Maestro vaikai: daug ką nustebins, kad V. Kernagis taip gyveno

„Tikiu, kad ne vienas nustebs pažinęs tėtį tokį, kokio dažnam nebuvo progos pamatyti – be frako, be jo žėrinčio švarko ir sceninės energijos. Asmeniniu archyvu dalintis nebuvo paprasta, tačiau suprantame to vertę. Ši kinematografinė kelionė į tėčio pasaulį mums buvo kelionė į save, į savo gyvenimą“, – sako maestro dukra Eglė Kernagytė.

Anot Vytauto Kernagio jaunesniojo, nemažai archyvinių kadrų jų šeimą pasiekė po daugelio metų, kai jie buvo užfiksuoti. „Visiškai nematyta archyvinė medžiaga, kurioje užfiksuoti 1983 m. tėčio koncertai Sporto rūmuose su kabaretu „Tarp girnų“, Dainos teatro programos ir, įdomiausia, vakarėliai mūsų namuose, mažame vieno kambario daugiabučio kambarėlyje, mūsų šeimą pasiekė iš už Atlanto. Iki Nepriklausomybės mažai kas turėjo videokameras. Tuo tarpu išeivijos lietuvis Gintaras Karosas, mūsų šeimos bičiulis, lyg metraštininkas fiksavo tėčio gyvenimą. Jo dėka gavome įrašus iš 1983 m. Sporto rūmuose vykusio koncerto ir, svarbiausia, akimirkas iš kulisų. Viename tų įrašų pamačiau save, kokį šešiametį, besisukinėjantį aplink tėtį. Lyg per miglą pradėjau atsiminti tas akimirkas, kurias buvau pamiršęs. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip įdomu turėjo būti Eglei pamatyti vaizdus, filmuotus dar iki jos gimimo“, – pasakoja maestro sūnus V. Kernagis.

Viename tų įrašų pamačiau save, kokį šešiametį, besisukinėjantį aplink tėtį. Lyg per miglą pradėjau atsiminti tas akimirkas, kurias buvau pamiršęs.

„Antakalnio g. 99 – kabareto laikų namai. Vėliau, jau Dainos teatro laikais – Tverečiaus g. 16, tačiau tas pats Antakalnio rajonas. Mama ir dabar gyvena netoli. Iš mūsų buto išsikraustė tik prieš trylika metų. Tai nebuvo prašmatnūs namai, bet juose būdavo daug šurmulio. Dabar galbūt daug kam bus netikėta, kad V. Kernagis – tokia didelė scenos žvaigždė – gyveno taip paprastai. Man tai – vienos gražiausių mūsų gyvenimo akimirkų. Anksčiau jas buvo užfiksavęs tėčio bičiulis iš Amerikos, vėliau, kuomet dar buvau labai maža, ir pats tėtis nusipirko videokamerą“, – sako E. Kernagytė.

Vytautas Kernagis ir Dalia Kernagienė

„Ta kamera tapo dideliu įvykiu mūsų šeimoje. Tėtis ją kokiais 1987 m. atsivežė, rodos, iš Vokietijos. Kadangi pats iki to daug fotografavo, filmuoti pradėjo su dideliu užsidegimu. Filmavo viską – giminės šventes, vakarus namuose, gastroles, keliones. Kamerą iš rankų paleisdavo tik imdamas gitarą. Tada kamerą patikėdavo man. Pirmuosius tėčio koncertus filmavau, būdamas vienuolikos dvylikos metų. Keturiolikos nufilmavau garsųjį tėčio koncertą Sausio 11-ąją Seime. Tie kadrai yra ir filme“,  – prisimena V. Kernagis jaunesnysis.

Tuo tarpu Eglė tėčio kamerą, sako, išbandžiusi būdama maža. „Kai tėčio nebūdavo namuose, aš įsijungdavau kamerą ir filmuodavau gyvenimo būdo laidas. Vaikštinėdavau po mūsų namus, deklamuodavau eilėraščius, o brolis prisigalvodavo, kaip iš manęs pasišaipyti. Tėčiui labai patikdavo juostose atrastos tokios „staigmenos“. Vėliau jas visi peržiūrėdavom. Apskritai tėtis žiūrėdavo viską, ką nufilmuodavo. Būdavo tradicija, jam grįžus iš gastrolių, ilgas valandas su šeima leisti prie grotuvo peržiūrinėjant videomedžiagą – kur jis keliavo, ką matė, ką netikėto užfiksavo. Dabar, paleidžiant tą archyvą į viešumą, jautiesi taip, lyg visą Lietuvą ketintum pasikviesti pas save į svečius. Bet suprantame, koks svarbus tėtis buvo jo gerbėjams, kiek žmonių augo su jo muzika, ir kiek pačiam tėčiui buvo svarbi jo publika, kuri filme pamatys šiek tiek kitokį V. Kernagį. Tokį, kokį jį prisimenam mes“, – sako maestro dukra E. Kernagytė.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 d.