„Mūsų miestelis“: legendiniam spektakliui – 40

Prieš keturis dešimtmečius daugeliui teatro žiūrovų amerikiečių dramaturgo Thorntono Wilderio išgalvotas Amerikos Grouvers Kornerso miestelis buvo tapęs savu ir jaukiu – jie gausiai lankė režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklį „Mūsų miestelis“. Pjesėje aprašomas dviejų miestelio šeimų 12 metų gyvenimo tarpsnis, kuris kaip laiko smiltis prabėgo scenoje. Spektaklis gyvavo ilgiau – net septyniolika metų.

Pažintis traukinyje

G.Padegimas pastatė keletą amerikiečių dramaturgo T.Wilderio pjesių, bet būtent „Mūsų miestelis“ buvo pirmoji. Legendinis režisierius atviras: ši pjesė – vienintelė, kurią perskaičius ištiko kūrybinis katarsis.

„Ją pasiūlė vertėja Lilija Vanagienė, – mes kartu dirbome tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Pjesę skaičiau traukinyje „Vilnius–Kaunas“ – skaitant man sruvo ašaros, prašviesėjimo ašaros. Pradėjęs ją statyti, susidūriau su sunkumais, nes daugeliui aktorių ji atrodė tokia padrika ir neveiksminga, sudaryta iš atskirų scenelių – kasdienio gyvenimo nuotrupų, akimirkų, kurios atrodytų neturi reikšmės. Tačiau nepamirškime, kad Leonardo da Vinci yra pasakęs, kad didžiausią prasmę turi tai, kas atrodytų neturi jokios reikšmės, kas nepasveriama, neįkainojama, nenuperkama... Tokia ir yra šito spektaklio prasmė – žmogaus gyvenimo akimirkos nuo gimimo iki mirties. Jame sutelpa labai plati emocija: nuo didžiulio džiaugsmo iki šviesaus liūdesio, kaip tikrame gyvenime“, – sako G.Padegimas.

Scenoje – režisierius

Mačiusieji spektaklį veikiausiai pamena, kad režisierius G.Padegimas per „Mūsų miestelį“ pasirodydavo scenoje kaip režisierius. Kaip ir spektaklio aktoriai, jis rengdavosi kostiumą, grimuodavosi tik, skirtingai nei aktoriai, improvizuodavo.

„Kai šį vaidmenį repetavau kartu su aktoriumi Valentinu Masalskiu, buvau pakritikuotas, bet žinojau, kad autorius jį numatė ne tik kaip personažą, bet ir kaip dokumentinį kadrą spektaklyje: žiūrovų akyse režisierius šį spektaklį kuria, keičia scenas. Dabar mes vartojame terminą „interaktyvus teatras“ , o tuomet – ne, bet spektaklis toks ir buvo: kalbėdavausi su žiūrovais, kviesdavau juos į sceną suvaidinti scenelių", – pasakoja G.Padegimas.

„Nepatikėsite, bet „vaidino“ ir Vytautas Landsbergis, ir Arvydas Sabonis. Veiksmo metu pranešinėjau svarbių „Žalgirio“ rungtynių“ rezultatus – įpindavau juos į spektaklio audinį. Buvo tokia žiūrovė, jau šviesaus atminimo ponia Veverskienė, tuomečio režisieriaus padėjėjo mama, kuri tvirtino, kad matė visus spektaklius Kaune. Buvo ir dar ne vienas dešimtis kartų apsilankęs spektaklyje gerbėjas. Netgi dabar, po 40 metų, žmonės mane gatvėje stabdo ir dėkoja už spektaklį. Prisipažinsiu, man jis tapo ir savotiškais spąstais, – sulaukdavau klausimų, kada bus antrasis „Mūsų miestelis“, – šypsosi pašnekovas.

Nors vėliau statė T.Wilderio „Ilgą Kalėdų vakarienę“ ir daug kitų spektaklių, jo nuomone, „Mūsų miestelis“ liko vienintelis ir nepakartojamas. G.Padegimas intriguoja turįs įdomią T.Wilderio pjesę, kurioje yra personažas autorius ir kuri įprasmintų jo šį lapkritį būsimą kūrybos 50-metį.

Režisierius pabrėžia, kad jo kūryboje visada svarbiausią vietą užima žmogaus ir laiko tema.

Išskirtiniai: legenda tapusį spektaklį kūrė Lietuvos teatro legendos. / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

„Pamenu, vaidinome Sąjūdžio išvakarėse. Prasidėjo naujas laikas Lietuvoje, peržengėme naują ribą. Nors spektaklis nebuvo politinis, apsieita be ideologijų, bet jis visą laiką kaip gyvas organizmas vystėsi kartu kelyje į nepriklausomybę. Manau, jis atliko savo misiją, nes tūkstančiai žiūrovų kartu ėjo keliu į laisvo, oraus, harmoningo žmogaus suvokimą. „Mūsų miestelis“ buvo priimtinas ir suvokiamas žmogui, kuris pirmąsyk atėjo į teatrą, atitiko akademiko pasaulėvoką. Mano manymu, jeigu toks spektaklis atsitinka kūrėjo biografijoje, tai yra nuostabu. Man tai atsitiko“, – nuoširdžiai sako G.Padegimas.

Kasdienybės nepaprastumas

Emilę – merginą, kuri pamilsta kaimynystėje gyvenantį Džordžą, išteka, jauna miršta, suvaidino aktorės Jūratė Onaitytė ir Inesa Paliulytė.

Spektaklio siužetas neįmantrus – jame vieno nedidelio miestelio gyventojų kasdienybė: gimimas, išėjimas Anapilin... Gal tai klaidingas įspūdis. Apie ką šis spektaklis pačioms aktorėms?

„Taip, būtent, atrodytų tokios gyvenimo smulkmenos: įsipjauna pirštą obuolį bepjaustydamas, rytiniai šeimos pokalbiai apie tos dienos orą prie pusryčių stalo, mamos ir dukros pašnekesys joms pupas beveriant... Kiekviena gyvenimo smulkmena tampa iškili, prasminga. Gyvenimo akimirkos po truputį veriasi į žavų vėrinį, tampa himnu Gyvenimui. Artėjant spektaklio finalui, mano herojė Emilė atsisveikina su realiu pasauliu, į kurį buvo trumpam grąžinta, žodžiais: „Ar žmonės suvokia gyvenimą, kiekvieną, kiekvieną jo akimirką, kol dar gyvena!?“ – pasakoja nuo pirmos premjeros spektaklyje vaidinusi J.Onaitytė.

Emilė jau po mirties vienoje scenoje į pasaulį grįžta savo gimimo dieną, vasario 11-ąją, kuri ir J.Onaitytės gimimo diena. Tartum kokia mistifikacija. O gal ir daugiau keistų momentų nutikę vaidinant?

„Mūsų miestelis“ yra apie laiko tekėjimą, apie buvimą čia, žemėje, gimstant, įsimylint, ištekant, auginant vaikus, aižant pupas, galop – mirštant.

„Vienas spektaklis man buvo visiškai kitoks, savitas, ilgam įsiminė. Po turistinės kelionės buvusioje Jugoslavijoje, kur įvyko tragiška avarija, netrukus turėjau vaidinti „Mūsų miestelyje“. Per visą tą laiką po katastrofos aš buvau nykioje tuštumoje, prislėgta nelaimės, ištikta šoko, kad net neįstengiau išlieti nė vienos ašaros, lyg būtų išdžiūvę ašarų kanalai. Spektaklio trečiame veiksme Emilė, trumpam grąžinta iš mirusiųjų pasaulio į realų gyvenimą, šaukia, kad ją grąžintų į jos kapą. Kai atėjo tas momentas, aš pajutau, kad dabar iš manęs išsiveržia rauda, kad dabar išliesiu skausmą. Ir... tą sekundę dingo šviesa, trumpam išsijungė visa technika. Man reikėjo milžiniškų pastangų ir valios, rankomis užčiaupus burną, suvaldyti tą raudos laviną ir pralaukti spengiančioje tyloje ir tamsoje, kol vėl atsiras šviesa. Tai buvo lyg skausmingas išbandymas", – prisiminimais dalinosi aktorė.

Aktorė, režisierė J. Onaitytė tai, kad spektaklis gyvuoja dešimtmečius, vadina kūrybine sėkme. „Iš tiesų, pirmiausia pageidautina puiki profesionali pjesė. Spektaklio idėja, tema turėtų liesti įvairaus amžiaus ir skirtingų įsitikinimų žiūrovų širdis, o pats spektaklis surežisuotas „nesugadinant“ pačios pjesės. Scenografija, kostiumai, muzika jautriai ir tiksliai turėtų papildyti ir padėti atskleisti spektaklio sumanymą.

Visas kūrybinis ir techninis spektaklio kolektyvas turėtų dirbti vienu kvėpavimu, su meile spektakliui, būti bendrakūrėjais. „Mes, aktoriai, turėtume ne tik atlikti gerai savo darbą, bet būti tą vakarą kūrybos vyksmo stebukle, jo procese. Daug, oi, daug kas turėtų sueiti į vieną bendrą tašką – kūrybos tikslą. Tačiau būna, kad spektaklio tema tampa jau neaktuali, pasislenka šonan. Būna, kad mes, aktoriai, praaugame personažus, senstame, sensta ir spektakliai...“ – sako J. Onaitytė.

Išskirtiniai: legenda tapusį spektaklį kūrė Lietuvos teatro legendos. / Nacionalinio Kauno dramos teatro nuotr.

Spektaklyje vaidino daug žinomų teatro aktorių: Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė, Robertas Vaidotas, Viktoras Valašinas. Paklausta apie šio spektaklio atmosferą užkulisiuose, teatro koridoriuose, I.Paliulytė pratęsia vaidinusių kolegų sąrašą: dar ir Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė. „Dar daugelis kitų, dabar jau esančių kitoje dimensijoje „kitame miestelyje“... Nuostabi atmosfera. Gyvenimo ir mirties laikrodis tarsi tiksėjo vienu ritmu su mūsų gyvenimais, jautrumu, meile, juokavimais... Visus juos mylėjau, kaip ir patį spektaklį, kurio dalelė visam liko mano širdyje", – sako ji.

Spektaklis buvo gausiai lankomas, nes, anot I.Paliulytės, scenoje matė gyvenimą, kurio ilgėjosi, troško, kaip išsipildžiusio darnaus pasaulio modelio. „Tai buvo apie mus, apie juos, apie „mažus“, paprastus žmones ir jų gyvenimus. Jie, žiūrovai, gyvendavo kartu su mumis ir mirdavo kartu, juokdavosi ir verkdavo. Tu tarsi kvėpuodavai kartu su pilnutėle žiūrovų sale. Beje, tokią nosinaičių jūrą žiūrovų rankose mačiau tik po spektaklio „Ilga Kalėdų vakarienė“, – pastebėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie T.Wilderio kūrinį, I.Paliulytė priminė paties autoriaus žodžius: tai esanti „paprasta pjesė, kurioje egzistuoja visos sudėtingos temos, ir tai sudėtingiausia pjesė, kurioje aš su meile pasakoju apie pačius paprasčiausius pasaulyje dalykus.“

„Mūsų miestelis“ yra apie laiko tekėjimą, apie buvimą čia, žemėje, gimstant, įsimylint, ištekant, auginant vaikus, aižant pupas, galop – mirštant... – sako I.Paliulytė. – Man paprastumas ir yra gyvenimo esmė, kaip T.Wilderis sakė: paprastai apie tai, kas sudėtinga. Emilė – mergaitė, gyvenanti patį paprasčiausią, kupiną mergystės svajonių gyvenimą: pamilti, ištekėti, būti mama... Atrodo, taip paprasta, naivu, o juk tai – apie pasaulio sutvėrimą. Emilė taip skaidriai gyveno, ištekėjo, mirė, ir tas pomirtinis gyvenimo skerspjūvis, kada praregi, kad gyvenai „užrištomis“ akimis, nematydamas to, kas svarbiausia, neįsiklausydamas, praleisdamas, nestabteldamas...“

Po daugelio metų rašydama pjesę „Anderseno gatvė“ ji sako mintimis grįžusi į užburiančią „Mūsų miestelio“ atmosferą ir meilingai, pagarbiai „pasiskolinusi“ pjesės struktūrą – pasakojimą ir finalinio monologo akcentus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių