Nuo pat civilizacijos aušros iki šių dienų žmoniją lydi muzikos garsai – ar tai būtų pirmykštis būgnas, ar akustinė gitara. Atsakymus į klausimus, kodėl mums reikia muzikos, kodėl jaučiame poreikį muzikuoti, žino Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius Rytis Ambrazevičius ir folkroko grupės „Atalyja“ muzikantas, dėstantis muzikos psichologiją. 

Gamtoje muzikos nėra 

Nors šio KTU dėstomo tarpdalykinio mokslo pavadinimas daug ką priverčia kraipyti galvas, muzikologo teigimu tai – toks pat rimtas mokslas, kaip ir chemija ar architektūra. 

„Dažnas klaidingai manoma, kad muzikos psichologija – tai muzikos terapija, kurios metu žmogui padedama atsipalaiduoti, pasinerti į transą ar net spręsti problemas. Taip nėra.
Muzikos psichologija apima kur kas daugiau nei muzikos poveikį žmogui. Tai – muzikos ir psichologijos sankirta, tarpdalykinis mokslas, kuriame reikalingos ne tik psichologijos ir muzikinės žinios, bet taip pat ir neblogas akustikos, sociologijos, anatomijos ir fiziologijos išmanymas“, – tvirtina KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Audiovizualinių menų katedros profesorius R. Ambrazevičius. 

Muzikos psichologai nagrinėja muzikos ir žmogaus santykį, aiškinasi, kas, kaip ir kodėl darosi su žmogumi, kuris kuria muziką, ją groja ar klauso, įsimena ar užmiršta, kodėl viena muzika patinka, o kita ne. 

„Kaip mus veikia kasdienis muzikos klausymas, kas yra absoliučioji klausa – visa tai patenka į muzikos psichologijos akiratį. Muzika nėra koks nors gamtos reiškinys, egzistuojantis atskirai nuo žmogaus – tai jo produktas, sukonstruotas pagal poreikius. 

Nors eilinis klausytojas nesusimąsto, tačiau ta muzika, kurią girdi, yra adaptuota jo klausai ir suvokimui taip, kad jam patiktų. Nepaisant to, vieniems ta pati daina patinka, kitiems ne. Turiu nuliūdinti, tačiau gamtoje muzika savaime neegzistuoja“, – sako R.Ambrazevičius, grojantis kanklėmis ir dainuojantis grupėje „Atalyja“. 

Klausoma muzika – asmenybės atspindys 

Muzikantas pabrėžia, kad muzikos psichologija neapsieina be daugelio kitų mokslų žinių ir metodų. Pavyzdžiui, neuromuzikologija nagrinėja smegenų veiklą, konkrečius procesus jų struktūroje suvokiant, saugant atmintyje, reaguojant į muziką. 

Muzikos sociologija aiškinasi, kodėl vienos socialinės grupės mėgsta vieną muzika, kitos kitą, kokios įtakos konkreti muzika turi tam tikrų visuomenės grupių, subkultūrų susiformavimui, netgi kaip tai atsispindi žmogaus įvaizdyje. 

„Juk jau iš išvaizdos aišku, kas klauso metalo, o kas „punk“ muzikos“, – tvirtina R.Ambrazevičius. 

Pasak R.Ambrazevičius, muzikos psichologijoje galima rasti atsakymą ir į klausimą, kodėl menko išsilavinimo ir sportiškai vilkintys vaikinai dažnai klauso rusiškos popmuzikos. 

„Patikimo ar nepatikimo reiškinį vaizduoja vadinamoji „Apverstos U“ kreivė. Per paprasta muzika mums atrodo primityvi. Kuo sudėtingesnė, tuo labiau patinka. Bet per sudėtinga vargina – vėl nebepatinka. Didžiausio patikimo taškas kiekvienam yra individualus, jis priklauso nuo muzikinės patirties ir išsilavinimo. Aišku, toks modelis schematiškas, jis atspindi tik dėsningumą. Pavyzdžiui, liaudies dainos melodija gali būti visai primityvi, bet emociškai – labai sudėtinga“, – sako muzikologas. 

Įrašomi prisiminimai 

Klausantis muzikos, pasak KTU profesoriaus, itin svarbus ir laiko kontekstas. Jei klausantis linksmos dainos žmogui nutiko kas nors nemalonaus, arba ta daina primena kokį nors asmenį, kuris jį įskaudino – labai tikėtina, kad kitą kartą išgirsta ši daina sukels skaudžius prisiminimus.

„Muzika gali asocijuotis netgi su kokiu nors kvapu, skoniu, bet sąsajas susikuria pats žmogus. Kai noriu ko nors gaivaus ir truputį saldaus, kaip koktelio su džinu, toniku ir kokakola, klausausi legendinės britų grupės „Queen“, – šypteli pašnekovas. 

Jo teigimu, gaji nuomonė, kad nėščiosioms reikia klausyti klasikinės muzikos, nes ji teigiamai veikia įsčiose esantį naujagimį. Tačiau tai priklauso nuo kiekvienos moters, jos patyrimo ir santykio su klasikine muzika.

„Prieš pora dešimtmečių eksperimentų metu nustatyta, kad Mocarto muzikos klausymas didina studentų intelekto koeficientą, tačiau tas padidėjimas buvo nežymus. Apsukrūs verteivos suskubo užpatentuoti šį atradimą ir ėmė pardavinėti įvairias knygeles, kompaktines plokšteles šia tematika. Tokia veikla muzikos psichologų bendruomenėje vertinama kaip pseudomokslinė. Paradoksas, tačiau ji skatina žmones domėtis klasikine muzika“, – pasakoja V. Ambrazevičius.