„Mes nugalėjom“: kaip Sąjūdis įveikė informacinę blokadą?

Kol vieni rėkė „gėda“, kiti švilpė, o treti lipo čia pat ant taburetės ir kalbėjo dalykus, apie kuriuos ištisus dešimtmečius tylėta, vienas vyras santūriai ir smalsiai lūkuriavo laukdamas, į ką visa tai išsirutulios. Kas tądien įvyko? Kas yra tas žmogus, užfiksuotas fotografo Raimondo Urbakavičiaus nuotraukoje? Ir kaip tų dienų įvykius jis vertina šiandien?

Tikėti Lietuva paskatino senelis

Linguodamas nuosavame laivelyje Drevernos uoste, menininkas Kęstutis Balčikonis dažnai pradeda dieną su pieštuku rankoje. Neseniai įsigytas laivas Kęstučiui atstoja ir transporto priemonę, ir namus, ir net dirbtuvę. Tada, 1988 m. šioje nuotraukoje užfiksuotas vyras nė nenumanė, kaip susiklostys gyvenimas. Nepasikeitė tik viena: kaip ir prieš trisdešimt metų, taip ir dabar jis tebesiekia laisvės. Tik tada jis kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, o dabar siekia asmeninės laisvės gyventi ir kurti, kaip širdis geidžia.

„Sovietiniu laikotarpiu aš buvau netipiškas vaikas. Dalį laiko augau mieste, dalį – kaime, pajūrio Žemaitijoje, – pasakoja K. Balčikonis. – Turėjau neįprastą senelį, kuris tapo paralyžiuotas, kai man buvo septyneri. Aštuonerius metus jis išgyveno paralyžiuotas. Įdomiausia seneliui buvo vasarą gulėti ar sėdėti po liepa, diskutuoti su manimi, man pasakoti viską“, – vaikystės dienas atsimena menininkas.

Tarpukariu besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoriu buvęs senelis Kęstučiui pasakojo apie nepriklausomą Lietuvą, nevyniodamas žodžių į vatą kritikavo esamą santvarką ir tapo visišku berniuko autoritetu. „Tėvai ant jo pyko, sakė, kad nereikia tiek vaikui žinoti apie politiką, okupaciją, priešus. Senelis nesutiko, sakė, kad vaikai turi žinoti viską, jie irgi žmonės, jei jiems pasakysi laikyti paslaptis, jie laikys“, – pasakoja Kęstutis.

Kai Stalinas mirė, man buvo pusantrų metų. Bet stalinizmo liekanas atsimenu. Buvau kaime, kai grįžo pirmieji žmonės, paleisti iš lagerių. Po to grįžo tremtiniai.

Didelį įspūdį jaunuoliui paliko į Lietuvą grįžusių tremtinių istorijos, kurių jis slapta klausydavosi vasarodamas kaime. Tai buvo tos temos, kuriomis viešai Lietuvoje nebuvo kalbama ir daugelis jo bendraamžių apie atšiaurų Sibirą ir pražūtingus vagonus nieko nežinojo. O jis, dar būdamas vaikas, iš padrikų pasakojimų ir senelio prisiminimų jau dėliojo galvoje tikrosios Lietuvos istorijos paveikslą.

„Kai Stalinas mirė, man buvo pusantrų metų. Bet stalinizmo liekanas atsimenu. Buvau kaime, kai grįžo pirmieji žmonės, paleisti iš lagerių. Po to grįžo tremtiniai. Pamenu, mano tetos gyveno vienišos, tremtiniai, neturėdami kur gyventi, apsigyveno pas jas. Pamenu, vėlus vakaras. Man liepia eiti miegoti, o aš basas tyliai prieinu prie durų ir klausausi pasakojimų apie Sibirą, lagerius“, – savo vaikišką smalsumą atmena vyras.

Dailininkų šeimoje gimęs Kęstutis netrukus pasekė tėvų pėdomis ir įstojo mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

„Čiurlionio mokyklą gerai atsimenu – jos mokytojus, demokratišką, tolerantišką, tautišką atmosferą. Gindamas diplominį darbą, bandžiau „prastumti“ Vyčio įvaizdžius, pasisekė ne iš karto. Paskui juos reikėjo dar labiau „maskuoti“ nei pradžioje. Komisijoje buvo pakeltas skandalas dėl mano diplominio darbo pirmojo eskizo varianto. Bet viskas baigėsi gerai”, – studijų metus prisimindamas šypsosi K. Balčikonis. Čia jis pradėjo savo tylią kovą už nepriklausomybę, kurią jam, dar vaikui, besikalbant po obelimi, buvo išpranašavęs mylimas senelis.

„Esant gyvam mano seneliui, o jis mirė 1968 metais, buvo kalbama, kad Sovietų Sąjunga gyvuos ilgai, mes nebent galime išlaikyti savo kalbą, ruošti jaunimą, kad jis nenutautėtų. Senelis, buvęs savanoris, kalbėjo kitaip – šita nesąmonė ilgai tęstis negali. Lietuva vėl taps nepriklausoma”, – senelio žodžius atsimena Kęstutis.

„Viską, ką senelis buvo pažadėjęs – išpildydavo. Ko negalėjo – to nežadėjo. Aš laukiau, kas jo pažadėta”, – šypsosi vyras.

Laviravo tarp Sąjūdžio ir disidentų

Sąjūdžio išvakarėse bręstančius pokyčius jau pranašavo visoje Lietuvoje aktyviai steigiami diskusijų klubai, žaliųjų, paminklosaugos judėjimai, telkėsi bendraminčių rateliai. Nedvejodamas į vieną jų įsitraukė ir K. Balčikonis.

„Pasirodė skelbimai, kad kuriamas „Talkos” klubas, galima ateiti padėti tvarkyti piliakalnių“, – savo aktyvaus dalyvavimo Atgimimo įvykiuose pradžią atsimena pašnekovas. „Atėjęs į talką, susipažinau su dabartiniu Seimo nariu Nagliu Puteikiu. Jis man patarė – „Nesirašyk į talką, ten tie patys biurokratai plauna savo dėmes. Mes kursime „Jaunimo paminklosaugos” klubą. Ir aš tapau vyriausiu „Jaunimo paminklosaugos” klubo nariu. Tuomet man buvo, berods, 34-eri“, – prisimena K. Balčikonis.

Vyras pasakoja, kad jam buvę akivaizdu, jog visuomenės entuziazmas ir suaktyvėjimas pasiekė piką, ir netrukus bus paliestas ir nepriklausomybės klausimas. Ir štai birželio 3 dieną, sekdami estų pavyzdžiu, būrelis jaunuolių užsimoja kurti vadinamąjį liaudies frontą, vėliau pavadintą Persitvarkymo Sąjūdžiu. Netrukus menininkas susipažino su Sąjūdį į priekį vedusiu jaunimu – Arvydu Juozaičiu, Artūru Skuču ir kitais. Tuo metu dar tik įsibėgėjančiam Sąjūdžiui itin reikėjo kruopščių ir kūrybingų žmonių, tad dailininko tekstilininko specialybę įgijęs Kęstutis pradėjo talkinti Sąjūdžiui kurdamas reikalingą tautinę atributiką.

Aš buvau laisvas dailininkas. Rodos, tuo metu neturėjau užsakymo, nes su jais tuomet buvo sunku. Tuo metu aš negalėjau gauti užsakymų arti centro, kadangi jau tuo metu buvau „užkliuvęs”.

„Aš buvau laisvas dailininkas. Rodos, tuo metu neturėjau užsakymo, nes su jais tuomet buvo sunku. Tuo metu aš negalėjau gauti užsakymų arti centro, kadangi jau tuo metu buvau „užkliuvęs”, – tuometinę situaciją atsimena dailininkas. „Buvo rengiama konferencijų ir iškilmių salė Utenos elektros mašinų gamyklai, kuri bendravo su vokiečiais. Buvau parašęs, kad darysiu temą, kuri susijusi su ugnimi, pavadinimu „Prometėjas”. Atvažiavo meno taryba priimti mano darbo, tuomet pasakiau, kad darbo tikrasis pavadinimas yra „Kalanta”. „Kalanta” – tai lietuviškas „Prometėjas”, – taip savo darbo pavadinimą paaiškino kūrėjas.

Tačiau bendradarbiavimu su Sąjūdžiu menininkas neapsiribojo. Jis užmezgė kontaktą ir su disidentais, kuriuos vienijo Lietuvos laisvės lygos organizacija, vadovaujama Antano Terlecko. Pastarieji dar gerokai prieš Sąjūdžio įkūrimą viešai reikalavo atkurti nepriklausomybę ir išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę. Savo radikalumu disidentai gąsdino ką tik įkurto Sąjūdžio narius. Pastarieji, nors ir siekė tų pačių tikslų, bet laikėsi nuosaikesnės taktikos ir nuo Lietuvos laisvės lygos atsiribojo.

Komunikabilus tuo metu jaunas menininkas K. Balčikonis rado kalbą ir su vienais, ir su kitais, tad netrukus pradėjo tarpininkauti tarp Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos. Stovintis šalia Lietuvos laisvės lygos narių jis užfiksuotas ir aptariamoje nuotraukoje, nors mitingą tąkart organizavo Sąjūdis.

Protestas prieš informacinę blokadą

Arvydas Juozaitis, vienas tuometinių Sąjūdžio lyderių, atsimena, kad besikuriančiam judėjimui reikėjo pramušti informacinę blokadą, iškilusią po birželio 24 d. mitingo. Jokios informacijos apie šį Sąjūdžio mitingą nebuvo. Tik pirmame oficiozo „Tiesa“ puslapyje pasirodė informacija, kad liaudis palaiko deputatus – toks partinis, komunistinis pranešimas.

„Mūsų tai netenkino. Taigi, reikėjo sugalvoti kaip pasakyti tai. Taigi, prie „Eltos“ surengėm neoficialų mitingą per pietų pertrauką“, – prisimena A. Juozaitis.

Nors prieš tai organizuotas Sąjūdžio mitingas formaliai buvo skirtas išlydėti delegatus į XIX-ąją partinę konferenciją, iš tikrųjų renginys buvo kur kas aštresnis. Sąjūdžio lyderiai viešai paragino delegatus atstovauti savo kraštui ir išsakė tam tikrus reikalavimus dėl didesnio savarankiškumo. Tačiau oficialioje spaudoje kitą dieną pasirodžiusioje žinutėje buvo tik džiaugiamasi, kaip šauniai tauta išlydėjo mylimus delegatus.

Alvydas Medalinskas, kitas Sąjūdžio lyderis, atsimena, jog buvo surengtas Iniciatyvinės grupės pasitarimas, kaip kas turi būti daroma po birželio 24 d. mitingo. Buvo daug įvairių minčių, kaip apie mitingą bus paskelbta.

„Kai pamatėm, kad informacija iškreipta: žmonės pritarė, partiečiai kalbėjo ir visa kita – taip ir matau Artūro Skučo veidą, kuris sakė, kad partiniai išdūrė mus“, – reakciją po neadekvataus pranešimo spaudoje atsimena A. Medalinskas.

Žinia apie nesankcionuotą prie informacinės agentūros „Elta“ organizuojamą Sajūdžio mitingą iš lūpų į lūpas pasklido žaibiškai. Ir štai birželio 28-osios vidurdienį pačiame sostinės centre žmonių prisirinko tiek, kad nebuvo kur nė apsisukti. A. Juozaitis prisimena, kad buvo užtvindytas visas skveras.

„Manau, kad 5 tūkstančiai žmonių į mitingą tikrai susirinko. Be to, tuo metu vyko studentų dainų festivalis, dalyvavo estų studentai su tautinėmis vėliavomis, jos plevėsavo ir prie „Eltos“, – atsimena Sąjūdžio lyderis.