Hermanas Melville`is „Mobis Dikas, arba Banginis“

„Mobis Dikas“ yra klasikų klasika, XIX a. vidurio tekstas, apie kurį turbūt visi yra girdėję, bet, įtariu, kad ne tiek daug kas ir skaitę. Klasikiniais tituluojami veikalai dažnai meta mums iššūkį – viena vertus, skaityti apie banginiavimo laivą nuolat akcentuojamų gamtosaugos problemų fone iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo labai aktualu, kita vertus, gėda pripažinti, kad vienos ar kitos visuotinai liaupsinamos ir į „aukso fondą“ patekusios knygos nesame skaitę. Užsienyje netgi vykdomos apklausos, kokios knygos neskaitę žmonės dažniausiai meluoja perskaitę. „Mobis Dikas“ pirmųjų pozicijų neužima (gal todėl, kad yra įtrauktas į JAV mokyklų programas ir tokiu būdu sugrūdamas labai jauniems žmonėms), bet klausimas dėl šio veikalo perskaitymo kokybės išlieka.

Be to, garsiausias H. Melville`io romanas iš tiesų labai ilgas: naujasis „Baltų lankų“ leidimas, kartojantis jau anksčiau pasirodžiusį puikų Irenos Balčiūnienės vertimą (tiesa, parašytas naujas įvadas ir vertimas suredaguotas), užima daugiau negu 600 puslapių. Neseniai vienas interneto komentatorius man parašė: „Per daug žodžių, Elžbieta. Šiais laikais niekas tiek neskaito.“ Ir tai buvo jo įžvalga apie neilgą internete pasirodžiusį straipsnį. Ką jau kalbėti apie ilgą ir sudėtingą XIX a. romaną: šiais visuotinio clickinimo ir scrollinimo laikais žmonės susikaupti ties ilgesniu tekstu sunkiai begali.

Galbūt banalu būtų virkauti ir dejuoti, kaip smarkiai viską pakeitė technologijų srautai, o skundai dėl šiuolaikinių skaitytojų „banalumo“, „lėkštumo“ ar pan. skamba neįtikinamai ir nepagrįstai. Tik viena akivaizdu – kažkas skaitymo įpročiuose pasikeitė iš esmės, ir XIX a. klasika, savo laiku buvusi labai populiari, dabar lieka tik nedideliam pasiryžėlių ratui. Man to ne tik romantiškai gaila, nes vaikystėje skaičiau knygas, o ne žiūrėjau filmus, bet ir truputį liūdna, nes tokios knygos, kaip „Mobis Dikas“, yra labai komplikuotos struktūros, daugiaplanės, savotiškos, kaip teigia žymus rašytojas Italo Calvino, nuolat pasakančios kažką naujo, nepriklausomai nuo to, kiek kartų jau yra perskaitytos ir išanalizuotos. Dėl to ir šis mano kalbėjimas toks – iš toli, iš šono, patį tekstą vos užkabinantis: apžvalgos formatas nenumato galimybių ką nors išsamaus ir išskirtinio pasakyti apie klasikinį turbūt kiekvieno rimtesnio amerikiečių kritiko apčiupinėtą tekstą, o kartoti banalybių nesinori.

„Mobis Dikas, arba Banginis“ – vienas tų genialių meno kūrinių, kurie kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Čia kalbama apie žmogaus gyvenimo įtampas tarp laisvos valios ir lemties, tarp natūros ir kultūros, tarp tikėjimo ir abejojimo, tarp baigtinumo ir neapibrėžties. Ambivalentiškumas visąlaik palaikomas ir romane neišsprendžiamas, todėl knyga tampa dar sudėtingesnė. Kai kurie kritikai „Mobį Diką“ interpretuoja kaip amerikietiškos tapatybės paieškas ir analizę, kiti – beprotybės istoriją, dar kiti bando skaityti kaip komentarą apie vergovinius santykius. Keli sluoksniai veriasi ir gilinantis į žanro ar, kaip kartais įprasta sakyti, „formos“ problemą: romane esama skyrių, parašytų dramine forma, be to, komplikuojama pasakotojo figūra.

Pirmas pasakojimo sakinys „Call me Ishmael“, pažodžiui reiškiantis „Vadinkite mane Izmaeliu“, o išverstas „Aš vardu Izmaelis“, yra vienas žymiausių pirmųjų sakinių literatūros istorijoje. Jis atveria biblinių nuorodų plotmę, besiblaškančio atstumto klajūno temą, be to, išskiria pasakotoją – prabylantį Izmaelį. Vėliau pasakojimas pirmuoju asmeniu nyksta ir randasi kalbėjimas iš visažinio pasakotojo pozicijos, o dramine forma parašytuose skyriuose šios figūros bandoma apskritai išvengti, stebėtojo poziciją užleidžiant kuriam nors iš šalutinių veikėjų, pavyzdžiui, antrajam kapitono padėjėjui Stabui. Ir taip galima būtų tęsti be galo apie kiekvieną knygos aspektą.

Kadangi jau ir taip išsiplėčiau nieko konkretaus nepasakydama – visai kaip Izmaelis, kuris bandė aprašyti banginį ir galiausiai prisipažino, kad ši užduotis neįveikiama dėl paties grandiozinio objekto dydžio ir sudėtingumo – drįstu rekomenduoti šią knygą kiekvienam, kas mūsų skubos amžiuje dar turi laiko storiems tragikomiškiems sudėtingiems XIX a. romanams. Nesiūlau pernelyg gilintis į antrinius tekstus – interpretacijas, netgi Melville`io biografiją (tiesa, ji beveik tokia pat įdomi, kaip jo kūriniai) – o čiupti knygą ir pasižiūrėti, ką ji kalba mums, XXI a. žmonėms. Nes tik gyvai perskaityta klasika dar yra klasiška.