Quantcast

M. Jablonskytė: istorija nėra šventa karvė

„Lituanie, mano laisve“ – tai filmas, pasakojantis net ne visiems užkietėjusiems patriotams girdėtą istoriją apie 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės užkulisius. Šio filmo režisierė Martina Jablonskytė išdrįso subtiliai pasikėsinti į vieną gajausių lietuvių mitų ir tarsi pakeitė istorijos skonį. Dingo vadovėlinis prėskumas.

Martina, po to, kai išėjo tavo filmas, praėjo šiek tiek laiko. Kaip šiandien vertini jo atsiradimą? Kokių vertinimų sulaukei iš šalies?

– Kai kūriau šį filmą, nežinojau, ar atsiras nors vienas žmogus, kuris jį supras. Tiesą pasakius, buvo tokių momentų, kai mano lūkesčiai buvo žemiau nulio – tikėjausi visiško fiasko. Išgyvenau nemažai abejonių, tačiau nugalėjo pasitikėjimas žiūrovu. Juk jis ne kvailys. Ir kai filmas išėjo, pamačiau, kiek daug žmonių jį suprato ir pajautė tai, ką norėjau pasakyti. Man tai buvo tokia šventė!

Sulaukiau visokių komentarų. Tai yra toks filmas, kuriam abejingų nelieka. Visada bus žmonių, kurie sakys – „what the f***“. Aš priimu ir gerbiu tokias reakcijas. Suprantu, kad iš istorinio-dokumentinio filmo žiūrovas gali tikėtis ko kito. Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie mėgavosi tuo „subtiliu audinėliu“, kitaip tariant, suprato mano kalbą. Vienaip ar kitaip, nekūriau filmo trims kritikėms Lietuvoje, kurios vėliau parašytų teigiamą recenziją. Su komanda kūrėme šį filmą apie tai, kas mums tuo momentu buvo įdomu, todėl man labai svarbu, kad atsirado žmonių, kuriuos tai sujaudino.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žiūrėdama tavo filmą, galvojau, kad jo kūrybiniame procese buvo priimta labai daug intuityvių sprendimų. Manau, tai irgi gali būti priežastis, dėl kurios iš anksto negali numatyti savo tikslinės auditorijos ar kitų svarbių dalykų.

– Ir tuomet, kai išleidi jį į pasaulį, nustembi – kiek daug yra žmonių, su kuriais tu gali susišnekėti. Esu labai maloniai nustebinta. Kadangi išties vadovavausi intuicija, filmas, manau, neišvengiamai pagavo tai, kuo šiuo metu vibruoja mūsų oras. Pavyzdžiui, buvau susiplanavusi Paryžiuje filmuoti piketą ir galvojau, kad tai bus kulminacinė filmo scena. Įsivaizduok – piketas! Nuvažiuojam mes į tą piketą, o ten visiškas šnipštas. Visai kita nuotaika. Griūva visa mano dramaturgija. Vadinasi, piketo nebus. Tada vaikštau Paryžiaus gatvėmis „su čiuptuvėliais“ ir gaudau, ir jaučiu – čia tikrai kažkur yra toji kulminacinė scena.

Visas filmo kūnas filmuojant ar montuojant nuolat keitėsi ir mutavo. Toji kūrybinė intuicija man padėjo tiek vizualiai, tiek konceptualiai pagauti tai, kas vyksta šiandien, užčiuopti kažkokią idėją, kuria gyvenu ne tik aš, bet ir daugiau pasaulio žmonių.

Galbūt norėtųsi iš Lietuvos kažko daugiau, bet ji juk dar jauna.

Galų gale intuicija yra neatsiejama nuo kūrybos. Šiuo filmu aš ieškojau atsakymo, kas yra laisvė. Skaičiau daug knygų, diskutavau su žmonėmis, montuodama filmą, apie tai nuolat galvojau. Kaip ji pasireiškia. Stebėjau kiekvieną paprasčiausią savo veiksmą, stebėjau savo emocijas. Kaip aš jaučiuosi, kas mane džiugina ir kas liūdina.

Ir kas gi yra toji laisvė?

– Atsakomybė už kiekvieną savo darbą, mintį ir žodį. Tai truputį gąsdina. Tačiau, jeigu esi tiesus žmogus, tau nieko nereikia bijoti.

Šis klausimas gal kiek naivokas, bet kaip manai, ar Lietuva yra laisva?

– Mano filmo herojė Akvilė yra gimusi jau laisvoje Lietuvoje. Ji nežino, kas yra nelaisvė. Jauna išvažiavo mokytis į Paryžių, puikiai kalba prancūziškai, turi lietuviškas šaknis ir yra mačiusi pasaulio. Akvilė turi tą tokį vitališkumą – vidinę laisvę. Ji jauna, drąsi, gal net kartais gali pasirodyti akiplėšiška, nes nepraleidžia progos išsakyti savo nuomonę ir dėl jos pakovoti. Nesistengdama būti gera mergaite, ji vis dėlto labai subtiliai jaučia aplinką. Tai vidinės kultūros dalykai. Ir ji man filme yra tarsi Lietuvos personifikacija.

Galbūt norėtųsi iš Lietuvos kažko daugiau, bet ji juk dar jauna. Pavyzdžiui, yra filme toks kadras, kur eina Akvilė su Julija Steponaityte gatvėmis ir kalbasi apie metoo revoliuciją, kurią daro vilkėdamos pižamas. Kitaip tariant, eina dvi lietuvaitės Paryžiuje ir šnekasi apie laisvę. Man tai buvo gera nešantis ženklas.

Be to, šiandien Lietuvoje stiprėja nauja politinė jėga, drąsiai kalbanti apie žmogaus teises, kanapių legalizavimą, aplinkosaugą. Natūralūs ir sveiki procesai vyksta.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui paminėti valstybė skyrė daug pinigų įvairiems meniniams projektams ir iniciatyvoms. Man atrodo, kad, nepaisant kelių įdomių rezultatų, ši banga išplovė nemažai pinigų. Radosi ir chaltūrinių, nuobodžių projektų. Kaip suprantu, tavo filmas patenka į šimtmečio jubiliejaus projektų gretas, tačiau išsiskiria savo autentiškumu.

– Pradžioje buvo tema – Lietuvių delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje. Tema – istorinė. Biudžetas ribotas. Nusprendėme daryti istorinį dokumentinį filmą. Žinoma, viską galima buvo daryti tradiciškai – pakalbinti istorikus, susirinkti medžiagą iš archyvų ir t.t. Visa tai padariau, visas reikalingas knygas perskaičiau, kad įsivaizduočiau, kokia situacija buvo po karo, ką jie valgė, kokius drabužius dėvėjo. Buvo labai įdomūs laikai. Rusai praėjo, vokiečiai praėjo, nieko nebeliko. Ir va – susigalvoja lietuvaičiai važiuoti į Paryžių.

Paryžius nesugriautas karo – kaip gyveno, taip tebegyvena žmonės. Tik iš Oskaro Milašiaus bolševikai dvarus atėmė, nacionalizavo, bet jis nepražuvo – turėjo įtakingų savo kūrybos gerbėjų, mecenatų. Rašė, su bohema salonuose absentą gėrė, greičiausiai opiumą rūkė, nes ten žmonės buvo ne iš paprastųjų. Vėliau įsidarbino Spaudos rūmuose prie užsienio reikalų ministerijos, ten dirbdamas prie dokumentų, ir perskaitė žinutę mažulytę – „Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę“. Ir jam kaip per galvą kas būtų trenkęs. Čia reikėtų paminėti, kad jis buvo gan skeptiškai nusiteikęs dėl Europos ateities.

Karas laimėtas, šventė, visur fejerverkai ir fanfaros, o O. Milašius visiškai nesidžiaugė – galvojo, kad ateina daug baisesni laikai ir šitas visas pasaulis eina velniop. O Lietuva, jeigu atgims ir atgims dar stipresnė, tai galėtų būti visiems kelrodė žvaigždė. Ir jis tuo taip patikėjo. Susibūrimuose pradėjo skaityti savo tekstus ir paskaitas apie Lietuvą, demonstruoti jos liaudies dainas, tradicines juostas ir kt. Jo poetinis lygmuo ir retorika daugelį palikdavo be žado. Lietuvių delegacija netyčia sužinojo apie šį aistringą Lietuvos gerbėją, pasirašinėjantį savo tekstus „Lituanus“, ir pakvietė jį dirbti sekretoriumi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pareigos, taip ir jo atlyginimas delegacijoje visus tuos metus išliko, švelniai tariant, kuklūs. O nuveiktas darbas neįkainojamas ir iki šiol neįvertintas. Visa tai apčiuopti ir parodyti filme yra labai sunku. To net neįmanoma normaliai papasakoti. Belieka pasikliauti nuojautomis. Atrodo, kas yra tas šimtas metų, bet iš šios istorijos išlikusių artefaktų labai nedaug. Tad bandai pagauti kažkokią impresiją, įspūdį. Taikėme antropologinį tyrimo metodą, kalbinome labai daug skirtingų žmonių. Žinau, kad kurti filmą tokiu principu buvo drąsus sprendimas – žmonėms patinka, kai faktai aiškiai sudėliojami į lentynėles. Bet pabandžiau. Nuoširdžiai manau, kad mes su komanda atlikome didelį ir svarbų darbą. O kitų šimtmečio projektų komentuoti negaliu, nes pakankamai nežinau konteksto.

Išties filme puikiai atsiskleidžia tarpeklis, žiojintis tarp Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros, pasaulėvokos ir t.t.

– Mentalitetas skiriasi. Buvęs ambasadorius Ričardas Bačkis puikiai tai iliustravo. Jis mums pasiūlė filmuoti ambasados kiemelyje. Tad sėdėjome su juo tame kiemelyje, filmavome ir jis sako: „Va, dabar šnekamės, kas nori, parūkom, paukščiukai čiulba. O paskui eisiu į ambasadą ir ten spręsiu reikalus su lietuviais“. Suprask – prancūzai tvarko savo reikalus lauke. Jie geria vyną, šnekasi. Šitaip sprendžiamos opiausios pasaulio problemos. Ir jeigu įsivaizduotume tą sceną – vyksta taikos konferencija, joje dalyvauja patys stipriausi A klasės diplomatai. Iš naujo braižomas žemėlapis, visi nori dalyvauti, ir štai atvažiuoja tokie naujai iškepti diplomatai – mažiukai, be pinigų, nuskurę. Voldemaras su savo lagaminėliu visus šiurpino. Ir kaip jiems elgtis? Gal kreiptis raštu? Kalba laužyta. Spausdinimo mašinėlės nėra.

Dėl to ir nusprendėme pakalbinti R. Bačkį, kad mums paaiškintų, kas yra toji diplomatija. Jis mums pasakojo, kad yra labai daug niuansų. Tarkim, jeigu diplomatas sako „taip“, tai reiškia „ne“. Jeigu nori sutvarkyti reikalą, turi kviesti žmogų taurės vyno, negalima ateiti ir sakyti: „Laba diena, aš čia toks ir toks, gal pašnekam?“ Prie vakarienės stalo visai kitas kontaktas užsimezga. Galų gale viso to yra išmokstama. Ir laisvė čia reiškiasi kaip dėmesys aplinkai – tu gali sau leisti viską, bet neužsikeli kojų ant stalo. Prancūzai vaikus irgi taip auklėja – jie nerėkauja, užtenka vieną kartą pasakyti.

Papasakojai daug kam negirdėtą istoriją ir tarsi perkūrei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istoriją.

– Filmo herojus istorikas Julienas Gueslinas sako, kad tautos ar istorinis mitas yra gyvybiškai svarbus žmogui, duodantis pasitikėjimą ir tvirtumą. Pavyzdžiui, prancūzai padarė revoliuciją. Tai yra jų mitas. Tačiau yra labai svarbu į istoriją nežvelgti kaip į šventą karvę. Niekas nėra nulemta iš anksto. Detalės ir atsitiktinumai taip pat turi savo svorį. Kiekvienas menkiausias sprendimas gali būti kertinis arba ne. Didvyriai, užkelti ant pjedestalo, galėjo būti neužkelti ant pjedestalo, galėjo išvis netapti didvyriais, galėjo būti sutrypti ir paniekinti.

O svarbiausia yra tai, ką tu nuveiki, kai tavimi niekas netiki, kai tau sako – „patylėk šiek tiek, čia visiška nesąmonė“. Ta pati Julijos istorija parodo, kaip sunku yra atlaikyti smerkimą ir neigiamas reakcijas. Buvo daug sakančių, kad kažkokia aktorėlė sugalvojo per garsų režisierių išgarsėti. Nepaisant didžiulio palaikymo, žmogus gali išsigąsti. Lygiai taip pat ir mūsų diplomatams buvo sakoma, kad nėra pinigų, ką jūs sau galvojate, į Lietuvą ateina bolševikai, Vilnių atima, o jūs smaginatės Paryžiuje už mūsų taip sunkiai surinktas lėšas, mes juk neturime ko valgyt, jau geriau gaukite batų kareiviams. Lenkų delegacija savo ruožtu tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip lietuviai ir Lietuva, tad šiuos kelis Vokietijos manipuliuojamus apsišaukėlius Paryžiuje reikia ignoruoti. Didžiulis spaudimas. Tuomet išryškėja toji nelabai garbinga misijos pusė. Jie turėjo prašyti laisvės kaip išmaldos.

Lietuva turi išskirtinius miškus, švarų vandenį, dar gaivališką protėvių tikėjimą ir žmonės tai pradeda jausti, pradeda tuo gyventi ir dalytis.

Papasakok šiek tiek apie istorikų požiūrį į šį istorijos momentą.

– Julienas yra sakęs, kad iš daugumos dokumentų ar raštų yra sunku kažką suprasti, nes visi lietuviai yra susipykę – nuolat kovos būsenoje. Lietuvių istorikai sau tokių replikų neleidžia. Lietuvoje istorikas yra tas žmogus, kuris randa faktus, juos sudėlioja į tekstus ir palieka archyve. Buvo smagu, kai mus konsultavusi istorikė Vilma Bukaitė džiaugėsi, kad štai kažkas pagaliau domisi tema, kuria ji jau daug metų gyvena. Mano nuomone, istorija yra nuolat vykstantis, gyvas procesas. Istorijai reikia, kad būtų keliami klausimai, kartais nepatogūs, kad visi diskutuotų prie kavos, kad ginčytųsi. Tuomet ji augtų ir kerotųsi.

Pavyzdžiui, labiau pasigilinus į būtent šį istorijos momentą, galima geriau suprasti ir mūsų santykius su Lenkija. Kaip jau anksčiau minėjau – paskelbė laikraščiuose Paryžiuje, kad štai jie su Lietuva yra nuo seno kartu, o šie diplomačiukai yra paprasčiausi provokatoriai. Tuomet lietuviai paskutinius pinigus išleido, kad galėtų išspausdinti trumputę žinutę, paneigiančią didžiules lenkų antraštes.

Maži tie diplomatai. Maža ta Lietuva. Esame traumuoti geopolitikos. Vis dairomės į turtingesnes šalis, kopijuojame jų kultūras. Kaip manai, kas mums padėtų auginti savivertę?

– Čia galiu kalbėti tik apie savo asmenį. Pasaulis ritasi nežinia kur, meškos skęsta. Labai dažnai norisi kovoti, keisti pasaulį, įsiveli į sistemas, žaidimus ir prarandi save. Ištinka vidinis chaosas, pyktis, stresas. Man gyvenime dažnai būna tokių etapų, kai reikia sustoti ir sugrįžti į save. Gyvenu vienkiemyje ir manau, kad gamta yra Lietuvos ateitis. Lietuva turi išskirtinius miškus, švarų vandenį, dar gaivališką protėvių tikėjimą ir žmonės tai pradeda jausti, pradeda tuo gyventi ir dalytis. Pavyzdžiui, Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ sulaukė didžiulio dėmesio. Tad turint omenyje tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų gamta yra aukso vertės, ir dabar yra laikas tai suprasti ir nustoti kirsti miškus. Ir kovoti už tai, kas gali tapti geriausia investicija į mūsų ateitį ir savivertę. Net jeigu kol kas tai atrodo kaip smulkmė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių