L. Šalčiaus grafika: senųjų meistrų alchemija ir XXI a. realijos

Menininko kūryba, kurią L. Šalčius pristato Kauno senamiestyje įkurtoje tatuiruočių studijoje, užburia senųjų grafikos meistrų stiliui artima magija. Atlikti naudojant klasikinę plunksnos, rašalo ir linoraižinių technikas, vientisos stilistikos lakštai preciziškai kuria nuoseklų pasakojimą. Jame susijungia alchemijos tematika, skirtingų epochų istoriniai intertekstai, floros, faunos, atskirų žmogaus kūno dalių motyvai. Galiausiai visa virsta neatsiejama visatos, kosmoso derme, siurrealistiniais vaizdiniais.

L. Šalčiui kūryba – tarsi meditacija. Medidatyvūs ir jo kūriniai, liudijantys dalelės ir visumos neatsiejamą ryšį, aplinkos, visatos pilnatvės pajautą. Lietuviškos grafikos kontekste menininko darbai išsiskiria ne tik savo technika, bet ir dialogu su Albrechto Dürerio, Gustavo Dore'o, Williamo Blake'o kūryba, meniniu pasakojimu apie šiuolaikinį žmogų ir jo aplinką.

– Kada susidomėjote menu? Kokie dailininkai ar su daile susijusios patirtys jus inspiravo?

– Menas mane sužavėjo nuo labai ankstyvų dienų. Manau, didžiausią įtaką padarė labai didelė senelių biblioteka, kurioje nuo mažens vartydavau įvairias knygas, lietuvių tautosakos pasakas, kurios iliustruotos to meto tradicine medžio ir linoraižinių technika. Be galo patikdavo vartyti įvairias floros ir faunos enciklopedijas, žmogaus anatomijos atlasus, nes šeimoje buvo gausu tiek medikų, tiek botanikų. Tačiau kiekvieno mūsų gyvenime yra kelios knygos, labiausiai pakeitusios arba padariusios įtaką. Manosios buvo įvairių grafikų knygos, pirmiausia A.Dürerio, G.Doré, W.Blake'o.

Akis / K. Lingienės nuotr.

Manau, didžiausias įvykis gyvenime, kuris mane inspiravo imtis meno, pradėti juo domėtis buvo išvykimas iš Lietuvos 2016 m. į Maljorką, Deiją. Tame miestelyje susipažinau su daugeliu menininkų ir įgavau drąsos domėtis menu. Vėliau tai tapo ne tik hobiu, bet ir profesija. Dar mokyklos laikais esu bandęs linoraižinių techniką, tačiau vėliau šią sritį buvau apleidęs ir tik 2017 m. Londone įsigijau pirmą profesionalų įrankių rinkinį – taip vėl susidraugavau su šia technika.

– Jūs kuriate grafiką, tai dailės žanras, turintis savo specifiką, reikalaujantis technikos išmanymo. Apibūdinkite savo darbų techniką, tematiką. Kas jums kūryboje yra svarbiausia?

– Ko gero, svarbiausia man yra šios technikos tradicija ir jos (iš dalies) paprastumas. Ji man tiko, prilipo, paprasčiausiai jos besimokydamas atkurdavau ir interpretuodavau senų meistrų, tokių kaip A. linDüreris, Martinas Schongaueris, darbus, kol pasisavinau savaip ir interpretavau linijas ir kontrasto perteikimą.

Mano darbuose dominuoja medicinos, alchemijos, floros ir faunos temos. Domiuosi ezoterikos mokslais, bet daugiau tik iš estetinės, vizualinės pusės. Labai patinka pačiam rinkti antikvarines knygas, kuriose randu šių temų iliustracijų, manau, tai yra didžiausias mano įkvėpimas.

Grafikos technika skiriasi ir priklauso nuo to, kokį mediumą pasirenku: ar tai yra medžio raižinys, linoraižinys, ar darbą atlieku su plunksna ir rašalu. Tada galiu sau leisti paskęsti smulkesnėse detalėse, kai ką atlieku tatuiravimo mašinėle, kartais visas technikas sujungiu į vieną.

Plaučiai / K. Lingienės nuotr.

– Jūs taip pat užsiimate ir tatuiruotėmis, turite savo tatuiruočių saloną. Galbūt kai kurias menines idėjas pavyksta realizuoti ir šioje srityje?

– Artimiausias širdžiai man yra tatuiravimo mediumas, leidžiantis atlikti grafikos darbus, realizuoti grafikos idėją. Kuriant dizainą be galo didelę įtaką man turi surinktos knygos, kai savaip interpretuoju daugelį rastų senų meistrų iliustracijų, o jų spektras yra nuo viduramžių iki Viktorijos laikotarpio. Kai kurie piešti dizainai atgimsta kaip tatuiruotės, kai kuriuos perleidžiu spaustuvei „Hands On Press“ ir joje dirbančios menininkės, naudodamos šilkografijos ir risografijos techniką, jas atspaudžia ant marškinėlių, plakatų.

Kadangi ne visiems tatuiruotės yra priimtinos ar prieinamos, labai džiugu turėti pasirinkimo laisvę tiems, kurie nori įsigyti mano darbų.

– Esate sukūręs grafikos darbų ciklą, kuriame sujungiate augalo ir žmogaus organo vaizdinius. Ką šiuo itin preciziška stilistika atliktu darbų ciklu norite išryškinti, ką jis pasakoja?

Nesu medikas, galbūt šie darbai ne per daug tikslūs, tačiau tai meninės paskirties darbai, o ne medicinos vadovėlio iliustracijos.

– Kūriau šį darbų ciklą karantino metu, kai daugelis mūsų buvome labiausiai susirūpinę sveikata, labai daug skaičiau knygų, klausiau šia tema tinklalaidžių ir paskaitų apie holistinę mediciną, farmakologiją ir jos pirmtakę alchemiją. Alchemijos seanso metu iš augalo, tarkim, distiliacijos metu būdavo išgaunama to augalo siela, t. y. eteris. Iš jo ir kuriami eliksyrai. Buvo miela susipažinti su Lietuvos tradicinės medicinos ir žolininkų atstovų pasakojimais apie Lietuvoje augančius augalus, jų įtaką žmogaus kūnui.

Vandens elementas / K. Lingienės nuotr.

Taip ir gimė šio ciklo idėja, kurioje sujungti žmogaus organai su augaliniais motyvais. Nesu medikas, galbūt šie darbai ne per daug tikslūs, tačiau tai meninės paskirties darbai, o ne medicinos vadovėlio iliustracijos.

Nors šiais laikais vyrauja minimalizmas, bet mano studija yra neatsiejama nuo augalijos, čia aš priglaudžiu nereikalingus augalus, taip jiems suteikdamas antrą šansą. Be to, augalai ne tik sugeria daug kenksmingų medžiagų – žalia spalva stimuliuoja kūrybiškumą.

– Kurį laiką gyvenote Airijoje, neseniai grįžote į Lietuvą. Kokių meno reiškinių Lietuvos dailės lauke matote, kas jums įdomu, kas stebina ir džiugina?

– Grįžau į Lietuvą, ko gero, pačiu nuostabiausiu ir baisiausiu metu: vos prieš porą dienų buvo prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina. Nuostabiausiu metu pirmiausia todėl, kad Kaunas šiais metais yra Europos kultūros sostinė, šiuo metu čia vyksta daug parodų, renginių, menininkų paskaitų ir pasirodymų. Menas šį pavasarį tiesiog žydi ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Be galo džiaugiuosi priėmęs sprendimą grįžti į Lietuvą. Dar niekada taip nėra buvę gera gyventi ir kurti Lietuvoje kaip dabar.