L. van Beethoveno fenomenas: nepranokstamos muzikos burtai

Šiemet kompozitoriui Ludwigui van Beethovenui būtų sukakę 250 metų. Šios sukakties neignoruoja ir Lietuvos muzikai, muzikos kolektyvai, skirdami jai koncertines programas. Kuo paaiškinamas L.van Beethoveno fenomenas?

Pasaulyje kompozitoriaus pavardė paplitusi taip plačiai, kad ją žino net ir nieko nenutuokiantys apie klasikinę muziką. Štai 1992-aisiais kino ekranuose pasaulį nuo blogio gelbėjo pūkuotas senbernaras Beethovenas, kuris mokėjo išlot "Likimo" simfonijos leitmotyvą, o mažiau holivudiško kino mėgėjams Beethoveno pavardė pažįstama iš Stanley Kubricko knygos "Prisukamas apelsinas" (kurios autorius Anthony Burgessas) ekranizacijos. "Mėnesienos" sonatos pirmoji dalis nuolat sukasi populiariojoje kultūroje: meditaciniuose filmukuose internete, Holivudo filmų scenose, reklamose, turistams pardavinėjamose muzikinėse dėžutėse, parduotuvėse, lėktuvuose ir dar nežinia kur. O kur dar legendomis apipintas "Likimo" leitmotyvas iš Simfonijos nr. 5 ar "Odė džiaugsmui" iš Devintosios, kuri 1985-aisiais tapo oficialiu ES himnu.

Kažin, ar pačiam L.van Beethovenui būtų patikę susilaukti tiek dėmesio ir kone kasdien būti linksniuojamam populiariosios kultūros kontekstuose? Nors pripažinimas svarbus kiekvienam kūrėjui, ne visai tokio būtų norėjęs L.van Beethovenas, nes paviršutinumo jis nemėgo. Atvirkščiai – jo muzikoje kaip niekur kitur gausu filosofijos ir psichologinės gelmės, čia atsiskleidžia didžiosios šio pasaulio vertybės.

Nesuprastas genijus

Apie L.van Beethoveną galima kalbėti daug ir ilgai, ir labai įvairiais rakursais, tačiau bene visų jų bendruoju vardikliu tampa faktas, kad šis kompozitorius savo mąstymu gerokai aplenkė laikmetį, kuriame gyveno.

"Gaila, o gaila, per vėlai!" – sakė jis jau sirgdamas, kai prieš mirtį nuo savo leidėjo gavo dovanų dvylika butelių vyno. "Gaila, o gaila, per anksti" – būtų pasakę jo amžininkai, jeigu būtų žinoję, kaip žmonijos istorija vystysis toliau, nes, paslinkus jo gyvenimą keliais dešimtmečiais pirmyn, veikiausiai jis nebūtų vadinamas nesuprastu genijumi ir nebūtų reikėję jam prieš mirtį taip graudžiai sakyti :"Plaudite, amici, comedia finite est" ("Plokite delnais, draugai, komedija baigta"). Ir taip baigęs savo šio pasaulio tragediją išėjo, ateities kartų kompozitoriams palikęs nemenką iššūkį – sekti jo pėdomis buvo nedrąsu ne vienam, o dažnas dar ir pergyveno, kad kai kuriuose žanruose tobulybės taip niekada ir nepasieks, nes vis tiek bus lyginamas su L.van Beethovenu.

Simfonija: nuo pokšto iki dramos

Juk tai L.van Beethovenas transformavo simfonijos žanrą: kai Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeus Mozarto gyvenimo saulėlydyje ji buvo laikoma pramoginiu orkestriniu kūriniu, L.van Beethovenas sukūrė savo Pirmąją, kuri dėl neįprasto rimtumo buvo priimta kaip pokštas! O savo simfonijų ciklą baigdamas Devintąja d-moll prie didžiausio iki tol žmonijai matyto orkestro jis prijungė dar ir solistus bei chorą, vien muzika išreikšti mintis jam nepakako – prireikė poeto Friedricho Schillerio "Odės džiaugsmui", nes jam rūpėjo visos žmonijos likimas.

L.van Beethovenas rizikavo būti nesuprastas išlepusios Vienos publikos, tačiau, anot legendų, nuskambėjus paskutinėms opuso natoms, pasigirdo gausūs aplodismentai, o pats kompozitorius, jau būdamas visiškai kurčias, dar tebedirigavo paskutiniuosius taktus. Taip jis įžengė į iki tol dar nematytą simfoninės muzikos teritoriją – po šios premjeros rašyti simfoniją Austrijoje beveik po pusės šimto metų ryžosi tik Johannesas Brahmsas, savąją koregavęs bene dešimtmetį – tol, kol nusprendė, kad ji neskambės daug blogiau nei L.van Beethoveno.

O Gustavas Mahleris, komponavęs savąsias beveik po šimtmečio, taip bijojo, kad 9-oji jam – kaip ir L.van Beethovenui – bus lemtinga, jog bandė apgauti likimą pirmiausiai sukurdamas 10-ąją. Deja, jo kūrybinėje biografijoje vis dėlto liko visos devynios, nes Nr. 9 liko nebaigta – kompozitorius mirė. Amerikietis avangardistas Johnas Cage'as ne kartą džiaugėsi, kad gimė JAV, šmaikštaudamas, jog L.van Beethovenas ir jo didingos simfonijos jam į nugarą nealsuoja, tad jis, priešingai nei vargšai europiečiai, muzikoje yra laisvas daryti ką nori.

Prieš bangas

L.van Beethovenas gimė Bonoje, 1770-ųjų gruodį, tačiau tiksli gimimo data iki šiol nėra žinoma. Pirmąją kompoziciją sukūrė būdamas dvylikos – tai buvo Devynios variacijos fortepijonui c-moll, kuri yra visai nevaikiška, atvirkščiai, – net ir įgudusiems pianistams ne taip jau lengvai įkandama kompozicija.

L.van Beethoveno vaikystė nebuvo labai idiliška, nes tėvas Johannas van Beethovenas labai norėjo, kad sūnus Europą savo talentu žavėtų taip, kaip žavėjo W.A.Mozartas, o nepavykus – bausdavo. 1792-aisiais L.van Beethovenas persikėlė į Vieną, kur tuomet dar ryškiai žibėjo Josepho Haydno ir W.A.Mozarto žvaigždė.

Kai kompozitoriui buvo 26-eri, suprato, kad ima netekti klausos – su draugais tekdavo bendrauti su užrašų knygute, o visavertiškai skambinti fortepijonu, diriguoti ir kurti suprato nebegalėsiąs, tad norėjo savo gyvenimą nutraukti. Radęs nusiraminimą, vėl ėmė kurti – 1802-aisiais pasaulį išvydo garsioji "Mėnesienos" sonata, 1803-aisiais ėmė rašyti simfoniją, dedikuotą Napoleonui Bonapartui, tačiau vėliau juo nusivylęs dedikaciją ištrynė, užrašydamas naują – Nežinomam herojui.

1808-aisiais sukūrė "Likimo" simfoniją su žymiuoju leitmotyvu pirmosios dalies pradžioje. Jo simfoniniai, fortepijoniniai ir kameriniai kūriniai vis sudėtingėjo – paskutiniosios fortepijoninės sonatos buvo neatliktos labai ilgai, kone iki XX a. pradžios, nes pianistams vis atrodydavo pernelyg sudėtingos, nepagrojamos, o styginių kvartetai Vienos publikai atrodė keisti.

Nepaisant to, L.van Beethovenas buvo populiarus – pasiklausyti jo Devintosios ir trijų dalių iš "Missa solemnis" 1824-ųjų gegužę susirinko tūkstančiai. Beje, tai buvo bene paskutinis jo pasirodymas viešumoje – kompozitorius mirė 1827-ųjų kovo 26 d. – vienišas, nukankintas hepatito, kepenų cirozės ir plaučių uždegimo, tačiau kalbama, kad į jo laidotuves susirinko 10 tūkst. žmonių.

Neišsipildžiusios meilės

L.van Beethovenas sukūrė apie 722 kūrinius, bet pasaulį, ne mažiau nei jo geniali muzika, masina ir jo meilės reikalai. Julie Guicciardi – tai toji, kuri, anot legendos, įkvėpė kompozitorių sukurti "Mėnesienos" sonatą, po išgyventos krizės sugrąžinusią kompozitorių į muziką.

Apie šią meilės istoriją žinome iš likusių kompozitoriaus laiškų vaikystės draugui, bet, deja, jai ilgai gyvuoti nebuvo lemta, nes Julie tėvas dukters ištekinti už žmogaus iš žemesnio socialinio sluoksnio nenorėjo. Vėliau romantiški santykiai L.van Beethoveną siejo su Josephine Brunsvik, kurią mokė groti fortepijonu, tačiau ši buvo ištekėjusi. Išliko penkiolika L.van Beethoveno jai rašytų aistringų meilės laiškų. Į kompozitoriaus jausmus ji atsakė, bet šeima privertė santykius nutraukti dėl tos pačios priežasties – socialinių skirtumų. Tuomet jis piršosi Theresei Malfatti, kuriai, tikėtina, dedikavo ir savo žymiąją bagatelę "Elizai", tačiau piršlybos ir vėl buvo nesėkmingos. Buvo ir kitų, tačiau tikroji jo meilė arba paslaptingoji mylimoji, kuriai išliedavo sielą laiškuose, taip ir liko nežinoma – manoma, kad tai buvo jo brolio žmona, kurią abu pamilo vienu metu, bet vesti suskubo brolis.

L.van Beethovenas nebuvo gražuolis, nepasižymėjo ir itin geromis manieromis, bet moteris jis traukė. Veikiausiai viliojo ne jo asmenybės žavesys, o fantazijos kupinos fortepijono improvizacijos, nes dažniausiai suviliotos būdavo L.van Beethoveno mokinės – kilmingos ir dažnai ištekėjusios. Bet į muziką jis buvo labiau linkęs sudėti ne savo nelaimingos meilės išgyvenimus, o nusivylimą socialine nelygybe – lankstymasis ir pataikavimas kilmingiesiems jam atrodė nesuprantamas ir nepriimtinas. Būtent ši tema dažnai ir tapdavo inspiracija kūrybai. Iki šiol pasakojamos legendos, kaip L.van Beethovenas, sutikęs didiką ar net karalių, nenusiimdavo kepurės, manydamas, kad tai jam turėtų visi lenktis, nes juk jis – kompozitorius!

Slapčiausi išgyvenimai sonatose

Fortepijoninė kūryba L.van Beethovenui buvo tarsi dienoraščio rašymas, kuriame atspindi ne tik jo muzikinės evoliucijos raida, bet ir jo sielą bei širdį kankinusios mintys ir jausmai, o taip pat ir jo nepastovus ar net bjaurus charakteris.

Pagalvokime apie jo žymiąją Keturioliktąją "Mėnesienos" sonatą cis-moll, kuri filmuose ar reklamose kuria svajingą ramaus ir melancholiško vakaro nuotaiką – tiksliau pasakius, tokia tėra pirmoji jos dalis. Paklausykime ir trečiosios šios sonatos dalies, kuri savo audringu skambesiu nuo pirmosios nutolsta kone 100 muzikinių kilometrų. Tai parodo, koks nepastovus L.van Beethovenas galėjo būti – kaip greitai galėjo keistis jo nuotaikos, ir kaip įstabiai jo asmenybėje vienu metu galėjo susilieti du visiškai skirtingi ir, regis, nesuderinami dalykai – meditatyvi ramybė ir maištas.

Aštuntoji "Patetinė" c-moll, kurią yra grojęs bene kiekvienas pianistas, pateikia dar kitokią nuotaikų skalę – nuo tylios iki gana tiesmukai muzikiniais garsais išlietos skausmingos tragedijos. Jo 21-oji C-dur "Aurora" – tai auštanti diena, 23-oji "Appassionatoje" (arba "Aistringoje") f-moll girdime dar kitokią tragediją, o paskutinioji kompozitoriaus sonata Nr. 32 c-moll turi tik dvi dalis, kuriose telpa tiek emocijų, kiek tik jų įmanoma sudėti į vieną kūrinį – finaliniuose pasažuose pianistai sako randantys net regtaimo ar džiazo elementų, kuris radosi tik praėjus beveik 100-mečiui nuo kompozitoriaus mirties.

Fortepijonas buvo didžioji L.van Beethoveno meilė, kuriai jis patikėjo ne tik savo jausmus, bet ir pasikliovė eksperimentuodamas formomis ir pianistinėmis technikomis. Beje, jis pats pirmasis kompozitorius, kūręs tokiam fortepijonui, kokį mes žinome šiandien, – nors šis instrumentas buvo išrastas gerokai seniau – maždaug 1700-aisiais, tik L.van Beethoveno kūryboje jis tapo toks galingas ir spalvingas, koks yra dabar.

Pirmasis laisvas menininkas

Pirmojo statusą L.van Beethovenas užsitarnavo ne tik suformuodamas visiškai naują požiūrį į simfonijos ir sonatos žanrus bei naujai – virtuoziškai traktuodamas fortepijoną, bet ir būdamas pirmuoju kompozitoriumi, gyvenusiu savarankišką kūrybinį gyvenimą.

Jis netarnavo ir nepataikavo niekam – nei didikams, nei bažnyčiai, kaip tą darydavo iki jo gyvenę kompozitoriai, – muziko kaip amatininko profesiją jis transformavo į laisvo kūrėjo sampratą. "Laisvė, lygybė, brolybė" – Didžiosios prancūzų revoliucijos šūkis tapo daugelio jo simfonijų, o taip pat ir vienintelės operos inspiracija. Šią įkvėpė tikra istorija, įvykusi Didžiosios prancūzų revoliucijos metu, kai vyru persirengusi moteris, L.van Beethoveno istorijoje pavadinta Leonora, pasivadinusi Fidelijumi, įsidarbino kalėjimo prižiūrėtoja ir apgaule išlaisvino savo vyrą.

Laisvė, ištikimybė, teisingumas ir idealizmas – štai tokia buvo pagrindinė L.van Beethoveno "Fidelijaus" žinutė, o muzikinę kalbą vis tobulino beveik dešimt metų – vien uvertiūrų parašė keturias, bet galutinio, jį visiškai tenkinančio varianto, taip ir neatrado. Beje, ši opera yra sudėtinga, tad operos teatrų scenose nėra labai dažna viešnia. To priežastis veikiausiai slypi ne tik gana slidžiuose muzikiniuose pasažuose, bet ir keblumų keliančiuose interpretaciniuose pasirinkimuose: L.van Beethoveno muzikos didybė atsiskleidė simfonijose, intymumas – sonatose, o jo opera – tai toks keistas visko mišinys, neatitinkantis nei romantizmo, nei modernios operos tendencijų, tad atlikėjams ir režisieriams neretai keliantys šiokį tokį sumišimą.

Genijus ir Lietuva

Nors Lietuvoje turime savą muzikinį herojų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, su L.van Beethovenu konkuruoti sunku net ir jam, ypač fortepijoniniuose kontekstuose. Ko gero, visai teisinga būtų sakyti, kad juo žavisi kone visi, tačiau labai ypatingai – visai nedaug: turbūt kaip ryškiausią jo gerbėją reikėtų įvardinti Daumantą Kirilauską. Jis Vienoje mokėsi pas patį Karlą-Heinzą Kämmerlingą – žymųjį L.van Beethoveno žinovą, ir ne kartą yra užsiminęs, kad L. van Beethoveno kūrybai jo repertuare atitenka centrinė pozicija, nes būtent prie jo jis derinantis kitas kompozicijas.

Simfoninę L.van Beethoveno muziką į savo repertuarą periodiškai įtraukia ir mūsiškiai simfoniniai orkestrai, atlikdami jo simfonijas, uvertiūrą "Egmontas" ar kurį nors iš penkių koncertų fortepijonui ir orkestrui. Kiek liūdnesnis likimas – lietuviškojo "Fidelijaus": šis statytas 2015-aisiais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kai operą režisavo Oskaras Koršunovas, koncentruodamasis į meilės ir politikos peripetijas, tačiau repertuare laikėsi neilgai.

Tai kas tas L.van Beethovenas? Enciklopedinis atsakymas, teigiantis, kad jis – vokiečių klasicizmo kompozitorius ir pianistas, pasako tiek pat, kiek ir faktas, kad obuolys yra apvalus.

"Muzika yra aukštesnis atradimas nei filosofija" – mėgo sakyti jis, ir tai akivaizdu jo muzikoje. Tikriausiai visoje muzikos istorijoje nėra kito tokio kompozitoriaus, kurio pavardė būtų linksniuojama taip plačiai, o muzika sklistų pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Tad, norint sužinoti, kas ji buvo, ar teisingiau būtų sakyti yra, vertėtų tiesiog jo muzikos pasiklausyti ilgiau ir atidžiau. Toks 250-ojo gimtadienio pasveikinimas jam tikrai patiktų. Jeigu tuomet, 1827-aisias, jis būtų žinojęs, kad ploti jam nenustos niekada, o komedija dar nebaigta...



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,is Beethoveno labiausiai MEGSTU JO PJESE ELIZAI...,

...,is Beethoveno labiausiai MEGSTU JO PJESE ELIZAI..., portretas
gal but yra ir GERESNIU JO KURINIU???...,,bet...AS!!! neZINAU... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių