradėjome visą medžiagą peržiūrinėti iš naujo ir išrankiojome kadrus, kur yra Audrius. Tuomet sulipo balsas su vaizdu ir kiti sprendimai tarsi patys pasisiūlė, tam tikros dalys nustojo išmušinėti. Kai jau nuvykau į Bulgariją galutinio montažo, montuotoja Ema jau buvo prisipratinusi mintį, kad subjektyvioji ir objektyvioji linijos gali derėti filme. Tiesą sakant, Ema labai daug prisidėjo, kad šios linijos galutiniame montažo variante derėtų kuo organiškiau.

Vienu metu atrodė, kad jei būtų vien kūrybinės problemos, tai lengviau nebūtų pabaigti šito filmo, bet kiek gali keisti moraliniai klausimai, tai uch...

Grįžtant į pradžią, kodėl būtent Rolandas ir Rimas tapo filmo personažais?

– Audrius su žmona buvo Bernardinų bažnyčios Mišiose ir kunigas A.Peškaitis (jis anksčiau buvo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas Lukiškėse) per pamokslą pasakojo apie nuteistuosius, kurie mezga. Tai Audriui paliko milžinišką įspūdį, kad žudikai mezga. Jis susitarė su kunigu, kad nueis su jais susitikti. Jie, mezgėjai, kalbėjosi su Audriumi, bet kategoriškai atsisakė filmuotis. Bet Lukiškių kalėjime buvo kitas žmogus, kurį A.Peškaitis globojo – kalinys Žygimantas, jis dvylika metų buvo nuteistas už nužudymą. Jis rašė dienoraštį, kurį vėliau išleido kaip knygą. Audrius jį pradėjo filmuoti. Tada kalėjimo direktorius Audriui pasakė, kad „yra tokie du bičai“, nuteistieji iki gyvos galvos, kurie laisvu laiku daro motociklo maketą. Jie abu ilgai buvo užsidarę, ne iki galo bendradarbiavo. Vieną dieną Rolandas pasakė, kad tuoj bus vestuvės... Ir tada prasidėjo... Rimas ilgai atsisakė kalbėti apie savo nusikaltimą, po dvejų metų jį šiek tiek pramušė. Reikėjo dvejus su puse metų palaukti.

Kokia buvo jų reakcija pamačius filmą? Kokia jūsų nuomonė, ar įmanoma kalinių transformacija?

– Filmas juos sutrikdė. Jie greičiausiai įsivaizdavo kitokį filmą. Jie ilgą laiką nežinojo, kad Audriaus brolis buvo nužudytas ir kad bus tokie Audriaus tekstai filme naudojami. Audrius pats nepasakė. Mes jau po Audriaus mirties su jo žmona jiems pasakėme. Tai natūralu, kad jie įsivaizdavo kitokį filmą. Jie tos subjektyviosios dalies niekaip negalėjo nutuokti. Jie matė  objektyviąją tikrovę. Pavyzdžiui, kad filme kartu su jais bus kalėjęs prancūzų filosofas, jie žinojo.

Būdavo kažkas iš mūsų bendrakūrėjų iš užsienio pražiopsodavo pradžią ir klausdavo: „Palaukit, čia Audriaus brolio žudikai?“ Nors tekste aiškiai pasakyta, kad sėdo tik vienas iš brolio žudikų ir kokiam laikui. Kolegos iš Bulgarijos klausė: „O ką tu darysi, jei žmogus penkias minutes pavėluos į filmą?“ Atsakiau, kad nieko nedarysiu, nes esmė – atleidimas. Net jei ir galvosi, kad čia tie patys. Pati transformacija yra svarbiausia. Nužudytojo brolis atleidžia. Taip matoma ir kalinių transformacija. Audrius nebijojo, kad taip bus. Yra sakęs, kad buvo du brolio žudikai, ir filme bus du. Paralelė buvo kuriama tikslingai.

Jei netikėčiau, kad kalinių transformacija yra įmanoma, tai būčiau nedirbęs prie filmo. B.Stiegleris irgi yra transformacijos pavyzdys. Transformacija yra vienas iš esminių filmo elementų. B.Stiegleris, kaip ir pats prisipažįsta filme, kalėjo už tai, kad plėšė bankus. Jo istorija Prancūzijoje gana gerai žinoma: jis turėjo muzikos barą, ten kažką pagavo prekiaujant narkotikais, tada tą barą uždarė. Jis buvo paskolą pasiėmęs, tai ta paskola kapsi, baras uždarytas, pajamų nėra, tai jis maištaudamas pradėjo plėšti bankus ir jį pagavo. Jis sėdėjo kalėjime, buvo garsių intelektualų vaikas, vienas filosofijos dėstytojas jam į kalėjimą pradėjo nešti knygas ir jis pats perėjo filosofijos universitetus. Kai paleido, jis jau buvo žinomas Prancūzijos filosofijos grietinėlei, filosofas Jaques Derrida pakvietė B.Stieglerį stoti pas jį į doktorantūrą… Jis yra transformacijos pavyzdys. Minėtas Žygimantas parašė knygą. Rimas ir Rolandas meistrauja.

Kaip gyvenime, o ne kine vyksta transformacija?

– Taip ir vyksta: plėšė bankus – tampa filosofu, Žygimantas, kuris nebuvo įtrauktas į filmą, ne tik knygą parašė, bet ir tapo aukštalipiu. Audriaus atleidimas – irgi transformacija. Buvo svarbu akcentuoti tai. Todėl ir įdėjau į filmą nužudyto brolio nuotrauką. Norėdamas suprasti, koks radikalus yra atleidimo veiksmas, tam, kad tai suprastum, turi matyti ir nusikaltimo radikalumą. Mes tikime, kad tai įmanoma. Mes su Rasa Rimui parašėme rekomendaciją (2019 m. balandį Lietuvoje įsigaliojus baudžiamojo įstatymo pakeitimams, bent 20 metų iškalėjęs nuteistasis iki gyvos galvos gali teikti prašymą dėl bausmės sušvelninimo – aut. past.). Rolandas dar negalėjo prašyti pagal įstatymą, kad galėtų būti paleistas, bet mes jam parašytume irgi. Rimas po kelerių metų bus paleistas, po nutarimo dėl bausmės sušvelninimo dar penkerius metus turi kalėti – tokia tvarka. Niekas negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų, bet mes tikime. Visi bendravimo faktai ir intuicija leidžia patikėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių