Neiti į mitingus buvo gėda

Šiame tekste aptariamos nuotraukos autorius, fotografas R. Urbakavičius prisimena, kad jokios reklamos, kviečiančios į mitingą nebuvo – apie susibūrimą informacija sklido iš lūpų į lūpas.

Neateiti į tokį renginį buvo emociškai neįmanoma. Ne tik gėda, bet tiesiog negalėjai, norėjosi ateiti.

„Neateiti į tokį renginį buvo emociškai neįmanoma. Ne tik gėda, bet tiesiog negalėjai, norėjosi ateiti”, – laikmečio dvasią atsimena fotografas, tapęs daugelio Sąjūdžio mitingų metraštininku.

Į mitingą atėjo ir tuo metu laisvu menininku dirbęs ir nė vieno prasidėjusio Atgimimo mitingo nepraleisdavęs K. Balčikonis. Vyras pasakoja, kad plakatą su užrašu „Gėda” laikė ne jis, tačiau tądien pasipiktinusi minia dėl oficialioje spaudoje skelbiamos iškraipytos informacijos plūdo informacinę agentūrą „Elta“ dar ir kitokiais žodžiais. Šią akimirką pavyko nufotografuoti mitinge dalyvavusiam fotografui R.  Urbakavičiui. Fotografas pasakoja tuo metu dar nesuvokęs, kad fotografuoja svarbius istorinius įvykius. Bet kurią minutę viskas galėjo pakrypti nenumatyta linkme, nes tuo metu dar ir lietuvišką trispalvę išskleisti buvo nedrąsu.

R. Urbakavičius atsimena, kad A. Juozaitis tuo metu įsteigė laikraštį „Sąjūdžio žinios" ir jis faktiškai buvo to laikraščio fotografu.

„Tokio suvokimo, ko gero, nebuvo, žiūrint iš dabartinės pozicijos, tikriausiai buvo tik aistringa įvykių fiksacija. Buvo žaidimas va bank, nes viskas galėjo pakrypti į vieną arba kitą pusę. Su visais žmonėmis ir su baisiu užsidegimu tai kartu darėme“, – paklaustas, ar nebuvo nerimo, jog visa tai gali baigtis blogai, atsakė fotografas.

Susirinkusių žmonių entuziazmas atsispindi ir kitose tądien užfiksuotose R. Urbakavičiaus nuotraukose. Liudininkai pasakoja, kad tądien prie „Eltos“ esančiame skvere susirinko apie 5 tūkst. žmonių. Minia buvo užkimšusi net tuometinį Lenino prospektą ir apsupusi Operos ir baleto teatrą. Tame pačiame mitinge kaip alternatyvą informaciją cenzūruojantiems oficialiems leidiniams sąjūdiečiai pradėjo dalinti susirinkusiems žmonėms savo leidžiamas „Sąjūdžio žinias“. Vos kelių puslapių laikraštukas buvo išgraibstytas akimirksniu.

Mitingas prie „Eltos“ buvo pirmasis, kuriame tauta kone pirmą kartą po ilgo sovietmečio sąstingio viešai prabilo apie nepasitikėjimą oficialiomis žiniasklaidos priemonėmis.

„Tai buvo taktika lašas po lašo“, – konstatuoja A. Medalinskas, vienas Sąjūdžio lyderių. „Partiniai buvo nepatenkinti, tarp jų ir kai kurie Iniciatyvinės grupės partiniai. Buvo vartojamas „chunveibinų“ terminas“, – „atsargiųjų“ sąjūdiečių išsakytą kritiką už galbūt per drąsius veiksmus atsimena A. Medalinskas.

Netrukus į Sąjūdį įsijungė visa Lietuva ir net oficiali žiniasklaida nebegalėjo ignoruoti Sąjūdžio organizuojamų mitingų ir ten aptariamų temų. Birželio 28-ąją sąjūdiečiai dar stovėjo ant taburetės šiame skvere, o po dviejų savaičių, liepos 9-ąją, jų organizuotame mitinge jau šimtatūkstantinė minia susikibusi už rankų giedojo Lietuvos himną ir visa tai buvo transliuojama per televiziją.

Malda buvo išgirsta

Vėlesniais metais K. Balčikonis liko talkinti Sąjūdžiui, šiuos metus jis prisimena kaip vienus prasmingiausių ir gražiausių savo gyvenime. Menininkas pasakoja, kad šį etapą simboliškai vainikavo vienas reikšmingiausių jo kūrinių – 88 kvadratinių metrų batikos darbas, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo papuošęs senąją Seimo salę.

„Per sausio įvykius aš buvau Artūro Skučo komandoje prie Aukščiausiosios Tarybos durų. Buvo pakviesti visi valdžios nariai. Aplink ūžia, šaudo, važinėja tankai. Prie manęs prieina Algimantas Nasvytis, tuometinis urbanistikos ministras, mes kalbamės apie tai, kuo čia viskas baigsis. Nepamenu, kieno čia buvo idėja – ar mano, ar jo, bet abu susitarėme, kad jei mes liksime gyvi ir viskas baigsis mūsų laimėjimu, tuomet aš padarysiu Vytį, vietoje sovietinio herbo”, – dramatiškomis aplinkybėmis įvykusį susitarimą atsimena dailininkas.

Už šį darbą Kęstutis juokiasi gavęs tik 200 litų honorarą, mat didžioji dalis atlygio tiesiog nuvertėjo. Ar taip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą ir apie tokį gyvenimą svajojo, menininkas vienareikšmiškai atsakyti negali. Jis pasakoja, kad, atkūrus nepriklausomybę, ypač meno žmonėms pirmasis dešimtmetis buvo itin nelengvas. Niekas nepirko meno kūrinių, visi sukosi kaip išmanydami, kūrė verslus ir galvojo, kaip išgyventi. Kęstutis nepriklausomoje Lietuvoje turtų nesusikrovė ir jam vis dar tenka laviruoti tarp noro kurti ir galimybės iš to išgyventi. Tačiau menininko supratimas, kad žmogui būti laimingam reikia palyginti nedaug, nesikeitė nuo jaunystės.

„Iš esmės nesikeitė. Nors visi mes viduje norime būti turtingesni negu esame. Visi. Esmė, ko žmogui reikia, ko gero, nesikeitė. Galbūt todėl ir nepersistengiau į aną pusę“, – savo filosofiją paaiškino dailininkas.

Šiuo metu klajoklišką gyvenimo būdą propaguojantis menininkas svajoja apie nuosavą studiją, kur galėtų kurti atšiauriu oru. Šiltuoju metų laiku jis ir toliau planuoja gyventi ir kurti mažame laivelyje. 

„Man būnant jaunu siūlydavo pasimelsti, tai aš pats sau tokią maldą sugalvojau: Viešpatie, Dieve, padaryk Lietuvą nepriklausomą ir aš tada sutinku per visa nepriklausomą Lietuvą eiti ubagu. Bet svarbu, kad ji būtų nepriklausoma. O po kažkurio laiko pagalvojau: geras Dievas – jis praktiškai mano prašymą įvykdė ir dar ne taip baisiai, kaip aš to tikėjausi“, – šypsosi K. Balčikonis.