A. Lapinskas – sudėtingiausios kartos metraštininkas

Pseudopranašai, nelaimingų šeimų piktžaizdės, vilku kaukiantis vienišumo jausmas – tai tik keletas devyniolikmečio Augusto Lapinsko kūrybos temų. Jaunasis poetas ir bardas nevengia kalbėti nepatogiais klausimais, ramybės neduodančiais didelei daliai jo bendraamžių. Pats jis įsitikinęs – nė viena kita karta dar negyveno šitaip sudėtingai. Tačiau klausantis Augusto apima jausmas, kad jei tik nepritrūksime žmonių, šitaip nestokojančių empatijos ir sveiko optimizmo, dėl rytojaus galime nesibaiminti.

– Eiles rašote nuo dvylikos metų. Kas anuomet paskatino susikaupusias mintis išlieti eiliuotai? Kokie buvo pirmieji kūriniai?

– Pirmieji? Juokingi. Gal meilūs. Jau mažai ką iš jų ir tepamenu. Tai buvo arba labai šviesūs, arba nesuvokiamai tamsūs ketureiliai paraštėse, kurie, na, ten ir pasiliko su visomis savo trumputėmis semantinėmis rankutėmis. Bet tai nebuvo prasta treniruotė. Džiaugiuosi, kad eiliavimas prasidėjo dar prieš sąmoningo gyvenimo pradžią. Spėjau pridaryti naudingų klaidų dar prieš pradėdamas save teisti.

– Esate vadinamas vienu talentingiausių šalies bardų. Kaip ir kada pajutote, kad būtent šis jauniems žmonėms neretai tolimas žanras jums tinka ir patinka?

– Malonu, bet turėčiau nesutikti (juokiasi). Tituliukų būta, bet, pavyzdžiui, iš paskutinio konkurso komisija mane paprasčiausiai išspyrė. Švelniai, aišku, rūpestingai. Palydėjo žodžiais: "...kūrinys tave valdo, ne tu jį". Frazė įstrigo. Manau, pataikė, bet nežinau, ar tai blogai. Teko nemažai vakarų su gitara staugti veidu į sieną (tarp kitko, labai patogu neturint įrangos, tinkamos akustikos), kad tikrai tuo patikėčiau. Tad, kol atliekami kūriniai gali mane kur nunešti, o kartu nusitempti kitus, aš laimingas.

– Gal paauglystėje turėjote savų dievukų, atliekančių dainuojamosios poezijos kūrinius? Kuo būtent jie žavėjo ir įkvėpė?

– Paauglystėje viskas tik prasidėjo, o iki tol artimiausias kontaktas su dainuojamąja poezija – Keistuolių teatras ir sena magnetinė "Brėmeno muzikantų" kasetė. Gal dar mamos niūniuojamas Vytautas Kernagis. Tik tiek. Tad pauglystėje šiuo atžvilgiu buvau bedievis. Tikėjau žmonėmis, kuriuos mačiau aplink save. Tebetikiu. Dabar jie – mano šiandienos dievukai, su kuriais groju vakarais rūsiuose. Žaviuosi jų tikrumu. Meile žmonėms, muzikai. Vargu ar kada galėsiu tinkamai atsidėkoti už viską, ką man davė tie gitaromis ginkluoti vaikai, su kuriais užaugau, ir žmonės, rūpestingai maudę mūsų kūdikiškas sąmones muzikoje. Esu daugiau nei dėkingas.

– Nevengiate apsilankyti įvairiose mokymo įstaigose, kur bendraujate su moksleiviais, dalijatės savo, kaip kuriančio žmogaus, patirtimi. Kokius patarimus dažniausiai duodate save kaip menininkus tik atrandantiems paaugliams?

– Ak, dažna klaida. Paaugliai viską žino, blogiausiu atveju – nujaučia. Jeigu reikia pasitikslinti – klausia. Nėra ką patarti. Jiems tik kiek nedrąsu, gal kartais šiek tiek neišeina. Vienintelis dalykas, kurio jiems niekas nepasako, tas, kad viskas dėl to gerai. Viskas gerai dėl prakaituotų delnų, nuovargio, nevilties ar linkstančių kelių. Viskas gerai, jei tau nepatinka matematika, dailė ar neturi klausos. Kai ką vis vien neišvengiamai turi – ieškok! Ir tuomet, jau tiems – radusiems – su kolegomis galime šiek tiek techniškai pagelbėti. Pakviesti į konkursą, suorganizuoti koncertą, parodą. O šiaip – vaikai šaunūs, ypač paaugliukai, bet su jais reikia kalbėtis. Būtina kalbėtis. Vienas plikagalvis dėdė, prisėdęs prie manęs vasaros stovykloje, paklausė: "Aha, niekšeli, "Nirvanos" klausai?" Iš to išsivysčiusio pokalbio pakako, kad kitąmet stovyklos uždaryme kartu su juo gročiau ir aš. Aišku, ne be sustojusio skrandžio ir prakaituotų delnų, bet vis vien – grojau. Nepavyko – mėginau vėl. Bet visko pradžia – tas vienas pokalbis. Vienas pokalbis gali reikšti labai daug.

Vargu ar kada galėsiu tinkamai atsidėkoti už viską, ką man davė tie gitaromis ginkluoti vaikai, su kuriais užaugau, ir žmonės, rūpestingai maudę mūsų kūdikiškas sąmones muzikoje.

– Studijuojate architektūrą. Kas motyvavo pasirinkti būtent šias studijas, o ne labiau su kūrybiniu rašymu susijusias?

– Kodėl architektūrą? Šiuo metu intensyviai tai aiškinuosi (juokiasi), bet savo pasirinkimo nesigailiu. Architektūros studijų metodika šiurkšti, užtat darbo procesai įdomūs, temos – taip pat. Taip, tempai, krūviai čia žvėriški, bet pirmąkart gyvenime esu skatinamas kryptingai gilintis į panašios specifikos menus. Draugai, matydami mane nevalgiusį, nemiegojusį, bet žibančiomis akimis pasakojantį apie naujas idėjas ir projektus, džiūgauja. Džiaugiuosi ir aš. Geriau pagalvojus, vargu ar kada buvau toks kūrybiškai aktyvus. Be to, aplink mane – šaunūs žmonės. Studentai, dėstytojai. Jei architektūra manęs nepribaigs – pakeliui iki diplomo nutiks daug fantastiškų dalykų.

– Dažnai pasirodote viešai – nuo slemo (performatyviosios poezijos) renginių iki įvairių koncertų, konkursų. Ar scena visuomet buvo vieta, kurioje jautėtės puikiai? O gal vis dėlto buvo laikas, kai reikėdavo perlipti per save?

– Buvo laikas, tebėra. Net ir šis pokalbis savotiškai tvinksi smilkiniuose. Laipioti per save tenka nuolat. Gal tik išmokau paprasčiau su tuo tvarkytis. Nemanau, kad tai kada nors visiškai dings. Nemanau, kad turėtų. Viešumas nėra tai, kas mane masintų, – atvirkščiai. Internete vargiai rasite mano darbų, o artimi žmonės žino, kaip kartais mane sekina scena. Kūriniams egzistuoti leidžiu tik gyvai. Tik man pačiam kruopščiai prižiūrint. Tai padeda išlaikyti tiesų stuburą. Grūdintis. Slemuose dažnai matau, kaip pasirodymas veikia kūrėjus, net ir neatsiskyrusius nuo savo tekstų. Jie negali pasislėpti nuo žinojimo, kas veikia žmogų, kas ne. Patys nepastebėję ima taikytis prie to. Kūrybinė išvarža. Skaitant komentarus, recenzijas, ją pasigauti dar lengviau. Bijau to, tad, matyt, nesu pasiruošęs paleisti savo kūrinių į pasaulį vienų, be savęs. Matyt, neišvengiamai teks perlipti ir tai.

– Jūsų kūryboje gausu pamąstymų apie žmogiškąįj vienišumą, pseudopranašus, komplikuotą meilę, nelaimingas šeimas. Ar nesunku svetimą skausmą perleisti per save? O gal dalis įkvėpimo kurti ateina ir iš fikcijos?

– Tiesą sakant, neretai baudžiu save už tai, kad kūryboje palieku per daug asmeniškumų. Bet, kai supratau, kad eilutės jungsis su įvykiais klausytojų gyvenimuose, ne mano, nurimau. O apie perleidimą per save... Rašytoja Zadie Smith viename savo interviu minėjo, kad empatija ir vojerizmas kuriančiajam būtini. Man belieka pakartoti šiuos žodžius. Būtini, kad ir kaip sunkiai tai įsisąmonini.

– Beje, ar yra dalis kūrybos, kuri būtų pernelyg intymi dalytis viešai ir kurią pasiliktumėte tiktai sau?

– Yra. Tekstuose neišvengiamai palieki kai ką, skirtą tik sau, ko niekas daugiau negalėtų išsiaiškinti. Sąmoningai ar ne – jau kitas klausimas. Visa tai savotiški vandens ženklai. Jie puošia poeziją asmeniškumu, paslaptimi, bet kartais vandenženkliu lieka viskas. Manau, tokius tekstus verčiau... pasilikti.

– Kiek žinau, kurti jus kartais paskatina ir draugų istorijos ar jų fragmentai. Dėl ko šiandien labiausiai kenčia ir ramybės neranda jaunas žmogus? Kokie, jūsų manymu, dabartinės kartos esminiai skirtumai ir išskirtinumai, palyginti su jų tėvų kartos atstovais?

– Nė viena kita karta negyveno šitaip sudėtingai, nesakau sunkiai – sudėtingai. Nemaža dalis mano kūrybos skirta atsakyti ir kelti panašius klausimus. Tačiau nemėginsiu spausti viso to į kelis sakinius. Bijau, kad dar nesu pajėgus.

– Neseniai pažėrėte kritikos privalomųjų literatūros skaitinių pasiūlymams mokyklose. Kas dar, jūsų manymu, galėtų būti tobuliau dabartinėje švietimo sistemoje?

– Privalomųjų skaitinių pasiūlymams. Nejuokinga? Sistemoje spragų nemažai, tobulinti reikėtų daug ką, bet gal vertėtų pradėti nuo paprastos retorikos? O nelįsdamas į konkrečias detales galėčiau paprašyti tik šiek tiek empatijos ir atlaidumo jauniesiems anarchistams. Jie gana drąsūs landžioti pro sistemos skyles. Jie ir padės jas užtaisyti.

– Kaip apskritai šiame technologijų amžiuje, įkvėpti jaunimui meilę ir pagarbą rašytiniam žodžiui?

– Ilgai ir atkakliai rodant, kad rašytinis žodis to vertas. Meilės, pagarbos. O gal jaunimas sugebės įkvėpti meilę ir pagarbą technologijų amžiui? Būkime tiesūs, atviri. Mano tėtis pamėgęs sakyti frazę: "Be fanatizmo." Kartais pats sau tai tyliai pakartoju.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad kiekvienas kūrėjas savaisiais darbais bando bent šiek tiek pakeisti pasaulį. Kokį pokytį, paties paskatintą, labiausiai norėtumėte pamatyti?

– Norėčiau matyti sąmoningus, tvirtus žmones. Gyvename amžiuje, kai meninės tiesos karalius – nuogas. Norėčiau matyti žmones, pakankamai drąsius ir sąmoningus jį, vargšelį, apkabinti. Priglausti. Turiu pasidžiaugti – matau juos. Jiems vis mažiau ir mažiau įdomus šokiruojantis postkarališkas striptizas. Ir tai mane iki ašarų džiugina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aš portretas
Nuostabus
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių