Menininkams karantinas – rojaus metas

Visi žinome vaikams skirtų britų autoriaus Martino Handfordo sukurtų knygų serijos herojų Wally (Lietuvoje leidžiamose knygelėse jis virtęs Jonu). Paprastas, keliauti mėgstantis vaikinas, vilkintis dryžuotais marškinėliais, ištirpsta knygų puslapiuose tarp gausybės praeivių gatvėse, atrakcionų lankytojų pramogų parkuose, poilsiautojų paplūdimiuose. Pagrindinė skaitytojo misija – surasti Wally. Neseniai šis kultiniu tapęs personažas apsilankė karantino ribojamoje dabartyje – viename iš pramoginį turinį publikuojančių interneto puslapių paskelbta apie specialų – Corona Virus – "Where's Wally?" (liet. "Kur yra Wally?") leidimą, kuriame herojus klaidžioja ištuštėjusiais parkais, gatvėmis, alėjomis. Regis, dabar kiekvienas puikiai žinome, ką tuščiuose knygos puslapiuose išgyvena šis personažas.

Be suvaržymų idėjoms

Jei į situaciją pažvelgsime menininkų akimis, kiekvieno iš mūsų viduje esančiam Wally bus lengviau priimti šį suvaržymų laiką.

"Karantino metu nuslopęs kasdienybės triukšmas išryškino esminius dalykus – mintims ir sumanymams jokios užtvaros negalioja", – sako tapytoja Aušra Vaitkūnienė. Visgi menininkė prisipažįsta, kad nors esama situacija neturi įtakos jai, kaip kūrėjai, bet veikia kaip žmogų, pilietę, todėl atsiriboti nuo jos nesiekia. Tapytoja paatvirauja, kad dabar staiga imtis šių dienų aktualijų temos refleksijų kūryboje būtų neprofesionalu, tačiau gali būti, kad ši tema netiesiogiai įsipins į būsimus tapytojos sumanymus.

Pasak A.Vaitkūnienės, karantinas nieko nepakeitė (išskyrus fizinius suvaržymus), nes minčių ir sumanymų tempas būna žymiai intensyvesnis, greitesnis nei įprastas fizinis gyvenimas. Prabangi galimybė būti tyloje, vienumoje su savo mintimis, idėjomis iš menininkės kasdienybės niekur nedingo.

Tėkmė: A.Vaitkūnienės mintys ir sumanymai visada aplenkia įprasto fizinio gyvenimo tempą.

Tačiau tapytojai dr. Jovitai Aukštikalnytei-Varkulevičienei šis laikas yra visiškai kitoks. "Esu kelių švietimo įstaigų dailės mokytoja, dėstytoja, todėl šiuo metu dėl darbų gausos gyvenu labai aktyviai, dažnai jaučiuosi pavargusi. Daug laiko skiriu nuotoliniam mokymui. Ruošdamasi šiam darbui klausausi virtualiųjų paskaitų, naršau internete, ieškodama menininkų kūrybos pavyzdžių. Tai užima daug laiko, tačiau įdomi ir prasminga veikla", – pasakoja dr. J.Aukštikalnytė-Varkulevičienė.

Menininkė apgailestauja, kad dėl intensyvaus ritmo kūrybiniam darbui dirbtuvėje nelieka laiko, tačiau laisvesnes akimirkas išnaudoja piešimui, eskizavimui, akvarelių liejimui, rašymui namuose. "Man šis laikas – procesas, skirtas kūrybiniams bandymams, eksperimentams. Mintys apie kūrybą ar trumpi laiko epizodai, skirti šiai veiklai, padeda nurimti, atsiriboti, susikoncentruoti į esminius dalykus ir išlaikyti pusiausvyrą", – patyrimais dalijasi pašnekovė.

Iššūkis: J.Aukštikalnytės-Varkulevičienės kūrybai karantino sąlygomis didelę įtaką daro pasikeitęs pedagoginės veiklos režimas.

Idealus laikas

Tapytoja Audronė Petrašiūnaitė sako, kad esama situacija jos iš pusiausvyros neišmuša. "Mano gyvenimo būdas visada buvo uždaras. Sunku suprasti, kodėl žmonės nori apsikabinti, bučiuotis. Tai nėra nei meilė, nei prielankumas, tik gestas. Visiškas uždarumas neskatina labiau, nei įprasta atsidėti kūrybai. Jei galiu susikaupti – dirbu. Idėjos yra kaip lietus – ateina ir praeina. Kartais jaučiuosi visai tuščia, kaip nusekęs upelis, todėl kantriai laukiu ir idėjos pasirodo tarsi iš niekur. Bet gal tik taip atrodo. Kol kas, jei neužsikrėsiu virusu ir neįlįsiu į juodą maišą, ruošiuosi tapyti", – pajuokauja A.Petrašiūnaitė.

Grafikė Aistė Ramūnaitė pritaria, kad menininkas yra truputėlį atsiskyrėlis, todėl ji šį laiką įvardija "rojaus laiku", nepaisant to, kad keletas menininkės suplanuotų kūrybinių sumanymų stringa.

Įkvėpimas: prie uždaro gyvenimo pripratusiai A.Petrašiūnaitei svarbiau ne nauji apribojimai, bet idėjų pliūpsniai.

"Dar prieš karantiną apsisprendžiau įkurti "Kauko galeriją" vienoje iš savo namo erdvių. Daug veiklų, kurios turėjo padėti šią idėją įgyvendinti, buvo suplanuotos kartu su "Kaunas 2022" vykdoma "Fluxus Labas" programa, tačiau, paskelbus karantiną, tapo neįmanoma, kad kažkas man padėtų. Bet rankų nenuleidau ir įrengiant galeriją stengiuosi kuo daugiau padaryti pati. Tai didelis krūvis man vienai, bet per tai realizuoju save kaip kūrėją. Erdvės projektavimas taip pat yra meno forma: joje dėlioju daiktų, netgi kieme augančių medžių, krūmų kompozicijas, iškasu ar nukasu žemės kauburius. Taip visas gyvenimas pavirsta į meną", – sako grafikė.

Išsipildė pranašystės

Kūrybinė energija ne tik tveria, tačiau gali ir pranašauti. A.Ramūnaitė stebisi, kad pastarojo laiko jos kūryboje svarbiausias buvo taškas, rutulys.

"Lyg mikrodalelė – lyg virusas, kuris viską pakeitė ir dabar tvarko taip, kaip jam reikia. Be to, pastaroji personalinė paroda, surengta "Meno parko" galerijoje, buvo apie buvimą uždarame kambaryje, vienatvę, kurioje atsiranda erdvės suvokti save. Keista, kaip visa tai dabar įgavo kitokią, pranašišką, prasmę", – savo pastebėjimu pasidalija grafikė.

"Situacija, kokia bebūtų, daro įtaką kūrybai. Gaunamas informacijos srautas sukūrė bendrą slogią nuotaiką, tarsi gaubtas ant galvos būtų užmautas", – sako A.Petrašiūnaitė ir atskleidžia, kad pandemija pakeitė net sapnus ir atėjo į grafikos darbus. "Nustebau, kad taip greitai sureagavau. Esu rizikos grupėje, o tai suprantama – kaip lėta ir išeinanti. Tačiau kai kuriu – neturiu amžiaus ir nepriklausau jokioms grupėms. Todėl nuo situacijos atsiriboti nesistengiu, priimu ją. Viena būti galiu ilgai, manęs tai nežeidžia", – prisipažino menininkė.

Švytinčio ekrano begalybė

Ir A.Petrašiūnaitė, ir A.Ramūnaitė, nebėgdamos nuo vienatvės ir šį laiką priimdamos kaip ramybės dovaną, nesiliauja domėtis kitų menininkų kūryba.

"Dalis meninio vyksmo persikėlė į virtualiąsias platformas, todėl dabar iškyla tie menininkai, kurie nebuvo matomi – meno laukas tampa dar įdomesnis, gyvybingesnis", – džiaugiasi A.Ramūnaitė. Šis laikas suteikia galimybių ne tik atrasti kitų menininkų kūrybą, bet ir susitelkti į savąją.

Ramybė: A.Ramūnaitei pristabdytas gyvenimo tempas suteikė galimybių ne tik atrasti kitų menininkų kūrybą, bet ir susitelkti į savąją.

"Kuriu planą, kaip nesvarbiems dalykams sugaišti kuo mažiau laiko. Dabar, kaip niekada anksčiau, pajutau laiko svarbą. Todėl skiriu jį meditacijai, dėmesį sutelkiu į tai, kur baigiasi kūnas, kokią erdvę jis užima, kokią energiją spinduliuoja ir kokią priima iš supančios aplinkos. Norisi gyventi jaučiant pilnatvę ir būti nuo nieko nepriklausomai", – siekiamybe pasidalija grafikė.

"Karantinas parodė, kad visuomenėje yra daug muilo burbulų, kurie, susidūrus su egzistencine grėsme, sprogsta. Pasirodo, patenki į kažkokią rizikos grupę ir esi nurašyta. Ir tokią situaciją reikia priimti, gal ji bus naudinga ir ko nors iš jos išmoksiu. Galiu pasakyti, kad man nieko netrūko nei prieš karantiną, nei dabar. Gal tik pasiilgstu tapybos dažų grožio regint akimis, o ne pro švytintį ekraną", – nuomone pasidalija A.Petrašiūnaitė.

"Visa, ką mes iki šiol suvokėme, tarsi vilkelis dabar sukasi nežmonišku greičiu, o mes vis dar lekiame į tą XXI a. ir atsirasime jame taip, kaip aukštesnių jėgų nulemta", – pranašiškai nuskamba A.Ramūnaitės žodžiai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

O

O portretas
Taip, pritariu, šis laikas menininkams nuostabus, eiti į darbą niekam nebereikia, lieka tik dirbtuvė.

...,atsiriboje nuo neREIKALINGU SANTYKIU...

...,atsiriboje nuo neREIKALINGU SANTYKIU... portretas
menininkai ATSIDUODA KURYBAI... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių