TERORISTAS

Spektaklį žiūrėkite „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

Apie pabėgėlius Lietuvos teatrai kalba vis dažniau ir garsiau, o terorizmas – dar netyrinėta tema. Jos ėmėsi jaunas kaunietis režisierius Gildas Aleksa ir kartu su teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriais Giedriumi Kiela, Judita Urnikyte bei Gabrieliumi Zapalskiu sukūrė spektaklį „Teroristas“, kurio siužetiniu pagrindu tapo Johno Updike’o to paties pavadinimo romanas.

Scenoje imituojamas kriminalistinis tyrimas, kurio metu mėginama išsiaiškinti, kas pastūmėjo skurdžiame JAV miestelyje gyvenantį Ahmadą sunkvežimiu įsirėžti į žmonių minią. Trys tyrėjai nėra labai nuoseklūs ir gana greitai šoka prie išankstinių nusistatymų paskatintų išvadų, taip atsispindėdami visuomenėje dominuojančias, ne visada teisingas nuostatas, prietarus ir kito (kitokio) baimės skatinamus išsigalvojimus. Išlaikant tyrimo formatą, spektaklyje keliamos tokio Ahmado pasirinkimo priežasčių versijos – jis radikalizavosi ir dėl visko kalta religija, o gal jis nusivylė meile?

Spektaklio tema – išankstinių nuostatų keliami pavojai – aktuali ir reikalinga, o pasirinkta tyrimo forma – įdomi ir įtikinanti. Tačiau ir režisieriui, ir aktoriams sunkiai sekasi susitvarkyti su išsikeltais uždaviniais: iškeltos versijos neatliko kritikos, o scenų jungimams trūksta motyvacijos, be to, aktoriams scenoje itin trūksta tikslumo ir užtikrintumo, todėl keliamos versijos artimesnės imitacijai, o ne analizei, o atliekamas tyrimas, kaip ir pats spektaklis, ima atrodyti itin mėgėjiškai.

Stipriausioji spektaklio dalis – netikėtas, bet savo nuoširdumu ir autentiškumu iš bendro spektaklio konteksto itin išsiskiriantis Giedriaus Kielos monologas. Jo tikroviškumas, grįstas asmenine patirtimi, apie išankstines nuostatas ir šiuolaikinę visuomenę pasako daugiau nei avanscenoje sustatytų televizorių eilė ar skubotos tyrėjų išvados.

Rekomenduojama iki šiol nesusimąsčiusiesiems, kodėl vykdomi teroristiniai aktai.

Nerekomenduojama besidomintiesiems pasaulinėmis aktualijomis.

SAMSONAS IR DALILA

Repertuarą sekite www.bohemiečiai.lt

Neseniai viena iš penkių Vilniaus miesto trupių tapusi Vilniaus miesto opera gruodį pristatė naujausią premjerą – Dalios Ibelhauptaitės režisuotą Camille'io Saint-Saënso operą „Samsonas ir Dalila“. Remiantis Senojo Testamento siužetiniu motyvu sukurta romantinė opera Lietuvoje nebuvo statyta nuo 1931 m., tačiau žymiąją Dalilos ariją bus girdėjęs tikriausiai kiekvienas.

Meilės ir išdavystės istorija vyksta Palestinoje, izraeliečių tautos likimo vingių fone: Kristiano Benedikto kuriamas nenugalimasis Samsonas, nuo kurio priklauso žydų tautos likimas, pamilsta filistinę Justinos Gringytės įkūnijamą Dalilą ir, negalėdamas atsispirti jos kerams, išduoda savo nenugalimos jėgos paslaptį, kurią ši perduoda savo tautiečiams, o jie įkalina Samsoną. Šiuolaikinių tarptautinių konfliktų fone toks operos siužetas atrodo itin aktualus, leidžiantis kalbėti apie pasaulį draskančius religinius konfliktus. Juo labiau kad operų aktualizavimas ir konceptualios interpretacijos nėra svetimos D.Ibelhauptaitei: Wolfgango Amadeus Mozarto linksmąją operą „Visos jos tokios“ ji nusprendė susieti su šiandiena ir pasiūlė į Lorenzo Da Ponte siužetą pažvelgti kaip į glamūrinių žurnalų herojų nuotykius, o Giacomo Puccini operą „Toska“, kurioje pinasi meilė, politika ir menas, perkėlė į Antrojo pasaulinio karo laikų fašistuojančią Italiją ir kt. Šie sprendimai buvo motyvuoti, įdomūs ir stebinantys. Tačiau režisuodama „Samsoną ir Dalilą“ D.Ibelhauptaitė ryžosi santykiniam minimalizmui – minimalistinei interpretacijai ir sceniniam veiksmui. Scenoje vystomas istorinis-kostiuminis pasakojimas be papildomų nuorodų labiau priminė žiaurią muzikinę pasaką nei aktualią interpretaciją.

Be to, šį kartą nustebino Juozo Statkevičiaus kostiumai, kurie visiškai nebūdingai šiam kostiumų kūrėjui gan keistai deformavo solistų figūras ir varžė solistų judesius, kartu ir jų galimybes kurti bent šiek tiek išraiškingesnius vaidmenis.

Rekomenduojama norintiesiems gyvai išgirsti žymiąją Dalilos ariją.

Nerekomenduojama tiems, kuriems sceninis veiksmas svarbesnis už muzikos atlikimą.

NATANAS IŠMINTINGASIS

Žiūrėkite Kauno nacionaliniame dramos teatre (Laisvės al. 71, Kaunas)

Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt

Tuo metu, kai Donaldas Trumpas Jeruzalę pripažino Izraelio sostine, Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Natanas Išmintingasis“ premjera. Kaip tai susiję? Apšvietos laikotarpio vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo drama „Natanas Išmintingasis“ vyksta XII a. pabaigos Jeruzalėje, mieste, kuriame iki šiol susitinka (susikerta) trys religijos: judaizmas, islamas ir krikščionybė. Kol pasaulio lyderiai ir žiniasklaida diskutuoja dėl tolesnių veiksmų ir jų padarinių, teatre romiu Vytauto Anužio balsu Natanas Išmintingasis byloja parabolę apie tris aukso žiedus.

Šiuo Nacionalinio Kauno dramos teatro kartu su teatru „Utopia“ pristatomu spektakliu G.Varnas sugrįžta prie jo meistriškai įvaldytos, jį kitų Lietuvos režisierių kontekste išskiriančios, tačiau pastaruoju metu retokai pasitelkiamos estetikos. Scenoje karaliauja teatrališkumas, jungiantis dramos ir šešėlių teatrą (lėlių dailininkė Julija Skuratova), ekrane pasirodančius kino vaizdus, puikius, išraiškingus kostiumus (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius) ir seną, bet pamokantį pasakojimą. Pagrindiniai rytietišką kostiuminę pasaką primenančios dramos veikėjai – susipynusių likimų, trijų skirtingų tikėjimų atstovai, kovojantys už teisę būti po saule ir mąstantys apie žmogiškumą. Scenoje – milžiniška išminties knyga (scenografas Gintaras Makarevičius), kurią vartydami dramos veikėjai mėgina įskaityti savo likimą ir ieško išeičių žaisdami didžiuliais šachmatais. Panašiai, kaip valdovai ir likimas žaidžia žmonėmis. Spektaklis suteikia retą malonumą pasimėgauti ramiomis batalijomis ir V.Anužio Natano suvokta paprasta, tačiau tokia trūkstama protingo gyvenimo ištarme.

Šiuolaikinių religinių ir politinių susipriešinimų fone G.Varnas kalba apie susitaikymą ir žmogiškumą pačia gražiausia atgailos ir atleidimo kalba, tarsi pateikdamas atsakymus į amžinų konfliktų sprendimo klausimus. Žinoma, tai utopija. Tačiau greta dominuoti imančių distopijų ši teatrališkumo ir prigimtinio gerumo oazė suteikia atgaivos.

Rekomenduojama pasiilgusiesiems išmintį bylojančio, estetiško, pasakiško teatro.

Nerekomenduojama itin nemėgstantiesiems klasikinio, literatūrinio teatro.