Mėgstantiems skaityti – knygų rekomendacijos

Knygų mėgėjams – keturių šiais metais leistų knygų rekomendacijos.

Dejan Atanacković

LUZITANIJA

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Sofoklis, 2021

Nors galiniame serbų rašytojo Dejano Atanackovićiaus knygos viršelyje rašoma, kad romanas „Luzitanija“ paremtas tikra istorija, vis vien negali atsikratyti įtarios minties, jog ir šis teiginys tėra atsainiai mestelėtas pramanas. Realius įvykius ir vietas, tikras istorines asmenybes ir dokumentinių šaltinių nuotrupas D.Atanackovićius maišo lyg spalvotas medines kaladėles, kol galiausiai iš jų surenčia sudėtingo, keisto ir mįslingo pasaulio maketą. Viskas, kas yra tarp šių kaladėlių, – tai nepaprasta autoriaus išmonė, kuri sutvirtina ir papildo makabrišką statinį. Šis daugiabriaunis romanas kursto nuolatinę abejonę: ar yra bent kokia tranšėja, einanti tarp sveiko proto ir beprotybės, „nes galų gale ir pats žmogus arba atsiduria toje pusėje, kuri įvardija, arba pats yra įvardijamas, o kas yra liga, jeigu ne pavadinimas“ (p. 72). Visgi žymiai kebliau yra atsakyti, koks yra beribės žmogiškosios kvailybės vaidmuo.

Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame Belgrade veikianti psichiatrijos ligoninė pasiskelbia valstybe valstybėje, ji pabrėžtinai nesitapatina su jokia teritorija ir „laikosi susivienijimo per susitraukimą principo“ – „gyvuoja šimte dvidešimtyje savo piliečių“ (p. 104). Šie piliečiai – tai ligoninės personalas ir pacientai, kurie, pasiskirstę vaidmenimis, įkūrę atitinkamas ministerijas ir, bemaž nekreipdami dėmesio į išorėje likusį chaosą, gyvena spalvingoje atskirtyje. Galima sakyti, kad Luzitanija – „sėkmingiausio valstybės projekto pavyzdys“ (p. 143), utopinė bendruomenė, kurios narių istorijos fragmentiškai skleidžiasi romane. Personažai tikrai atrodo atkeliavę iš kokios nors kreivų veidrodžių karalystės, jų fantasmagoriški likimai draikosi po knygos puslapius, tad skaitant  „Luzitaniją“ reikia atidumo, nes tik taip įmanoma sumegzti siūlų galus. Ilgainiui tampa aišku, kad „pasaulis grindžiamas ne faktais, o tikimybėmis“ (p. 120), kad, remiantis Luzitanijos logika, „leistina kiekvieną, net ir keisčiausią idėją laikyti teisėta ir tikra“ (p. 84). O  žvėrių kaukės simbolizuoja pamatinį žmonijos siaubą: „kiekviename iš mūsų tūno gyvulys“ (p. 158), nesvarbu, kaip kruopščiai jį bandytume paslėpti po tariamu normalumu – savo biografija.

Kate Elizabeth Russell

TAMSI VANESA

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Baltos lankos, 2021

Leidėjų nuotr.

Prieš trejus metus, kai debiutinis Kate Elizabeth Russell romanas „Tamsi Vanesa“ dar tik buvo pristatomas potencialiems leidėjams, #metoo judėjimas jau visu smarkumu krėtė pasaulį. Iš pradžių autorė nerimavo, ar įvykių kontekstas nepakenks knygos pasirodymui. Kūrinys su savąja tema nesunkiai galėjo būti įstumtas į visų skandalingų istorijų traukinį ir gana pigiai pelnyti reikiamos reklamos bei dėmesio. Tačiau pati K.E.Russell save nuramino ir įtikino, kad visgi dešimtmetį trukęs ieškojimų ir rašymo periodas privalo virsti gera knyga. Mano subjektyvia nuomone, „Tamsi Vanesa“ tokia ir yra. Romanas, kuris skleidžiasi lėtai, pamažu keisdamas savo komplikuotą pavidalą, lyg į vandens stiklinę kaptelėjęs juodo rašalo lašas.

2000-ieji, privačios mokyklos mokinei Vanesai – penkiolika, kai jos gyvenime pasirodo kone trigubai vyresnis literatūros mokytojas Džeikobas Streinas. Imli, save ir pasaulį analizuojanti maištinga paauglės sąmonė neaiškiai suvokia savo lolitiškumą, kad jos viduje „tūno kažkas tamsaus – kažkas ten tūnojusio visada“ (p. 185). Netrukus paaiškėja, kad yra dvi tamsos, ir jos pavojingai signalizuoja viena kitai. Džeikobas Streinas, susidomėjęs mokyklos autsaidere, mėginančia rašyti poeziją, subtiliomis manipuliacijomis veikia Vanesą, kol galiausiai tarp jų įsiplieskia nuo pašalinių akių slapstomas uždraustas romanas. Nė viena pusė dar nežino, kaip greitai jų pragaištingas santykis pakeis abiejų gyvenimus. Vanesa giliai tiki, kad Džeikobo Streino akyse yra nepakartojama („Pasirodo, turiu ypatingų galių, kurių pagalba galiu priversti tai įvykti. Galiu jį valdyti“ (p. 105), ir nenujaučia, kad yra ne pirmoji, atsidūrusi mokytojo spąstuose.

2017-ieji, Vanesa gyvena sudėtingos praeities griuvėsiuose ir sunkiai kovoja su realybe – darbu viešbutyje, priklausomybėmis ir nuolatiniu kamuojančiu klausimu: kas nutiko tarp jos ir Džeikobo Streino? Visus tuos metus Vanesos sąmonė sukosi paauglystės traumos karuselėje, tačiau toksiški ryšiai su Džeikobu Streinu vis dar palaikomi („Nes aš dar tebesu ten. Ir niekaip negaliu pajudėti pirmyn“ (p. 84).

„Tamsi Vanesa“ – nepatogus pleistras ant žaizdos, kurį norisi nudraskyti ir atitolinti žaizdos gijimą, tačiau kartu tai ir ilgo asmenybės sveikimo istorija.

Vytautas Pliura

ŠVELNUMAS PRAGARE

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kitos knygos, 2021

Leidėjų nuotr.

„Supratau, kad jo žaizdos – akivaizdžiai išorėje, o manosios – / visai tokios pat, tiesiog viduje“ (p. 92). Lietuviškų šaknų turintis JAV poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura, nors poeziją pradėjo rašyti gan vėlai, tačiau savo išpažintinėje kūryboje spėjo įprasminti negyjančias vidines žaizdas ir įsisenėjusius sielos randus. V.Pliuros eilėraščių subjektas nusimeta visus tabu, jo balsas springdamas artikuliuoja gėlą, įniršį, neapykantą sau ir neteisingam pasauliui, tačiau drauge tyliai mėgina šauktis artumo, šilumos, meilės, trokšta būti išgirstas ir suprastas. Keliuose eilėraščiuose kartojasi gėdos, jaučiamos į save žvelgiant veidrodyje, motyvas. Nepritampančiam žmogui aplinka virtusi susvetimėjimo persmelkta erdve („Privalėjau tave išgelbėti / Bet tada įdėmiai apsižvalgiau aplinkui / Ir supratau, kad aš ir pats – Laplandijoj“ (p. 62). Tu esi pažymėtas, o tavąją tapatybę kitiems apibrėžia tik dėvimi ryškūs praido marškinėliai.

Ilguose, laužytų formų poeto tekstuose atskleidžiamos homoseksualaus, savo kūnu prekiaujančio vyro patirtys, kartojasi bėgimo iš ankštos gimtųjų namų erdvės į didmiestį epizodai, eilėraščiuose stropiai dokumentuojami mylimieji ir eiliniai meilužiai. V.Pliura nešykšti iškalbingų detalių apie normalia laikomą vadinamųjų natūralų visuomenės dalį, kurioje įprastai veši panieka, netolerancija, nesiskaitymas su netradicinės orientacijos žmonėmis („Jei esi homoseksualus, tau leidžiama suprasti, kad tu – / paskutinis padugnė“ (p. 134), tačiau, kad ir kaip paradoksalu, būtent šioje terpėje apdairiai slapstomas geismas, sadizmas, iškreiptos fantazijos, kurias trokštama įgyvendinti su homoseksualais („Pasaulis iššoktų iš savo orbitos, jei tik kas sužinotų, / kas iš tikrųjų LANKOSI… mano namuose“ (p. 98). Lyrinis subjektas neretai praranda savikontrolę, jis fantazuoja apie teroristinius išpuolius (eilėraštis „Sapnavau, kaip susprogdinu Diko Klarko šou“), manifestuoja smurtą ir naikinimą (eilėraštis „Žudykit heteroseksualus“). Visgi skaitant V.Pliuros poeziją aiškėja, kad visas šis impulsyvus maištas ir kraštutinumai – iš desperacijos ir negebėjimo ką nors iš tikrųjų pakeisti. Telikęs tik čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje.

Yoko Ogawa

ATMINTIES POLICIJA

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Baltos lankos, 2021

Atmintis – lyg komoda su begale stalčiukų, kurių kiekviename slypi prisiminimai. Kartais prireikia nemažai pastangų, kad atvertas prisiminimas prabiltų. Alegoriniame japonų rašytojos Yoko Ogawos romane „Atminties policija“, kuris pirmą kartą publikuotas dar 1994 m. (simboliškai praėjus dešimtmečiui nuo orveliškų 1984-ųjų) piešiama bevardė sala, kurioje vyksta nepaaiškinami išnykimai: iš žmonių gyvenimų atsitiktine tvarka dingsta įvairūs daiktai ir dalykai. Po kiekvieno išnykimo, tarsi užmarščiai įtvirtinti, privalu sunaikinti ir objektus, kurie gali grąžinti prisiminimus. Tačiau „visuomenėje esama išskirtinių žmonių“ (p. 27), kurie turi sugebėjimą atminties neprarasti. Būtent jie ir tampa slaptosios policijos, vadinamųjų atminimų medžiotojų, taikiniu. Knygos pasakotoja, rašanti romanus, nujaučia, kad pavojus gresia ir jos knygų redaktoriui ponui R. Mergina, kurios motina skulptorė, kadaise taip pat buvo viena iš gebančių prisiminti, rizikuoja ir padeda redaktoriui pasislėpti savo namuose įrengtame slaptabutyje. Pats ponas R. yra vaikščiojantis prisiminimų bagažas, o įsikūręs slėptuvėje, šią paverčia savotišku atminties artefaktų rezervuaru, kuriame kaupiami išnykę ir uždrausti naudoti objektai („Čia būsi saugi. Juk čia išsaugoma visa prarasta atmintis“ (p. 330). Mano manymu, tai įdomus atminties metaforos įkūnijimas.

Y.Ogawa savo ankstyvajame romane užgriebia ir tyrinėja stebėtinai daug temų: prisiminimų, draugystės, artumo, autentiškumo, susvetimėjimo, tapatybės, kūrybos, kontrolės ir kt. Atminties policijos, kaip represijas vykdančios institucijos, įvaizdis atkeliauja iš mums gerai žinomų distopinių kūrinių. Pvz., saloje deginamų išnykusių knygų epizodas aiškiai susišaukia su Ray Bradbury mokslinės fantastikos romanu „451 Farenheito“. Y.Ogawos kūrinio veikėjai prisimena ir netgi pažodžiui cituoja vokiečių rašytoją Heinrichą Heinę („Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones“ (p. 236). Kūrinys skaitomas greitai ir sklandžiai, turi pagaulių įtampos akimirkų ir netgi grotesko elementų (salos gyventojams išnyksta įvairios kūno dalys), visgi man jame pritrūko gelmės ir retsykiais norėjosi, kad rašytoja dar giliau panirtų į tą klampią atminties liūno temą.


Šiame straipsnyje: 370knygosknygų rekomendacijos

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių