Meilė teatrui prasidėjo nuo scenos rampos kaitros

Iš Kauno kilęs Vilniaus mažojo teatro aktorius Tomas Stirna yra sukūręs apie 30 vaidmenų, parašęs muziką 20 spektaklių, dvi inscenizacijas ir adaptaciją spektakliui "Savižudis". Pastarasis šį šeštadienį bus rodomas viename didžiausių pasaulio miestų – Šanchajuje.

Kelionės išvakarėse – pokalbis su T.Stirna apie pirmąją pažintį su teatru, galiausiai tapusia gyvenimo pasirinkimu, kūrybos erdves ir kultūros daugiakalbystę.

– Į Kiniją vežate savo adaptuotą Stalino draustą pjesę "Savižudis". Algimantas Čekuolis yra sakęs, jog ši Nikolajaus Erdmano pjesė Sovietų Sąjungos valdžiai rodė jos pačios ydas. Pasak garsaus žurnalisto, čia tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje. Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis primena žmogaus gyvenimą komunaliniuose butuose, laiką, kai žmonės negalėjo kalbėti, galėjo tik meluoti. Ar Kinijos žiūrovas supras šią pjesę? Ar priims?

– Minčių kyla visokių. Bet aš stengiuosi galvoti tik apie žiūrovą, o ne apie valdžią. O tai, kas draudžiama ar neleistina, visada kelia smalsumą. Tad manau, kad supras ir priims. Faktas – savaip ir kitaip.

– Originali pjesė "Savižudis" – apie tai, kaip mažo žmogaus mažumu ir naivumu naudojasi už jį protingesni – buvo parašyta daugiau nei 30-čiai atlikėjų. O vaidina tik aštuoni.

– Turbūt tai ir buvo sudėtingiausia – adaptuoti pjesę aštuoniems. Tokių žmogiškųjų resursų – statyti spektaklį 30-čiai aktorių – neturėjome. Kartu labai traukė, masino ši trūkstamų resursų situacija – intymią, tragikomišką, mums rūpinčią temą dar stipriau suveržti, suspausti, išgryninti ir patikėti ją tik aštuoniems aktoriams. Adaptacija gimė kartu su bendru spektaklio kūrimo procesu – ieškant, klaidžiojant, vėl iš naujo viską įvertinant. Teko kažką ir aukoti (dramaturgijos prasme), teko taip pat ir praplėsti, papildyti šią pjesę kažkuo savu. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, visa tai tik siekiant suprasti mus jaudinančią temą – žmogaus, užspausto aplinkybių ir randančio tik vieną išeitį – kelionę, iš kurios negrįžtama.

– Stebėdami, kokią išeitį šiame spektaklyje randa aplinkybių užspaustas žmogus, galime skaniai pasijuokti, tiesa?

– Tinkamame kontekste ir teisingu metu net ir juodžiausias anekdotas gali prajuokinti iki ašarų.

– Pastaraisiais metais sukūrėte labai ryškius vaidmenis. Kai kurie jų prajuokina iki ašarų, kaip Bedalis spektaklyje "Bedalis ir labdarys" (už kurį buvote pripažintas geriausiu aktoriumi profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Pakeleivingi 2016"). O su kuriuo vaidmeniu pačiam labiausiai pakeliui?

– Kiekvienas įdomus, labai sunku išskirti: Vladimiras, Cezaris, Olis, Pavelas, Jaunasis, Inteligentas, Bedalis, Berlis, Piemuo, Marinonis... Čia vien bendrakursių: Artūro Areimos, Pauliaus Ignatavičiaus, Kirilo Glušajevo, G.Tuminaitės spektakliuose sukurti vaidmenys.

Man kiekvienas vaidmuo – kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo arčiau kūno.

Man kiekvienas vaidmuo – kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo arčiau kūno. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti ir neišeitum iš teatro juo apsivilkęs. Laikui bėgant jis plyšta, reikia tvarkyti, persiūti, nes ir kostiumas dėvisi, ir tu keitiesi. Ateina metas, kai jį reikia pakabinti ant pakabos ir daugiau nebedraskyti.

Labai arti kūno – Bedalis, aš ten tik su "apatiniais".

– Jūsų mokytojas režisierius Rimas Tuminas, atnaujindamas savo legendinius kūrinius, jums patikėjo vaidmenis spektakliuose: "Revizorius" (Tarnas), "Trys seserys" (Kareivis), "Maskaradas" (Meška ir Lošėjas). Kaip jaučiatės tapęs šių spektaklių trupės dalimi?

– Šie spektakliai yra kertiniai mano gyvenime. R.Tumino "Maskaradas" buvo pirmasis spektaklis, kurį paauglystėje pamačiau Kauno dramos teatre: sausakimšoje salėje, balkone, prisiglaudęs prie karštai šviečiančio šviestuvo, nes kitur nebuvo vietų. Štai tada ir supratau, kad tikrai noriu pasirinkti šią profesiją. Norėjau išsiaiškinti tą teatro stebuklą, kuris tuo metu mane taip pakerėjo (karštas rampos šviestuvas galbūt taip pat prisidėjo prie šių įspūdžių). Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kursą kaip tik rinko R.Tuminas. O dabar, pakviestas vaidinti šiuose legendiniuose spektakliuose, pagalvojau, kad gal ir teisingai pasirinkau – eiti būtent šiuo keliu. Beje, Aramo Chačaturjano valsas, skambantis R.Tumino "Maskarade", taip pat davė pirmą impulsą ieškoti ir dar vieno stebuklo – muzikos.

– Šią savaitę prasideda antrosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje. Ten dirbantys Lietuvos diplomatai sako, jog sužavėti kinus lietuvišku teatru nesunku. Ir jeigu Lietuva sunkiai galėtų konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, tai teatras galėtų tapti auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele. Ką apie tai manai ir ar tai realu?

– Manau, kad Lietuvos teatras ir taip jau yra viena auksinių Lietuvos kultūros vizitinių kortelių. Ne tik kažkurioje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Deja, ne visi mokame ar žinome, kaip ja pasinaudoti ir kam ją parodyti. Todėl labai džiaugiuosi mūsų diplomatais Kinijoje, kurie tiki, kad ta kortelė yra auksinė ir mūsų, Lietuvos, teatras gali megzti ryšius, dalytis savo kūryba su kita kultūra, kažko išmokti vieni iš kitų, bendradarbiauti.

– Netrukus išvyksite į Šanchajų, kuriame – 24 mln. gyventojų ir kuris yra didžiausias miestas pasaulyje (be priemiesčių). Vėliau kelionę tęsite Siamene, Pekine, Dzinane, Nankine. Ko pasisemiate iš tokių megapolių, šalių, susitikimų su kitos kultūros žiūrovais?

– Kaip aktorius gastrolėse pasisemiu naujų žiūrovų žvilgsnių, netikėtų reakcijų, kurios padeda iš naujo atgaivinti ir dar labiau sutvirtinti vaidmenį. Manau, ir visam spektakliui tai daro tokią pačią įtaką, ypač vykstant pas kitos kultūros žiūrovą. Asmeniškai kelionės mane praturtina naujais kvapais, skoniais, vaizdais, susitikimais su vietiniais žmonėmis, kurie galbūt net neina į teatrą. Laisvu laiku gastrolėse labiau mėgstu miestą tyrinėti vienas, savu tempu. Jei iš viešbučio į teatrą galima nueiti pėsčiomis, kaskart renkuosi skirtingą maršrutą. Įdomu užsukti į siauresnę gatvelę ir bent akies krašteliu pamatyti kaip gyvena vietiniai, paprasti žmonės. Žinoma, paisant jų privatumo ir savo saugumo.

– O koks pats ryškiausias prisiminimas iš pirmųjų gastrolių, kurios vyko pernai Pekine?

– Labiausiai atmintyje išliko uždarytas paukščių turgelis gatvelėje po atviru dangumi. Naktį. Miegantys paukščiai savo narveliuose, pabundantys nuo kiekvieno praeivio žingsnių. Tuo metu buvo tik vienas praeivis. Aš.


Šiame straipsnyje: Tomas Stirnasavižudisaktorius

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių