Quantcast

Menininkas A. Danusevičius: aš esu akimirka

  • Teksto dydis:

Adomo Danusevičiaus kūryboje svarbus yra pačios tapybos, kaip medijos, dialogas su žiūrovu, neprimetant jam taisyklių, kaip tariamai teisingai perskaityti kūrinį.

Menininkas pabrėžia, kad kuriant svarbus spontaniškumas ir laisvė. Lygiai tokias pačias sąlygas jis sudaro ir žiūrovui: "Reikia būti atviram ir mokėti išgirsti", – sako tapytojas, 2017-aisiais apgynęs meno daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje.

Menininkas yra surengęs asmenines parodas Lietuvoje, Danijoje, Vokietijoje, Slovakijoje bei dalyvavęs daugybėje grupinių parodų tiek gimtojoje šalyje, tiek Europoje. Kūrėjas yra ir meninių rezidencijų dalyvis – neseniai A.Danusevičius grįžo iš septynis mėnesius trukusios meninės rezidencijos "Villa Concordia" Bambergo mieste, Vokietijoje.

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kurdamas stengiuosi išvengti aiškios reprezentacijos. Žinoma, tai nėra taip lengva, tačiau man svarbus betarpiškumas. Apskritai, šiuos autoportretus sukūriau netyčia, nežinodamas, kad dabar ruošiuosi tapyti būtent autoportretą. Kai tik išeina, stengiuosi leisti pasireikšti spontaniškumui.

Susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

– Ar kūriniuose jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Jie kalba ne apie mane, o apie pačią tapybą – darbo kūrimo akimirką, todėl galima sakyti, jog "aš esu" – visada yra kitoks. Kyla klausimas, kas yra tikrovė ir kas esu "aš"? Motyvą paliksiu atvirą interpretacijai, kiekvienas jame mato vis ką nors kitą.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapydamas atitrūksti nuo kasdienybės. Atsiduri pasaulyje, kuriame vyrauja pajauta, atverianti giluminį jo suvokimą. Kad ir kokie, mes, žmonės, esame panašūs, kiekvienas mūsų yra unikalus. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti snaiges: jų tiek daug, tačiau jos visos kitokios, ar 300 kartų išdidinta smėlio fotografija, kurioje atsiskleidžia kiekvienos smiltelės unikalumas.

– Kurdamas autoportretus, esate ir portretuojamasis ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdamas autoportretus atsidaviau emocijoms, būsenoms, pajautimui. Tapant man labai svarbus improvizacijos aspektas, todėl prieš pradėdamas tapyti paveikslą, dažnai neturiu jokio plano ir nežinau, kaip kūrinys turi atrodyti. Tai atveria erdvę naujiems atradimams, kol nepradedu giliau plėtoti atrastos temos ar idėjos. Mano nuomone, edukacinė sistema, kurioje praleidau tiek daug metų, mus skatina žengti akivaizdžiai priešinga kryptimi – sugalvoti gerą idėją ir tik tada ją įgyvendinti. Neteigiu, kad tai yra blogai, tačiau pastebėjau, kad improvizuojant einama daugeliu krypčių iš karto. Taip gimsta nauji, netikėti sprendimai, kurie kyla ne iš proto išmąstytos idėjos, o iš atviros erdvės, eksperimentų, iš nieko. Ir tuomet, kai, intuicijos vedamas, atlieku daugybę skirtingų veiksmų, galiu iš jų atsirinkti keletą ir toliau juos vystyti. Taip netikėti "atsitiktinumai" išsivysto į temas. Pavyzdžiui, jaunystėje lankiau stalo teniso užsiėmimus, o po kurio laiko sužinojau, kad jau patyrę žaidėjai specialiai apmokomi mušti fuksus (neparankius varžovui mostus, kai specialiai stengiamasi pataikyti į stalo kraštą ar tinklelio viršų), kadangi buvau tik pradėjęs žaisti, tai man sukėlė nuostabą.

Kitas labai svarbus dalykas – būti atviram. Todėl į klausimą "kas aš esu?" tiktų atsakymas: "toji akimirka, kurioje esu". Kiekvieną mūsų išgyvenamą momentą vyksta kaita, todėl susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

Iš vienos pusės, manau, prie tapatybės labai stipriai prisirišti yra gana žalinga, ypač menininkui. Kadangi tuo metu kūrėjo radaras gerokai susiaurėja. Iš kitos pusės, kitas galbūt sukurs puikių darbų būtent apsibrėžęs save gana aiškia ideologija. Nėra vieno teisingo recepto. Svarbu būti atviram ir mokėti išgirsti. Pavyzdžiui, nagrinėdamas gėjų kultūrą studijuodamas doktorantūrą, kino kritiko iš Anglijos komentarą apie mano darbą supratau tik po kokių poros ar trejeto metų, kai jau buvau išvykęs į stažuotę Kopenhagoje. Tiesiog tam nebuvau pribrendęs arba net negalėjau suprasti, nes gyvenau ir kūriau kitomis aplinkybėmis.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Stengiuosi kuo daugiau eksperimentuoti ir kiekvieną laikotarpį kuriu skirtingai. Leidžiu pasireikšti vaizduotei, tačiau nuotrauką galiu panaudoti ir kaip inspiraciją. Iš natūros tapau labai retai, nors retkarčiais kyla mintis trumpam prie jos sugrįžti.

Svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapydamas stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų.

Dažnai paveikslus pradedu tapyti, nesiremdamas jokia iš anksto pasiruošta medžiaga. Pradedu nežinodamas, ką tapysiu, atsiduodamas procesui, o tada viskas vystosi savaime. Pasikartosiu, man svarbu suteikti kuo daugiau erdvės "atsitiktinumams". Įvardinu juos kabutėse, kadangi aš sąmoningai pasirinkau taip kurti ("Ar pastebėjote, kam nutinka atsitiktinumai? Galimybė vertina tik pasiruošusį protą" (L.Pasteuras)). Tačiau, būna, įkvepia ir kokia idėja, vėliau renkama informacija, skaitoma, galiausiai – tapoma. Vieno priėjimo prie kūrinio nėra. Paveikslas niekada nėra baigtas. Tai tik akimirkos sustabdymas įdomiose vietose.

Gyvendamas Lietuvoje, buvau priėjęs ribą, kai atsidūriau aklavietėje. Pamenu, ėjau gatve ir supratau, kad nebegaliu daugiau taip kurti, kad kažką reikia daryti. Kaip pastebėjau bendraudamas su kolegomis, kiekvienas susiduria su vidiniu žinojimu ar nuojauta, kad kažką reikia keisti. Esu dėkingas žmonėms, kurie buvo šalia, likimui ir aplinkybėms, kurias susikūriau ir kurios padėjo išjudėti iš komforto zonos. Cikliškas laiko ratas ir situacijos kartojasi, tik kitomis aplinkybėmis. Mano asmeninius pasikeitimus lėmė gyvenimas Vokietijoje ir Danijoje, patirta kitų kultūrų įtaka. Jei būčiau likęs Lietuvoje, manau, viskas būtų susiklostę visai kitaip.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man svarbiau eksperimentuoti ir palikti darbą kuo atviresnį interpretacijai. Juk gerokai įdomiau, kai žmonėms kūrinys sukelia skirtingas asociacijas.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Kurdamas spalvas renkuosi intuityviai, tačiau vieną iš autoportretų kūriau žiūrėdamas į fotografiją, todėl inspiracijos spalvinei raiškai kilo iš jos.

Kitame autoportrete matomos "mėlynos akys" iš tiesų yra ne akys, tačiau taip išėjo betapant. Aš dažnai nežinau, koks bus rezultatas. Tapant svarbus aspektas yra ir galynėjimasis su materija. Tenka įdėti nemažai pastangų, kad paveikslas įgautų krūvį, pasiteisintų. Manau, abu paveikslai gali būti ir yra geri.

Man studijuojant Kopenhagoje, tapybos srities profesorius Glennas Sorensenas minėjo, kaip svarbu, kad tapant jaustųsi, jog grumiesi su tapyba, kūrinys įgautų krūvį, jame būtų kažkas daugiau, nei tik konceptas. Aš manau, kad nėra būtina tik galynėtis su materija, būna momentų, kai ir lengvai tapant galima sukurti įdomių darbų. Svarbus yra esamas momentas ir nusiteikimas. Kartais tampi vieniu su drobe ir paveikslas, rodos, kuriamas be pastangų. Būna akimirkų, kai, prisilietęs teptuku prie drobės, jau žinau, kad bus geras paveikslas. Galbūt tai įkvėpimo momentai, kurie "aplanko" kuriant.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Šiuose darbuose jaučiama organiška visuma. Kadangi tapiau spontaniškai, iš anksto negalvojau apie fono reikšmę. Pirmame paveiksle, kūnas tampa "fonu", o "mėlynos akys" tai – kūno dalis. Šios paveikslo detalės pereina viena į kitą ir nelieka takoskyros tarp figūros ir fono. Antrajame paveiksle, kuris išėjo savaime, fonas paliktas neužtapytas, nubrėžti juodi brūkšniai žaismingam kūriniui suteikia grėsmingą atmosferą. Šiuo atveju, pasinaudojau jau pasiteisinusiu sprendimu iš anksčiau. Piešimo patirtis buvo naudinga tapyboje.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Manau ir vieną ir kitą. "Aš" yra ir atlikėjas, ir Kūrėjas tuo pačiu metu. "Akimirka, kai įvardis "aš" virsta veiksmažodžiu esu ir yra dabarties momentas, kuriame susilieja darbas ir žaidimas." (Stephenas Nachmanovitchius)

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

Autoportretų nesu sukūręs daug. Šių darbų taip pat nelaikau tradiciniais (žanro prasme) autoportretais. Man kiekvienas paveikslas yra kaip savotiškas autoportretas, kadangi tai – menininko patirties atspindys. Per tai, kaip ir ką tapau, kokią temą nagrinėju, atsiskleidžia unikali asmenybės visuma, gyvenimo situacija, suvokimas.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Psichologinio laiko nelieka. Man svarbiausia improvizacija, visiškas atsidavimas šiai akimirkai ir jos pajautimas. Motyvai kartais ateina iš praeities, kuriama yra šią akimirką, o paveikslas vėliau atsiduria ateityje, pavyzdžiui, instagrame ir jau virtualioje erdvėje sąveikauja su žiūrovais. "Paveikslas turi savo gyvenimą. Aš leidžiu jam, kad jis būtų matomas", yra pasakęs Jacksonas Pollockas.

– Kaip žmogus, vaizduojamas šiuose darbuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Regimas pasaulis, man rodos, yra sąlyginis, mano vaizduotės vaisius. Kiekvienas žmogus patiria vis kitokį "pasaulį", o ir jo "matymas" yra fragmentiškas, veidrodinis mąstymo atspindys (suvokiant pasaulį juslėmis). Savotiškai – deliuzinis.

Pamenu, paauglystėje, kai jau save įsivaizdavau kaip tapytoją, labai bijojau netekti regėjimo, nes tai reikštų, jog nebematyčiau motyvų. Čia tiktų Paulo Gauguino pasakymas: "Užmerkiu akis, kad matyčiau." Dabar yra svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapant stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų. Idealiu atveju tampa svarbus bendrumas. Rodos, meilė yra jungianti jėga ir visa ko pagrindas. Per meilę – tai yra šią akimirką – pasaulis išnyksta (nelieka fizinės erdvės pojūčio ir priklausymo nuo žmogaus susikurto psichologinio laiko). Visa kita tampa iliuzija, kad ir kokia grėsminga ji atrodytų. Galima prisiminti sceną iš filmo "Matrica", kai Morfėjus prašo Neo pasirinkti piliulę: raudoną arba mėlyną. Raudona simbolizuoja žinojimą (meilę), o mėlyna – užmiršimą (baimę), (nenorą prisiimti atsakomybės). Kiekvienas iš mūsų, gyvendami savo gyvenimus, renkamės tarp šių dviejų piliulių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

prie

prie portretas
ko čia ta ''akimirka'' , išmatavimai 2 X 27 cm. ir dvi piliulės ..............
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių