Kokiomis knygomis papildyti savo lentyną? (apžvalga)

Vakarų ar laisvų minučių be knygos neįsivaizduojantiems žmonėms siūlome keturių knygų apžvalgą.

Medžiojant tėvą

Dovydas Pancerovas

Alma littera, 2020

Žinomo tiriamosios žurnalistikos autoriaus, karo korespondento grožinės literatūros debiutas turinio plotmėje artimas paties autoriaus gyvenimui: pasakojimo pagrindą sudaro narpliojamas žurnalistinis tyrimas (detektyvas), vaizduojamos detalės rodosi autobiografiškos – tai nuorodos į autoriaus gimtuosius kraštus, aidai iš viešai žinomos profesinės D.Pancerovo veiklos ir asmeninio gyvenimo.

 

Žanriniu požiūriu „Medžiojant tėvą“ nėra grynas detektyvas. Rašytojas daug dėmesio skiria formos įmantrybei, aplinkos aprašymams, veikėjų motyvams paaiškinti. Jeigu neapsirikau skaičiuodamas, romane pasirodo keturveidis pasakotojas: vienas vaizduoja trijų žurnalistų tarpusavio santykius ir smulkmeniškus jų pokalbius su įvairiais asmenimis, kitas, konvertuotas į antrąjį asmenį (tu), atspindi pagrindinio veikėjo Tomo Urbono vidines realijas, trečiasis vėlgi reflektuoja šio veikėjo būseną, tačiau tik per santykį su teta, pas kurią gyvena, ketvirtasis byloja pagrindinio veikėjo tėvo balsu (pastarasis pasakotojas, pirmuoju asmeniu (aš) per interviu išpasakojantis savo gyvenimą, man pasirodė natūraliausias ir įdomiausias).

Keturkryptę naratyvinę konstrukciją autorius dar gausiai apkaišo filologinėmis girliandomis: erdvė romane vešėte veši, tekstas tirštas įvairių tropų (tarp kurių netrūksta ir tokių skambių: „Jaučiausi kaip per audrą pririštas prie laivapriekio“ (p. 146)), o jau leksika leksikėlė, lyg iš nacionalinio diktanto (nuo pat pirmojo skyriaus pasakojimas lyg avilys zvimbia literatūriniais veiksmažodžiais „mostaguoti“, „žlibinti“, „stybti“, „lementi“, „šlempinti“ ir t. t.)

Kitaip sakant, į romaną daug įdėta ir formos, ir kalbinių pastangų. Bet ar į vieną patiekalą sukišti visi šaldytuvo riebalai ir angliavandeniai sudera tarpusavyje, ar sukuria literatūrinę energiją? Abejoju. Šitaip perkrautas tekstas tik apsunkina skrandį: „Tomas Urbonas išsyk pagavo smarkų vėjo šuorą, kuris šniokštelėjo ausyje lyg švirkštu čiurškiama srovė, bet ūmiai nuščiuvo ir pavirto į tolimą lapuotų guobų šlamėjimą“ (p. 121). Šis D.Pancerovo stiliui būdingas sakinys iš pažiūros atrodo vaizdingas, tačiau atidžiau pažvelgus lieka... tiesiog netikras.

Žodyno turtais apkrauti gamtos aprašymai dar būtų pusė bėdos, blogiau, kad konstrukcijomis tarsi iš literatūros vadovėlių byloja dauguma veikėjų. Įprastas ir šiuo atveju ydingas atvejis: dažnai veikėjas, užuot iškart ėjęs prie reikalo, imasi vaizdingai postringauti pašalines istorijas (spėju, jos yra iš autoriaus užrašinės pasiimti tikrovės artefaktai, kuriuos norėjosi žūtbūt sukišti į romaną). Filologinės apkrovos ir sentimentalūs nuokrypiai skaitymą apsunkina tiek, kad galų gale ir nebeįdomu, kur nuves ganėtinai mechaniškai plėtojamo detektyvo, politinės-finansinės aferos, intriga.

Manau, romane autentiška išmonė ir prozinė prasmė reiškiasi tik per Urbono vyresniojo pasakojimą, o visur kitur nuo egzaltacijos per sunku kvėpuoti. Ir kaip jauniems rašytojams čia tokia proga neprisiminus vyresniojo rašytojo ištarmės: „Darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis.“ (Ernestas Hemingway)

SMS gėlytė

Nojus Saulytis

Kitos knygos, 2020

Šios knygelės neįmanoma nemėgti. Ta prasme, nebūtina ją mėgti, žavėtis ja nebūtina, bet „SMS gėlytė“ niekuo nenusikalto, kad jos nemėgtum. N.Saulyčio lyrika (knygos įvardijimas poezija pernelyg įpareigotų) nei banali ar primityvi, nei labai sudėtinga ar intertekstuali. Ji nieko nereikalauja, nesikandžioja ir vis dėlto šį tą pasiūlo.

Tai pomokyklinė lyrika. Subjektas prisimena meiles ir tėvus, pamokas ir išgertuves, cigaretes ir... pavasarius. Finalinis eilėraštis apie pavasarį „ak“ juk tikrai mielas, labai mielas, tokį panelei skaitydamas gėdos nepasidarytum (p. 70–71). Pasitaiko nuorodų į pamatines poezijos temas – egzistenciją, mirtį, religiją, bet, ak! Netrukus lengvai praeina.

Ak, kai kurie tekstai krūti, yra krūtų (ir šiek tiek kitų organų) beigi keiksmažodžių kaip toje maldelėje su atitinkama leksika (p. 44). Viename eilėraštyje įjungiamas atgalinis subjekto amžiaus skaičiavimas pamečiui – taiklus, išradingas ir vėlgi... mielas (p. 50–51). Gražus grafinis eilėraštis apie balionėlį (p. 18).

N.Saulyčio knygelę greičiausiai ne vienas sutiks skeptiškai ar ciniškai, o man regis, ji pirmiausia galėtų suveikti kaip skepsio ir cinizmo neutralizatorius. Tiems, pas kuriuos dar likę nekaltybės. Juk tai ne Baudžiamasis kodeksas, tai tik „SMS gėlytė“.

Ir dar vienas mielas, gražus, akimirkos trapumu trupučiuką prie Nijolės Miliauskaitės pritampantis N.Saulyčio lyrinis etiudas „nepilnametė 5 aukšto balkone“: nepilnametė / penkto aukšto balkone / rūko cigaretę / ir dairos į šalis / kad nepamatytų koks / kaimynas / ir tėvams nepasakytų // į šonus siūbuoja / naujai apkirpti plaukai / (kuriais rytoj / žavėsis klasiokai) // dabar yra jos akimirka / keletas ramybės minučių // žino – // uždariusi balkono duris / prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja / neperskaityta žinutė (p. 7).

Clarice Lispector

Arti laukinės širdies

Baltos lankos, 2020, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis

Pasitaiko ir tokių knygų. Mane papirko anotacijoje mestelėta C.Lispector analogija su Jeanu-Pauliu Sartre‘u. Atseit XX a. perlas, verta būti pačių iškiliausiųjų panteone. Atseit brazilų literatūros fenomenas, sensacija, atseit iškiliausia žydų rašytoja po Franzo Kafkos.

Galbūt ir taip. Ko gero, taip. „Arti laukinės širdies“ smelkiasi į veikėjos Žoanos patirtį dviem vektoriais – jos vaikystės akimis ir jau iš suaugusiosios perspektyvos, pakaitomis. Fragmentai, kuriuose veikia mergaitė Žoana, gaivūs ir išradingi, savaip šmaikštoki ir be sudėtingų poteksčių. Tačiau didysis smagumas prasideda, kai pasakotoja imasi pažindinti su suaugusiąja Žoana...

Atitinkamos pasakojimo dalys kai kurių vadinamos „sąmonės srautu“, bet man asmeniškai šita sąvoka bjauri, todėl vadinkime epizodus intensyvia introspekcija. Pasakotoja apmąsto ir verbalizuoja ne tiek savo mintis arba jausmus, kiek tai, kaip reiškiasi tos mintys ir jausmai. Tai sudėtingas, klampus ir abstraktus pasakojimo būdas, kuris gali paklaidinti. Aš vis pamesdavau dėmesį: pagaudavau save skaitantį nereginčiomis akimis ir kažkur jau nuklydęs mintimis. Manau, C.Lispector sugebėtų verbalizuoti ir tokią būseną, kai mintys nutrūksta, išsikeroja skirtingomis gijomis ir galvoje susivynioja į naujus pluoštus, kurių pats nė kiek neartikuliuoji... Pusė knygos yra tokia – apie tai, kas vyksta „tarp“.

Rašytojos pasakojimas abstraktus, jutiminis. Man regis, žodžiai šitoje knygoje yra itin arti jais nusakomų būsenų, tai yra atstumas tarp ženklo ir to, kas juo pažymima, minimaliai mažas. Bet ar dėl to būsena tampa suprantamesnė? Pavyzdžiui, štai kaip pasakotoja verbalizuoja laisvę, kuri „kildavo ne iš aiškių apmąstymų, bet iš būsenos, kurią nulemdavo suvokimas, pernelyg organiškas, kad jį sudėstytum į konkrečias mintis“ (p. 50). Aišku? Man ne. Sakinį suprantu, bet minties potekstės – ne. Ir kuo daugiau skaitau šitą sakinį, tuo mažiau jį suvokiu.

Didžioji dalis romano tokia, išskyrus fragmentus, kuriuose tiesiog vaizduojamas gyvenimas, kur mezgami dialogai. Pasakotojos sąlytis su išorine tikrove, net ir būdamas autentiškas, vis dėlto palyginti klasikinis, užtat veikėjos būsenas įsivaizduoti jau tampa žvėriškai sudėtinga (romano tikrai neapkaltinsi „kinematografiškumu“). Esu tikras, kad kitiems skaitytojams lispektoriškasis pasakojimo būdas pasirodys artimas be didesnių pastangų gilinantis, nes, kaip sako vienas anotacijos autorių: „Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“ Šitas „jei“ šiuo atveju lemiamas.

Trijų kūnų problema

Liu Cixin

Kitos knygos, 2020, iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas

Kinų rašytojo trilogijos pirmojoje dalyje skaitytojai supažindinami su artėjančia ateivių invazija į Žemę, betgi visiškai kitokia, negu esame įpratę regėti klasikinėje mokslinėje fantastikoje arba holivudiniame ekrane.

„Trijų kūnų problemoje“ piktavališki ateiviai labai arti, tačiau tik įsivaizduojami. Žmonių planetą užpulti ketinančios gyvybės formos egzistavimas atrandamas ir kontaktas mezgamas, hmm, vien fizikine kalba. Iš esmės kūrinyje fizika reiškiasi lyg atskiras, visa apimantis veikėjas. Iš principo netgi romano intrigą kuria veikiau ne ateivių užpuolimo grėsmė, o fizikos teorijų problemos.

Grožiniame tekste prikrauti tiek fundamentaliojo mokslo yra rimtas iššūkis, su kuriuo autorius galantiškai susitvarko. Tiesa, vietomis, veikiausiai pritrūkus autorinės išmonės, fiziką pavaizduoti paprasta „žmonių kalba“, tad tenka versti puslapį nieko nesupratus. Tačiau ten, kur L.Cixinas įdarbina savo išmonę, tai padaro visu pajėgumu. Ypač stulbina virtualiosios tikrovės, kurioje įvairūs mokslininkai, žaisdami tarytum nekaltą kompiuterinį žaidimą, bando išsiaiškinti svetimo pasaulio veikimo dėsnius – tai magiška pasaka suaugusiesiems, vaizduotės triumfas.

Maža to, autorius neapsiriboja fizikinėmis problemomis: jo žvilgsnis krypsta ne tik į tolimas žvaigždes, bet ir į kultūrines šaknis. Kūrinio tikrovė ir veikėjų motyvacija plėtojasi iš XX a. vykusios Kinijos revoliucijos – tai itin vaisingas, solidumo mokslinei fantastikai suteikiantis matmuo. Beje, autorius kažkaip įsigudrina nekritikuodamas šiuolaikinio Kinijos režimo vis dėlto nevaizduoti jo teigiamai.

Ir išvis netikėta, kad rašytojo kuriamas fantastinis pasaulis su istoriniu pamušalu talpina filosofinę potekstę, nūnai galbūt kažkiek nuvalkiotą, vis dėlto išliekančią pamatine dabartiniame į save griūvančiame žmonių pasaulyje – tai rūšies negebėjimas susitvarkyti su savimi pačia, arba, kaip pasakytų vienas pamišęs ir ateivių invazijos trokštantis veikėjas: „Žmonija nebeįstengia pati išspręsti savo problemų, neturi jėgų atsikratyti beprotybės, todėl mes kviečiame Viešpatį ateiti į mūsų pasaulį ir prievarta jį pakeisti, sukurti naują, tobulą žmoniją“ (p. 227).

Žinoma, kaip įprasta žanrinėje literatūroje, veikėjų dvasiniai reikalai romane apytikriai dviejų matmenų, kalba irgi paprasta (bet jokiu būdu neprimityvi). Dar lieka klausimas, kiek tekstas nukentėjo dėl vertimo į lietuvių kalbą, mat S.T.Kondrotas su konsultantais romaną vertė iš anglų kalbos, o ne iš originalo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Nemėtau šitam šlamštui pinigų.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių