Muzikos gerbėjams – kelios rekomendacijos: kokius albumus būtina paklausyti?

Ko nepraleisti muzikos pasaulyje? Skelbiama penkių muzikinių albumų apžvalga.

ANDRIUS MAMONTOVAS

PALEISK

Mono Stereo Įrašai

A. Mamontovas išleido naują albumą ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad sprendimas jo klausyti ar neklausyti priklauso nuo to, kiek jus sujaudino ši naujiena. Jei taip, tai, be abejo, „Paleisk“ jums patiks, nes jame išgirsite visa, ko tikitės iš A. Mamontovo kūrybos. Jei ne, tai tikrai nepatiks, nes… jame išgirsite visa, ko tikitės iš A. Mamontovo kūrybos. Nei daugiau, nei mažiau, ir iš esmės mano misija čia galėtų būti baigta, nes „Perlų ir sakurų“ tęsinys (tik su gitaromis) yra viskas, dėl ko Andrių myli ir dėl ko Andriaus nekenčia. Paprastos melodijos, rimavimai –a su –e, dviejų trijų žodžių eilutės, bendri pafilosofavimai ir tą pat akimirką melancholija, atpažįstami išgyvenimai, subtilūs potėpiai – apie kurį A. Mamontovo darbą to negalima pasakyti? „Paleisk“ yra lygiai toks pats – nei pridėsi, nei atimsi ir, deja, bent aš užimu poziciją tų, kurie nesirenka jo vėlyvosios kūrybos. Nesu tas nostalgiškas klausytojas, kuris sakys, kad, oi, seniau buvo geriau, nes pats tuomet buvau jaunas ir to gerumo matui kaip ir užtenka, o tiesiog dėl to, kad „Paleisk“ yra albumas be prieskonių, be staigmenų, be draivo, kurį, kad ir kaip būtų keista, dabar galima rasti instrumentinėje-elektroninėje Andriaus kūryboje. Todėl ir įdomiausia „Paleisk“ dalimi tampa kūrybinė virtuvė – filmukas feisbuke apie tai, kaip Andriui sekėsi rašyti vieną dainų, dėlioti instrumentus, juos programuoti ir pan. Rezultatas šiuo atveju tampa neesminiu faktoriumi ir galbūt čia ir yra A. Mamontovo dabartinio etapo raktas. Nekart minėjau, kad statusas leidžia Andriui daryti, ką nori, ir todėl „Paleisk“ iš esmės nieko nepakeis. Pakeisti gali jo žinios, kaip daryti tai, ką jis daro, ir dalijimasis tomis žiniomis. Ar aš ką tik pasiūliau A. Mamontovui dėstyti? Galbūt, bet jei ši mintis nepatinka, ją galima lengvai paleisti.

60/100 („Spotify“, „iTunes“)

Albumo viršelio nuotr.

FREE FINGA

DĖMESIO

Autostrada

Pasakysiu taip: pagaliau susibrandino. Ne subrendo, nes Tomas Narkevičius turi tiek patirties, kiek retas iš mūsų turi, bet susibrandino. Albumas „Dėmesio“ yra pats sultingiausias, pats brandžiausias, pats, net sakyčiau, rimčiausias „Free Finga“ LP, ir jį, net jei nesate ritmenbliuzo gerbėjas (ir aš jus suprantu), jums nuoširdžiai rekomenduoju išklausyti. Pirmiausia, dėl rimavimo gimnastikos. Jau seniai kas taip nuotaikingai ir išraiškingai išnaudojo lietuvių kalbos galimybes, nepatogų jos žodyną ir skiemenų nepaslankumą. Tekstai šiame albume – ne tik žodiniai, bet ir muzikiniai elementai, kurių dainingumą Tomas išnaudoja maksimaliai, todėl nebepraleidi jų pro ausis, o klausai, dėlioji kartu ir kaifuoji, nes ir turinys, ir ritmas pataiko į dešimtuką. Šis šuolis aukštyn stebina, džiugina ir įrodo, kad kurti gerus lietuviškus tekstus yra daugiau, nei įmanoma. Kalbant apie muzikinę pusę, visgi labai priklauso nuo to, kokioje barikadų pusėje stovite, t. y. ar patinka jums šiuo metu madingos hiphopo atmainos, ar ne. Aš nesu jų gerbėjas, tačiau tokie kūriniai, kaip „Atlanta“ ar „Testosteronas“, savyje turintys užtektinai energijos ir įvairumo, kad patrauktų ir abejojančiojo dėmesį, puikiai reprezentuoja „Free Fingos“ ėjimą į priekį, jo sugebėjimą mokytis ir tobulėti. Nors žanro taisyklės verčia kai kurias dainas skambėti monotoniškai, ne per daug išraiškingai, o ir trukmė vis sukasi apie tris minutes, Tomo ambicijos jas nugali ir leidžia kalbėti nebe apie žanrą, jo pristatymą ar diegimą mūsų klausytojams, o bandymą iš viso to išsiveržti ir pasiūlyti kažką unikalaus ir savito. Taip, „Dėmesio“ yra vertas jūsų dėmesio, todėl tikrai įsimeskite bent jau kelioms dainoms šį darbą. O jei jau esate „Free Fingos“ gerbėjas, jis jūsų visą dėmesį jau seniai turi.

82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

ADAS IR VILTĖ

DĖL ŽALIO ŽOLYNO

Self-released

Man lietuviška liaudies muzika – gana klampi ir sekli pelkė. Rodos, kad daug kas ja naudojasi, bando ją įprasminti ir joje įprasminti save, bet neretai pakliūva į visiems vienodus spąstus, kai visa interpretacija apsiriboja sutartinėmis ir neskubiu ritmu (arba užstalės tralialiuškomis, bet šias Pikuolio pinkles palikime nuošalyje). Ir taip yra ne tik mūsų, pagonių, žemėje, šis receptas lydi visą pasaulio etninę muziką: moteriškas gilus balsas ir padeepintas beatas. Ar Adui Gecevičiui ir Viltei Ambrazaitytei pavyko išvengti šio prakeiksmo? Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, itin išsiskiria Ado elektronika: šiek tiek chaotiška, kartais beveik aiškios struktūros neturinti, minimalistiškai nuoga muzikinė faktūra įdomiai kryžiuojasi su pilnutiniu Viltės vokalu. Kartais jie puikiai jungiasi, kartais skamba gana atskirai, tačiau sėkmingomis akimirkomis kūriniai išvengia mano jau minėtų spąstų ir įgauna naują kokybę. Tuomet nebesvarbu, kas per liaudies daina ar koks fintas panaudotas, – atsiranda kažkas naujo. Tačiau ten, kur šio rezultato nepavyksta pasiekti, ausis ima kibti prie šiokių tokių klišių. Pirmiausia, akivaizdu, kad tai dešimties metų savotiškas bestų rinkinys, nes, be retų kūrinių, išgirsti ir liaudies šlagerių, kurie yra tiek pat hitai, kiek ir stereotipai. Deja, čia dėmesys dingsta, nes girdėta daugybę kartų, o ir perdaryta ne mažiau. Suprantu, kad galbūt norėta suderinti dainų žinomumą su savomis interpretacijomis, tačiau abejoju, ar tai buvo reikalinga su visokiomis „Dėl Žalio Žolyno“ ar „Eisva Mudu Abudu“. Jas žino visi ir gal joms jau laikas pailsėti. Bet net čia kokybinio mato duetui pavyksta neprarasti. Ar projektas turi tęstinumą, nežinau, nes bent man jis skamba kaip tam tikras kūrėjų darbo finalas. Pažiūrėsime, kas bus toliau, nes šis žolynas jau davė užtektinai žiedų.

73/100 (‚Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“)

Albumo viršelio nuotr.

GODO YORKE

IN SILENCE, IN SIRENS

Self-released

Prisipažinsiu, kad tikrai nesitikėjau, bet, rodos, kad Goda Sasnauskaitė tykiai tykiai, bet ne kukliai, nes į pagalbą pasitelktas visas Aurimo Vilkišiaus muzikinis, intelektinis ir instrumentinis bagažas, įrašė vieną turiningiausių metų albumų, kuris tikrai bus paminėtas tarp geriausių metų įrašų. Ir nors Goda dažniausiai atrodo bei skamba kukliai ir tyliai, būtent Aurimas, mano nuomone, tampa tuo ruporu, kuris lemia, kad kuklumas ir tylumas lekia lauk, o vietoj jo iš garsų jūros išplaukia įspūdingus plaučius demonstruojanti sirena. Pirmiausia, kas krinta į ausis, – kad „In Silence, In Sirens“ yra žiauriai turtingas, lyg kokia puslapių nešykštinti knyga, o kiekviena daina – lyg nauja novelė su savo herojais ir siužetiniais vingiais. Ir, svarbiausia, gerą gabalą keičia geras gabalas, šį keičia geras gabalas, vėl keičia geras gabalas ir t. t., ir pan., kol nepastebimai albumas baigiasi, o tu stebiesi, kaip pirmines Godos idėjas Aurimas sugebėjo įvilkti į vis skirtingo žanro rūbus: nuo triphopo iki kokybiškos a la Whitney Houston popmuzikos. Ir tai tik ypatybės paminėjimas, nes beveik 50 minučių ilgagrojis siūlo vis naujų aranžuočių variacijų, vis naujų melodijų, vis naujų garsų palečių. Jis niekada nesustoja ir neatsibosta, ir, svarbiausia, jame nerasi nė lašo chaltūros, jokių fillerių, kūriniai yra vienodos vertės ir jų praba yra tikrai aukšta. Žinote, jeigu tokia popmuzika vyrautų Lietuvos scenoje ir pasiekiamiausiuose kanaluose, viskas su ta lietuviška popsūcha būtų net labai gerai. Todėl labai norėtųsi, kad šis albumas nuvarytų nuo scenos visas visokiuose TV šou išpopuliarėjusias pseudodainininkes, kad šios užsidarytų namie ir pagalvotų apie savo kūrybos kokybę. O mes darkart pasidžiaugtume šiuo superkokybišku darbu.

92/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“)

ORKAITĖ

HIGH TEMPERATURE

Self-released

Ši muzika – toli gražu ne kiekvieno skoniui, bet jeigu šaltas metališkas prieskonis ant liežuvio galo jūsų netrikdo, o daužantis ritmas nekelia galvos skausmo, techno tinklalaidės „Orkaitė“ gimtadieninis rinkinys gali gerai pataškyti smegenis. Ir tai ne šiaip koks melodingas techno: tai kapojantis ir taškantis hard arba industrial techno, skirtas šalta veido išraiška žiūrėti į didžėjų, dėvėti tik juodus drabužius ir šiaip būti absoliučiai atsiribojusiam nuo pasaulio akimirkomis, kai viską aplink valdo tik „dešros“. Gal nelabai poetiška, bet tiesa. „High Temperature“ rinkinį sudaro vienuolika viena už kitą aštresnių kompozicijų, kurių nemažos dalies autorių vardus, tiesą sakant, išgirdau pirmąsyk. Aišku, Alexo Krello ar Jogailos pagrojimai girdėti, tačiau džiugu, kad, be kaukolės atidaužymo, rinkinio kūrėjai nusprendė paedukuoti ir plačiau paskleisti mažiau žinomus vardus. Ir, aišku, prieš nerdamas į šį rinkinį, vis dėlto turi žinoti, kur veliesi, nes negerbėjui garsų paletė gali priminti distopinės gamyklos kakofoniją, kurioje vyrauja vien hidrauliniai kūjai, plaktukai ir visa kita, kas muša, daužo, tranko. Tačiau net ir tokiu atveju, manau, svarbu žvelgti į detales: kokią lyg ir garsinę smulkmeną pasiūlo kiekvienas kūrėjas, kokia spalva nudažo iš esmės labai griežtas taisykles turintį žanrą, kuo galiausiai skiriasi vienas kūrinys nuo kito. Štai tuomet išgirsti techno harmoniją, monotonijos simfoniją ar dar kokią -oniją. „High Temperature“ yra įdomus žinioms gilinti rinkinys, o jei jau kabina (o tikrai labai daug ką kabina), gali nerti giliau.

74/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

Albumo viršelio nuotr.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių