Giedrės Žickytės prodiusuoto bendro ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų darbo premjera Europoje įvyko Berlyno kino festivalyje, filmas pristatytas Niujorko publikai modernaus meno muziejuje „MoMA“, Kanados „Hot Docs“, Danijos „CPH:DOX“, Šveicarijos „Visions du Réel“, Prancūzijos „Festival international du film d'Amiens“, Sakartvelo „CineDoc-Tbilisi – Documentary film“, Brazilijos „São Paulo International Film Festival“ ir daugelyje kitų festivalių. Režisierės I. Tsilyk filmas pelnė dešimt tarptautinių apdovanojimų.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pateko ir į vieno prestižiškiausių bei didžiausių dokumentinių kino festivalių pasaulyje – Amsterdamo IDFA „Best of Fests“ programą. Šią programą sudaro A klasės kino festivaliuose kaip „Sundance“, Berlyno, Kanų ir daugelyje kitų kritikų įvertinti ir apdovanojimus pelnę filmai. Į lapkričio pabaigoje vyksiantį festivalį, režisierės I. Tsilyk unikalią istoriją pasakojanti dokumentika atrinkta vos tarp kelių dešimčių darbų iš viso pasaulio.

„Laukiant premjeros Lietuvoje, užplūsta dvilypiai jausmai. Visų pirma, tai džiaugsmas, kad tiek pasaulio apkeliavęs filmas pagaliau bus pristatytas Lietuvos auditorijai, kur, tikiuosi, bus suprastas taip, kaip niekur kitur. Tačiau tuo pačiu liūdna, kad dėl pandemijos dabar negalime pasikviesti filmo herojų ir režisierės Irynos Tsilyk. Iryna labai myli Lietuvą, čia yra apsilankiusi anksčiau su savo poezijos kūriniais Vilniaus knygų mugėje. Ne kartą filmo gamybos metu svajojome, kaip ji vėl čia atvyks pristatyti filmo, susitikti su Lietuvos publika“, – mintimis dalijosi filmo prodiuserė G. Žickytė.

Dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ atskleidžia fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Kol išorinį pasaulį kausto bombų garsai ir chaosas, vieniša mama Ana ir jos keturi vaikai karo zonoje sugeba išsaugoti savo namus – juose ramu kaip rojuje, pilna gyvybės ir šviesos. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti, montuoti ir pristatyti filmą – kūrinį, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu. Kūrybinis procesas atskleidžia, kokią galią ir magiją turi kinas katastrofos akivaizdoje. Anai ir vaikams traumos transformavimas į meną yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

„Man šis filmas asmeniškai labai svarbus ne tik tuo, kad parodo kino meno magiją ir galią, bet ir tuo, kad jis pasakoja apie svajonių poreikį bei kaip per kūrybą galima pažinti save ir susikurti alternatyvų gyvenimą, kitokį nei siūlo žiauri karo tikrovė“, – sako G. Žickytė.

Dokumentika, kurta bendradarbiaujant lietuvių ir ukrainiečių komandoms, tapo simbolišku lietuvių paramos gestu Ukrainos žmonėms. Prie filmo dirbo gausi lietuvių komanda: garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, asocijuota prodiuserė Andrėja Čebatavičiūtė ir kiti.