Knygų apžvalga: ką verta perskaityti?

Paskutinis vasaros mėnuo jau įpusėjo, tačiau tai nereiškia, kad atostogos su knyga rankose turi baigtis. Todėl verta išsirinkti knygą ir leistis į kelionę po kitus, kartais menamus ir paslaptingus, pasaulius.

Davidas Mitchellas „Prižiūrėtojas“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė (Tyto alba, 2019 m.)

Vasarą nusikeliant iš biurų į kitus pasaulius – kaimus, paežeres arba sodus, juk paranku įtvirtinti atostogavimo režimą antriniu alternatyvaus pasaulio sluoksniu – knygomis, kurios katapultuoja iš šios tikrovės į menamas. Jeigu per atostogas skaitai atostogų romaną, tarkim, kurortinio romano istoriją, tai tiesiog atskiedi savo poilsį papildomais pramanais ir, kas žino, galbūt netgi prarandi galimybę savo fiziniu kūnu pakliūti į kurortinio romano nuotykį (nors gal ir nereikia), o jeigu atsiverti socialinės fantastikos, tai jau, manyk, atostogauji kvadratu, kad per besiilsinčią sąmonę perkošto turinio turėtų užtekti praktiškai iki rugsėjo.

Viena tokių knygų vasarai – neįtikimai gaivios kalbos, lyg brizas nuo jūros, D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“. Šio rašytoja kalba yra taurė brangiausio martinio su dviem gabaliukais ledo, gurkšnojama auksiniame paplūdimyje, pėdas skalaujant turkio spalvos jūros vandenyje. Jį galima vartoti rytais vietoje šampano. Knygą galima pardavinėti vaistinėse vietoje antidepresantų, juo galima užkamšyti parlamentarų pravaikštas arba neapmokėtas sąskaitas, visus kitus kasdienybės rūpesčius, paliktus miesto biuruose ir spūstyse, tinka jis ir vietoje ledų ant pagaliuko; dar kiek, ir pakeistų D. Mitchellas visą gyvenimą; nors ne, gyvenimą tebegyvenkime, užtat spalvingiau – skaitydami „Prižiūrėtoją“ (kaip ir anksčiau lietuviškai išleistą plataus užmojo autoriaus romaną „Debesų atlasas“).

Tai dešimt daugiabalsių istorijų, pasakojamų iš skirtingų pasakotojų perspektyvos, kurias jungia kai kurios detalės ir tarp eilučių nuraibuliuojantis žmogaus sielos virpėjimas. Romano idėja truputį ezoteriška, tačiau tai niekai: iš tikrųjų iš šitos knygos nebūtina nieko gauti, užtenka vien svaigaus skaitymo malonumo ir ilgos kelionės per žemynus ir šalis, per santvarkas ir likimus, kartu nardant tarp įvairių geografinių ir kultūrinių nuorodų, kurių pasakotojas ir veikėjai pažarsto sočiai: „Ir paskutinis patarimas, duodu jį kiekvienam, kas nori užbaigti knygą, laikykis atokiau nuo Nabokovo. Skaitydami jį, visi pasijunta nevykėliai“ (p. 318).

Naomi Alderman „Galybė“

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė (Baltos lankos, 2019 m.)

Netikėta socialinės fantastikos istorija pradedama pristatant skirtingus veikėjus, iš kurių vienas daro tai, ką vasarą veikia dauguma būsimų šios knygos skaitytojų, – pramogauja prie vandens. Likęs su patrauklia mergina, jis žaidžia erotinius žaidimus ir bando ją suvilioti: situacija gerai pažįstama ir regėta ten, kur karštas oras, pusnuogiai jauni kūnai ir vanduo. Tačiau vaikiną nutvilko magiška jėga, kurią iškrauna taip viliojama mergina: šitaip pasaulyje išaiškėja biologinė anomalija, kurią valdo vien moterys. Iš pradžių tik paauglės, o vėliau ir vyresnės.

Pati idėja galbūt ir naivoka, tačiau autorei pavyksta atrastą biologinę moterų galybę paversti turiningu socialiniu tyrimu. Tai yra žavi feministinė knyga, atliepianti Vakarų visuomenėse kilusią „#MeToo“ bangą ir būtinybę perkrauti vyrų sutelktą galią. N. Alderman prieš vyrų priekabiavimą atsako proziškai – perleisdama galią į priešingos lyties rankas. Beje, į rankas – tai tiesiogine prasme. Moterys, lyg animacinių filmų veikėjos, staiga ima šaudyti elektros impulsais, žaibais ir ugnies kamuoliais. Šitos galybės gimimą viena veikėja apibūdina lyg jausmą, „kai nubudus supranti, kad būtų smagu atsimerkti“ (p. 77).

Kelios skirtingos moterys, kelios skirtingos siužetinės linijos, kurias jungia esamos tvarkos pasaulyje pertvarkos galybė ir galimybė. Visokiems šovinistams ir šiaip gražuliams knyga turėtų ne tik iššauti likusius saugiklius smegenyse, bet ir suskystinti tą vietą, kur yra pagrindinis jų mąstymo procesorius, t.y. sėklides. N. Alderman nusitaiko į jautriausią vyrišką vietą, tiesa, daro tai su atjauta ir atsakingai.

Įdomu ne tik tai, kokias socialines normas judina ir kaip lyčių tarpusavio santykių rakursą pakreipia autorė, bet ir kiek pateikia įvairių moterų vidinio pasaulio variacijų. Parašytas nepretenzingu, taupiu, užtat dramaturgiškai nusmailintu braižu, romanas „Galybė“ prilygsta socialinės, feministinės fantastikos žanro korifėjos Margaret Atwood kūrybai (beje, ši net buvo N. Alderman mentorė) –  romanų „kepimo“ pagal klišes ir suvienodintos kalbos kurpalių laikais toks tekstas atrodo ir staigmena, ir atgaiva.

Maja Lunde „Bičių istorija

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, Justė Nepaitė (Tyto alba, 2017 m.)

Grožinės knygos, kurios pavadinamos pagal formulę „bet koks daiktavardis + istorija“, iš karto kelia įtarimų, bet, tarkim, „Bičių istorijos“ pagrindinę idėją galima apibūdinti paties teksto ištrauka: „Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. 2045 metais pasaulyje bičių nebeliko.“ (p. 352)

Kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.

Pasaulyje augant susidomėjimui ekologinėmis problemomis, tokie pasakojimai pataiko į laikmečio taktą. Tačiau lieka klausimas, kokia jų meninė vertė. Lietuvoje palankaus vertinimo sulaukusi „Bičių istorija“ pinama iš trijų siužetinių linijų, apimančių skirtingus laikotarpius – praeities, dabarties ir ateities. Veiksmingas struktūrinis sprendimas, norint parodyti, kaip dėl žmogaus įtakos keičiantis gamtai (šiuo atveju – išnykus augalus apdulkinančioms bitėms), pats žmogus yra priverstas priimti savo žalingo elgesio padarinius ir prisitaikyti.

M. Lunde romaną iš principo galima laikyti antiutopija, kurios skeletą sudaro mokslinis pagrindas – bičių likimas, o prozos minkštąjį audinį apima psichologinis matmuo – daugiausia vaikų ir tėvų santykiai. Universalios temos. Štai birželį pranešta, kad JAV per metus bičių kolonijų sumažėjo 40 proc. – išnykimo grėsmė šiai rūšiai yra ne vien literatūrinė, bet ir reali, o literatūroje santykiai šeimoje yra amžina tema ir dar labiau, be abejo, gyvenime.

Vadinasi, norvegų rašytoja užgriebia plačią ir prasmingą idėją, dėl to ir „Bičių istorija“ yra svarbi. Tik bėda: meninė teksto kalba yra medinė, vos alsuojanti, labiau primenanti scenarijų nei grožinį kūrinį (pati autorė savo karjerą pradėjo kaip scenarijaus autorė). Tad, nors pasakojimo užmojis vertingas, autorinio braižo stoka šitą romaną, deja, verčia statyti į kičo lentyną. Vis dėlto, kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.

Maja Lunde „Vandens istorija“

Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė (Tyto alba, 2018 m.)

Sunku pasitikėti romanais, kuriuos pavadina kokia nors istorija, dar pabrėžiant, kad tai bestseleris (tarkim, knyga pavadinimu „Meilės istorija“ turbūt nuplikytų rankas vos palietus). Bet išmeskime iš galvos išankstines nuostatas ir atsiverskime „Vandens istoriją“, kurios kvintesenciją galima ištraukti iš paties teksto: „Elektra tai atsirasdavo, tai pradingdavo, parduotuvėse trūko maisto prekių, o miestas ištuštėjo, tapo tylesnis. Ir šiltesnis. Nes kuo sausesnė žemė, tuo karštesnis oras. Anksčiau saulė sukaupdavo jėgų garinimui. Kai žemėje nebeliko drėgmės, saulė pričiupo mus.“ (p. 26)

Dabar visi pasaulyje susirūpinę klimato kaita, ypač po jaunimą išjudinusių švedų paauglės Gretos Thunberg prostestų „Penktadieniai dėl ateities“, tad įvairios istorijos apie ekologinę katastrofą ypač reikalingos – kaip žmogaus vietos globalinių pokyčių sūkuryje refleksijos galimybė, savastį į patogumus išmainančio šiuolaikinio individo įtakos gyvajai gamtai permąstymas.

Tokia ir yra „Vandens istorija“, kurios idėja mezgama kiek efektyvesniu komponavimo būdu negu „Bičių istorija“ ir labiau atitinka klasikinės antiutopijos kanoną: šįkart autorė, atsisakiusi praeities linijos, savo žvilgsnį nukreipia į santykinę dabartį ir netolimą ateitį – šio amžiaus vidurį, kai planetą ištinka klimato katastrofa. Rašytoja dabarties atšakoje vaizduoja nykstantį ledyną ir su juo susitapatinančią veikėją – senolę Signę, o ateityje – dėl išlikimo sausringame ir dykumėjančiame klimate kovojančios Davido šeimos iššūkius. Įdomiausia, kad šiais metais ir be fantastinės prozos tokius pokyčius praktiškai kiekvienas gali patirti išėjęs į lauką arba įsijungęs žinias: Europą vėl alino rekordiniai karščiai, o liepą pranešta, kad ledynas Antarktidoje įgavo itin spartų tirpimo pagreitį.

Antiutopinė proza sudaro sąlygas intensyviau įsivaizduoti dabartinį sparčiai kintantį pasaulį, tačiau M. Lunde knyga nėra pats kokybiškiausias klimato fikcijos pavyzdys: šitam tekstui elementariai trūksta literatūrinio stiliaus. Kam patinka neįpareigojanti, „patogi ir sukramtyta“ kalba, tokia knyga ilsintis kur nors Lampėdžių ar Valakampių paplūdimyje „sueis“, vis dėlto žanro fanatikams verčiau dar kartą atsiversti panašias temas nagrinėjančios M. Atwood knygas, net jeigu ir ne pirmą kartą (pirmiausia „MaddAddam“ trilogiją, iš kurios lietuviškai 2004 m. išleista tik „Oriksė ir griežlys“).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sėsk 2

Sėsk 2 portretas
oswald spengler vakarų saulėlydis.

....knyga MAN!!! turi suTEIKTI ZINOJIMO...,

....knyga MAN!!! turi suTEIKTI ZINOJIMO..., portretas
pramanu tai yra ROMANU neLABAI MEGSTU..,renkuosi MENINE DOKUMENTIKA arba DOKUMENTINI MENA...tai TIEK apie SAVO ASMENYBES YPATUMUS ir SKAITYMO poMEGI... ,viena GERIAUSIU KNYGU MANO!!! bibliotekeleje Elena BALIUTAVICIUTE RASYTOJAI NOBELIO PREMIJOS LAUREATAI...,kuria nuolat ir NUOLAT imu i RANKAS ir...nepaBOSTA... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė
    Netektis: mirė teatro aktorė, teatrologė, diktorė D. Rutkutė

    Eidama 98 metus šeštadienį mirė lietuvių teatro aktorė, teatrologė, televizijos ir radijo diktorė, laidų vedėja Dana Rutkutė, pranešė LRT Radijas. ...

    2
  • E. Stancikas: beprasmiai planai ir šūkiai tolina nuo kūrybos esmės
    E. Stancikas: beprasmiai planai ir šūkiai tolina nuo kūrybos esmės

    Nacionalinis Kauno dramos teatras šį rudenį pradeda 100-ąjį kūrybinį sezoną. Teatro vadovą dr. Egidijų Stanciką tai nuteikia pakiliai, – ruošiamasi naujoms premjeroms, trupę papildo jauni aktoriai, bet kartu nuotaiką drumsčia t...

    1
  • Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“
    Raudondvario pilyje – paroda „Netikėtasis Dali“

    Penktadienio vakarą Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje atidaroma paroda „Netikėtasis Dali“ . Modernaus šokio teatras „Aura“ šios parodos atidarymo metu pristatys savo performansą. ...

  • Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre
    Mama, tėtis ir „Koncertas“ kultūros centre

    Menas ir rafinuotos pramogos – šie raktažodžiai galėtų glaustai apibūdinti "Autoportreto" rubrikos menininkę – iliustratorę, tekstų autorę, parodų kuratorę Juliją Račiūnaitę. Ironija, būdinga kūrėjos darbams, tai ...

  • Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais
    Duonos žygis – su istorija, gandrais ir indėnais

    Žolinčių akademijos vadovė ir sveikos gyvensenos propaguotoja, buvusi kaunietė Danutė Kunčienė liko ištikima savo veiklai ir gimtajame pajūryje. Čia jos iniciatyva kasmet organizuojami Duonos žygiai praplečia žinias apie tradicinį Duonos k...

    1
  • Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius
    Apie J.S. Bacho muziką ir šešėlius

    Jei reikėtų įvardinti kūrinį violončelei, kuris iš esmės reprezentuotų šį instrumentą – neabejotinai tai būtų Johanno Sebastiano Bacho Siuitos violončelei, kurių jis sukūrė šešias. Šiuos, prieš 30...

  • Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“
    Ciuriche rasti A. de Saint-Exupery piešiniai „Mažajam princui“

    Šveicarijos šiaurėje rasti iki šiol specialistams nežinomi prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery (Antuano de Sent Egziuperi) piešiniai jo knygai „Mažasis princas“ (Le Petit Prince), praneša ...

  • Kauno fotografijos galerija – atvira erdvė kūrėjų idėjoms
    Kauno fotografijos galerija – atvira erdvė kūrėjų idėjoms

    Kauno fotografijos galerija yra viena iš tų ekspozicinių erdvių mieste, kurioje rengiamos ne tik lietuvių, tačiau ir užsienio šalių fotomenininkų parodos, dėmesį atkreipiant ir į jaunosios kartos kūrėjus. Toks pavyzdys – neseni...

  • Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas
    Parodoje – fotografo ir tapytojo kūrybinis dialogas

    Fotografas Remigijus Treigys ir tapytojas Eimutis Markūnas sujungė bendras jėgas kūrybiniam dialogui "Integracija". Vienoje erdvėje eksponuojama spalvinga, gestinė tapyba integruojasi į monochrominę fotografiją, kuri, savo ruožtu, atkartoja...

    5
  • Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius
    Kultūros piligrimai traukia į purpurinius Anykščius

    „Sveiki, kultūros piligrimai!“, – taip vakar į Anykščius susirinkusius 12-ojo nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ svečius, atlikėjus ir žiūrovus sveikino vienas festivalio organizatorių, menotyrinink...

Daugiau straipsnių