L. Sungailienė: be lietuvybės sunaikintume savo esmę

Pradėjus tartis dėl interviu TV laidų vedėja, folkloro dainininkė, etnomuzikologė humanitarinių mokslų daktarė Loreta Sungailienė paprašo: "Gal vėliau? Dieną kalbėtis nėra laiko: ruošiu pamokas kartu su vaikais." Tad pokalbį pradedame vakare ir būtinai – nuo vaikų, kurių Loretos ir Daliaus Sungailų šeimoje yra trys. O gal keturi?

– Auginu tris vaikus, nors neretai mane kalbinantys žmonės perklausia, trys ar keturi vaikai mūsų šeimoje, – nenustemba L.Sungailienė. – Šypteliu ir atsakau, kad ketvirtas mano vaikas – tai folkloro ansamblis "Virvytė", su kuriuo auga ir mano atžalos, mėgstančios išradingai pateikiamas ir plėtojamas etninės kultūros veiklas. Visi mėgsta dainuoti, žaisti, šokti, nes visi kartu su kolektyvo draugais ir jų tėveliais, visos "Virvytės" šeimomis, augame su melodinga liaudies daina, smagia muzika ir tradiciniais šokiais. Etninės kultūros paslaptys, tam tikrų sričių, rūšių tradicinės kultūros ypatybės įdomios ir mano paaugliui Viliui, ir pradinukams Liepai bei Giriui. Vyresnėlis kitais mokslo metais pradės lankyti gimnazines klases, Liepa – trečiokė, o jaunėlis – pirmokas. Štai koks mūsų žiedelis.

– Kaipgi pavyksta rasti tą aukso vidurį, kad ir šeima nenukentėtų, ir nuo profesinių darbų nenutoltumėte. Kur jūsų paslaptis: dirbate kiaurą parą, puikiai planuojate laiką, o gal turite stebuklingą vyrą?

– Viskas kartu – papildant, derinant, kartais teikiant prioritetą aktualiai veiklai, problemos sprendimui. Ne paslaptis, kad aktyviai mamai, visuomenininkei ir kultūros specialistei tenka dirbti daugiau nei 8, 10 ar 12 val. per parą. Su laiko planavimu nutinka įvairių dalykų – kartais viskas sėkmingai susiklosto, o kartais tenka ir pasispausti, kai reikalų nemažai susideda. Vyras turi savo darbų, bet, žinoma, kad padeda. Ir mano mama, ir vaikų teta gyvena Vilniuje, tad, esant reikalui, pasidalija vaikų priežiūros darbais, kai man tenka išvykti į renginius, komandiruotes.

– Šeimoje turite ir vieną paauglį. Ar niekada Vilius nėra pareiškęs: "Na, jau užteks, mam… Užknisai su tomis savo etnokultūrinėmis tradicijomis. Ar negalime bent jau šventes švęsti žmoniškai – kaip visi?"

– Nemanykite, kad mūsų šeima viską švenčia tik pagal senovines tradicijas. Kitas klausimas, o kaipgi švenčia visi kiti? Ar reikia vaikytis kažkokių madų? Juk kiekvienai šeimai, bendruomenei, visuomenei maloniausia elgtis, gyventi, kasdienio ir šventinio gyvenimo malonumus, pramogas organizuoti ir patirti jai patogiu, priimtinu būdu. Svarbiausia, kad visuose tuose dalykuose išryškėtų tikrosios vertybės – meilė, atsakomybė savo šeimos, savo etnoso, savo tautos tradicijoms, kalbai, istorijai, pagarba žmonėms ir visoms gyvoms būtybėms; žmoniškumo, atgailos vertė, supratingumas ir, žinoma, natūralus poreikis ir noras visa tai puoselėti, auginti.

Sąvoka "lietuvis" mūsų šalyje suprantama gana siaurai – išties nepakanka vien pilietybės įrašo. Juk dalies žmonių, ypač tremtinių, gyvenimo istorijos buvo susiklosčiusios taip, kad jie tapo ir kitos šalies piliečiais, tačiau išsaugojo gilų ir tikrą lietuviškumą savo širdyje, pasaulėžiūroje, šeimos kasdieniame ir šventiniame gyvenime, puoselėjo lietuviškumo ženklus gyvenamojoje aplinkoje. Už tikrąjį, giluminį, lietuviškumą esame atsakingas kiekvienas iš mūsų. 

Lietuvybė mūsų šeimai ne tik artima – tai mūsų, o kartu ir visų sąmoningų lietuvių vertybė, ryšys su mūsų žeme, tauta, visuomene. Tai būtinybė, be kurios sunaikintume savo esmę, vadinasi, netektume šaknų, veido ir gyvenimo jėgos. Tad ir švęsdami modernias šventes šiuolaikiškai galime išlikti lietuviais, jei lietuvybė yra vertybė, kurią iškeliame, išsaugome ir puoselėjame.

– Balandžio pabaigoje Trakų pilies Didžiojoje menėje turėjo vykti unikalus muzikinis projektas – profesionalių trombonininkų ansamblio ir liaudies dainų atlikėjos Loretos Sungailienės modernaus folkloro koncertas. Dabar teks dainuoti namuose… Beje, ar daug su namiškiais muzikuojate?

– Namuose dainuojame pakankamai, bet ne tiek daug, kad trukdytume vieni kitiems užsiimti aktualiomis veiklomis. Tenka ir pamokoms pasiruošti, ir ramiai paskaityti ar susikaupus namus patvarkyti. Vaikai klausosi madingos populiarios muzikos. Kadangi vaikinai lanko INSITI artistų namų gatvės šokių studijas, tai girdžiu ir gatvės stiliaus muzikos. Vaikai supratingi, manęs labai ir ilgai tokia muzika nevargina, bet kai jiems reikia treniruotis ar dalyvauti nuotoliniuose užsiėmimuose, aš viską suprantu ir tinkamai nusiteikiu.

– O kaip nuotoliniu būdu repetuoja "Virvytės" ansamblis?

– Prasidėjo karantinas, o taip nenorėjau nutraukti "Virvytės" vaikų repeticijų, tad, kol pripratome prie tų įvairių platformų, su vaikais filmavome namie daineles su instrumentų pritarimu, ratelius, šokelius ir siuntėme kolektyvo šeimoms, kad ir vaikučiai namie repetuotų, prisimintų kūrinėlius. Grojame tradicinėmis kanklėmis, lamzdeliu, būgneliu. Tokia ramesnė, tačiau senoviškesnė kapelija.

Vyras Dalius, nors ir ne muzikos pasaulio žmogus, bet turi visai gerą skonį. Ryte, kai anksčiausiai atsikelia, tai taip pataiko paleisti senų gerų dainų įrašų, kurie labai maloniai ryte nuteikia.

– Kurį laiką gyvenote Palangoje, prie jūros. Studijuodama Vilniuje įkvėpimo ieškojote senojoje Užupio respublikoje. O dabar – kur einate, kai norite pabūti su savimi? Kaip ir kur save įkraunate?

– Mieste atsigaunu keliaudama iš darbo Bernardinų sodo prieigose į namus Žvėryno mikrorajone. Ramiai eidama užtrunku apie valandą, tad įtemptame darbo savaitės grafike užtenka ir tiek laiko pabūti su savimi. Turime sodybą Švenčionių rajone, tad ir ten gera bei naudinga pabūti, perkrauti savo įkaitusį kompiuterį. Neturiu galimybės ten nuvykti dažnai ir pabūti ilgiau, bet kai nulekiu, tai tikrai ilsiuosi. Dirba ten vyras, šiek tiek vaikai, o man leidžiama ilsėtis, dainuoti, suptis, na, ir, žinoma, gaminti šeimai maistą. Beje, labai mėgstu pasilepinti pirtyje, taip pat – pasidaryti atpalaiduojantį masažą.

– O jei nuklystume į studentiškus laikus, prisimintume pačius smagiausius naktišokius ar kokią smagią folklorinę vakaronę… Ar dabar jaunimas dar moka šitaip linksmintis, o gal yra tapęs visišku popkultūros vergu?

– Tas jaunimas, kurį aš pažįstu, su kuriuo man tenka bendrauti, moka visaip linksmintis. Sūnus paauglys lanko ir gatvės šokių studiją, ir Žvėryno gimnazijos folkloro ansamblį, tad išbando įvairių linksminimosi būdų. Ir man būna smagu dalyvauti jo būrelių renginiuose, linksminuosi kartu ir aš, kartais ir gana aktyviai įsijungdama.

Kai studijavau, buvau Vilniaus universiteto folkloro ansamblio "Ratilio" dalyvė. Iniciatyvi, veikli ir pasitikinti – ir koncertuose, ir vakaronėse pirma užvedėja, šokių demonstruotoja ir mokytoja. Smagios vakaronės vykdavo Vilniaus universiteto kavinėje, kai pristatydavome lietuvių folklorą iš užsienio atvykusiems dėstytojams ir studentams. Kartą sutikome delegaciją iš Čekijos Respublikos ir man teko šokdinti prezidentą Vaclavą Havelą. Smagiausias visų laikų "Ratilio" koncertinis šokis buvo "Lancajiedas", o vakaroninis – "Oira". Dabar su "Virvytės" šeimomis mums smagiausia sukti žemaitišką ratelinį šokį "Viedars".

– Kaip supratau, jau nuo studeniškų laikų griežėte pirmu smuiku. Visuomenininkė, ilgaplaukė gražuolė… Iš kitų televizijos veidų išsiskiriate savo nuostabiais plaukais. Ar tai šeimos genai, o gal kažkokios ypatingos priežiūros rezultatas?

– Tai gamtos dovana ir mano noras, net užsispyrimas, kiek galima ilgiau išlaikyti ilgus plaukus. Ypatingos priežiūros jie nereikalauja – naudoju lietuviškas priemones plaukams plauti, drėkinti, kartkartėmis pamaitinu juos kaukėmis. Na, o šviesesnę spalvą, ypač prie šaknų, reikia vis atnaujinti, tad sruogelėmis šviesinu juos. Medaus šviesumo spalvos dažus perku parduotuvėje, kuri prekiauja sveikais produktais, šviesinu kas keletą mėnesių. Štai tiek manųjų paslapčių.

– O kaip senovėje lietuvaitės rūpindavosi savo grožiu – veido skaistumu, raukšlelėmis, plaukais, makiažu?

– Senovės lietuviai vertino grožį, skaistumą, apdainavo jį liaudies dainose. Tikriausiai visi esame girdėję, kad kaimuose seniau moterys veidą pudruodavo miltais, o lūpas ir skruostus rausvindavo burokėlių sultimis. Tačiau nepamirškime, kad dvaruose gyvenusios lietuvaitės naudojosi ir pasaulinės kosmetikos priemonėmis, tarkim, Barbora Radvilaitė grožį ryškino veidą balinančia pudra, naudojo dažus antakiams ir lūpoms paryškinti, iš užsienio siuntėsi vaistininkų pagamintas grožio priemones iš natūralių augalų. Lietuvaitės ir pačios mokėjo įvairiausių tepaliukų, nuovirų pasigaminti, žinojo natūralių produktų vertę – veidui pamaitinti naudojo grietinę, kūno odą minkštino aliejumi, plaukų atkuriamąją kaukę darė iš kiaušinio trynio. Bet svarbiausia – gražiai ir sveikai atrodyti siekiančios merginos, moterys atsakingai ir teisingai sezoniškai maitinosi.

– Kaip įvardytumėte savo rengimosi stilių – ar jis pataikauja etnomadai?

– Mano stilius, sakyčiau, labai įvairus. Drabužius renkuosi pagal progą, situaciją. Turiu kuo pasipuošti ir ypatingai šeimos šventei, ir valstybinės dienos minėjimui, ir LRT sezono atidarymo iškilmėms, ir dalykiniam susitikimui valstybinėje įstaigoje, ir sportiniam užsiėmimui, ir jaukiam bičiulių pasisėdėjimui. Nesunku pasirinkti drabužį su subtiliais etniniais motyvais liaudiško renginio vedėjos personažui. Tautiniai kostiumai užima dalį spintos, nes jais dabinuosi ne tik aš, bet ir vaikai, o jie net ir po keletą kostiumų yra išaugę. Na, o šiltuoju metų sezonu mėgstu lengvesnes, gėlėtas arba vienos, bet ryškesnės spalvos romantiško stiliaus sukneles, tunikas, sukneles-marškinius.

– Gal siuvate jas pati?

– Retai, bet siuvu. Ir visai neblogą siuvimo mašiną turiu. Vyras padovanojo. Išsitraukiu ją iš sandėliuko, kai reikia taisyti drabužius, siūti vaikams Kalėdų personažų aprangą ar mažiausioms ansamblio "Virvytė" mergaitėms pritrūksta tautinių sijonų, prijuosčių. Sudėtingesnių siuvinių nesiimu – per mažai išmanau apie siuvimą ir trūksta įgūdžių. Mėgstu posakį – kiekvienas turi dirbti savo darbą.

– Lietuvaitės nuo seno garsėjo nagingumu. Kaip suprantu, ir jūs – ne išimtis. Jei reikia – tai ir darote. O ką dar mokate iš senųjų lietuvių moterų amatų – mezgimo, siuvinėjimo, audimo?

– Esu bandžiusi austi jaunystėje. Keletą dienų audžiau pas garsiąją Palangos krašto audėją, jau amžinatilsį Emiliją Černeckienę. Išsiaudžiau lininį rankšluostį, turiu ir naudoju jį namuose. Nepaisant to, kad jis ne toks tobulas, su nelygiais krašteliais, bet mielas, nes pirmas ir kol kas vienintelis mano austas.

Daug kruopštumo ir kantrybės reikalauja siuvinėjimas. Bet jis kartu ir labai ramina, harmonizuoja, sutelkia pozityvių minčių. Pajutau tai, kai kelioms "Virvytės" mamytėms siuvinėjome gimdyvės marškinius. Siuvinėja keliolika draugių (mamyčių), pasidalydamos po dalelę bendro piešinio, po elementą – savaip derindamos spalvas, siuvinėjimo techniką ir savus įgūdžius. Kiekvienas mūsų bendras siuvinėjimo kūrinys individualus ir nepakartojamas. O kiek gerų emocijų, palinkėjimų juose sudėta... Po kelių metų pertraukos, 2019-aisiais, vėl turėjome tą malonumą siuvinėti gimdyvės marškinius dabar jau trijų sūnelių mamytei Eglei.

– Sakoma, kad tradicijos perduodamos iš kartos į kartą: ką perėmėte iš savo mamos, močiutės ir pritaikėte savo šeimos kasdienybėje?

– Iš mamos, močiutės, manau, esu perėmusi žemaičiams būdingas vertybes – atsakingumą, gana tvirtą stuburą, sąžiningumą, darbštumą, tikslo siekimą, taip pat ir dainingumą, vaišingumą, dėmesingumą besikreipiančiam pagalbos, patarimo. Dar kai kurias švenčių tradicijas. Prisimenu, kaip šv.Velykų rytą močiutės namuose Lenkimuose mane pažadindavo kepamos duonos kvapas ir verbos šakelė – Žemaitijoje verba plakama ir sveikatos linkima Velykų rytą. Taip pat prisimenu, kaip močiutė Barbora dažydavo kiaušinius svogūnų lukštais ir skutinėdavo juos smailu mažu peiliuku.

– Esate didelė šeima. Kaip sugyvenate karantino metu? Ar visiems namuose užtenka vietos, nesipykstate?

– Kaip gerai, kad gyvename ne ankštame daugiabučio plotelyje, o kelių butų mediniame name Žvėryne. Susitvarkėme interneto ryšio tolygų paskirstymą ir stiprumą visame bute, tad kiekvienas sau randame tinkamą vietą, kampelį nuotoliniam darbui, mokymuisi. Vienas kitam stengiamės netrukdyti, o kai reikia – padėti. Tiesa, pirmosios karantino savaitės nebuvo lengvos. Neslėpsiu, buvo ir įtampos, ir streso, bet įsivažiavome ir būti namuose pasidarė gana įdomu. Turime progą ir daug laiko dar labiau pažinti vienas kitą, įsigilinti į kiekvieno šeimos nario dvasinį pasaulį, pomėgius, požiūrius. Kaip ir daugelis tėvelių, supratau, koks sunkus pedagogo darbas, bet prisipažinsiu, kad man patinka prisidėti prie savo vaikų ugdymo. Tuomet, kai jie klauso, tiki ir pasitiki, domisi ir stengiasi, jaučiuosi laiminga, galėdama prisidėti prie asmenybių augimo.

SOS: grąžinkite etnologijos studijas!

"Papročiai, liaudies dainos, žaidimai – žinome juos tik iš mokyklos, o vėliau – jei nestudijuojame etnologijos ar etnokultūros universitete – visa tai lieka knygose", – metu Loretai skaudų nūdienos iššūkį.

"Deja, – atsidūsta ji, – Lietuvoje pastaraisiais metais etnologijos nerasime kur studijuoti. Tokių studijų tiesiog neliko nei Vilniaus universitete, nei Vytauto Didžiojo universitete. Tik tam tikrų su etninės kultūros pažinimu ir tyrinėjimais susijusių dalykų programos yra siūlomos keliose aukštosiose mokyklose. Etnologų Lietuvoje šiuo metu neruošiama, nes mokslų klasifikatoriuje tokio mokslo tiesiog neliko. Oficialiame sąraše yra Kultūros krypties studijos, prie kurių aprašo rengimo man teko prisidėti. Jame kaip sudėtinė dalis greta kultūros istorijos, šiuolaikinės kultūros studijų įtraukta etnologija ir folkloristika. Vis dėlto man ir daugeliui mano kolegų labai gaila, kad etnologija nėra pripažinta kaip atskiro dėmesio ir atsakingo požiūrio reikalaujantis mokslas. Jei turėtume galimybę rengti etnologus, labiau užtikrintume etninės kultūros srities plėtrą, jos tęstinumą – turėtume daugiau ir platesnių galimybių, pakankamus žmogiškųjų išteklių plėtoti etninės kultūros reiškinių fiksavimą, tyrinėjimą, išsaugojimą, sklaidą, tradicijų perdavimą, nematerialaus kultūros paveldo aktualizavimą. Tai problema, kuri kelia didelį nerimą visies etninės kultūros lauko specialistams, profesionalams. Kol jos neišspręsime, nėra ko stebėtis, kodėl lietuviai daug mažiau nei, tarkim, kroatai, čekai ar slovakai didžiuojasi savo etninės kultūros tradicijomis. O tose šalyse, siekiant išsaugoti vertingas etnines tradicijas ir tinkamai įgyvendinti ratifikuotą Nematerialaus kultūros paveldo vertybių apsaugos konvenciją, buvo sustiprintos etnologijos studijos aukštosiose mokyklose ir parengtas gausesnis, nei įprastai, jaunųjų etnologų būrys, kuris padėjo įgyvendinti tradicijų lauko fiksavimo, duomenų skaitmeninimo ir viešinimo darbus. Daugelis jų liko dirbti gyvuosiuose muziejuose – organizuoja edukacines, kultūrines, bendruomenių įtraukimo veiklas, padeda atrasti, išsaugoti, plėtoti, reprezentuoti tapatumo ženklus savo šalyje ir užsienyje."


Šiame straipsnyje: Loreta Sungailienėlietuvybė

NAUJAUSI KOMENTARAI

Rateliai šokeliai ...

Rateliai šokeliai ... portretas
Raikia stipraus folkloro

Jonas

Jonas portretas
Nudaigojot gerą laidą su bobučių ir diedukų pasipliurpimais. Ir panašu, kad rodot įrašus,o priduodst kaip gryną pinigą

Anonimas

Anonimas portretas
Jei Loretai tikrai reikia partnerio vedant koncerta, tegul grizta laidos pradinis formatas...Asta, Martynai atleisk, ne prie ko...
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių