Projekto svarba

Sumanymas išleisti tokią knygą dailės istorikei subrendo prieš penkerius metus. Tuomet ji pamažu pradėjo rinkti medžiagą. Kūrybinio proceso pradžioje darbų tempas buvo ganėtinai ramus, tačiau gavus finansavimą – paspartėjo.

"Tokios knygos atsiradimas visada yra finansuojamas, neparašysi ir neišleisi vien tik iš savo lėšų. Tad parengiau projektą Lietuvos mokslo tarybai. Kai gauni finansavimą, pradedi forsuoti visą tyrimą, nes turi pateikti rezultatą per numatytą laikotarpį", – anot menotyrininkės, paskutiniai dveji metai buvo tikrai labai intensyvūs darbo rašymo, medžiagos rinkimo prasme.

Pirmiausia reikėjo surinkti medžiagą to, kas jau yra padaryta menotyroje. "Turime straipsnių, katalogų ar didesnių publikacijų, tačiau jos daugiau skirtos konkrečiam istoriniam periodui. Vientisos knygos, kuri apimtų ganėtinai ilgą laikotarpį, – kalbu apie meno lauke atsiradusius kūrinius, ne istorinius įvykius – nėra", – pirmuosius žingsnius prisiminė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Mokslininkė pasirinko rašyti apie laikotarpį nuo XVIII a. pabaigos, kai pradėta interpretuoti Lietuvos istorija, ir keliavo iki pat mūsų dienų. Autorė neslėpė, kad iššūkis – daug periodų ir daug skirtingų kūrinių.

Netikėti atradimai

Kitas etapas dailės istorikei buvo itin svarbus – surinkus menotyrinę medžiagą, surasti pačius kūrinius. Dažnu atveju tekstuose buvo paminima, kad esama vienokių ar kitokių kūrinių, tačiau informacijos apie jų saugojimo vietą ne visada pavykdavo rasti.

"Antras didžiulis darbas buvo surinkti informaciją apie pačių kūrinių – tapybos, skulptūros, grafikos ir kt. darbų – saugojimo vietas. Šiame etape aš išgyvenau atradimo džiaugsmą ir didžiules paieškas", – prisiminė autorė.

Kūrinių teko ieškoti ne tik didžiuosiuose Lietuvos muziejuose, bet ir mažuosiuose, nedidelių miestelių ar net krašto muziejuose. Tačiau muziejais neapsiribota, kūriniai buvo renkami ir kitose institucijose, bibliotekose, valstybinėse institucijose, Lietuvos kariuomenės daliniuose, privačiose kolekcijose.

"Norėjau turėti kiek įmanomą daugiau medžiagos. Tuomet žiūrint tuos kūrinius, ką jie sako, ką jie byloja, kokie yra jų kontekstai, kokia jų mintis, mėginti daryti apibendrinimus, įžvalgas", – proceso eigą dėstė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Knygos autorė pasakojo, kad neretai net ir didelės apimties muziejuose tokių kartotekų, kuriose būtų suklasifikuoti Lietuvos istorijos įvykiai, tikrai nerasime. Tad darbas – peržvelgti tūkstančius vienetų įvairios medžiagos iš tam tikro periodo, kol pavykdavo atsirinkti ką nors, kas tiktų pagal tematiką.

Menotyriniame lauke tikrai menkai buvo žinomi išeivio iš Lietuvos Jokūbo Dagio tapybos kūriniai, kurie yra sugrįžę į Lietuvą ir saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Mažai kas žino Jono Mackonio-Mackevičiaus kūrinio „Pilėnai“ (1982 m.) antrosios versijos atsiradimo istoriją ir tai, kad šis kūrinys yra saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje. "Nors į savo knygą neįtraukiau, tačiau maloniai nustebino Merkinės krašto muziejaus darbuotojų žinia apie jų iniciatyva kuriamą interaktyvų žaidimą 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimo tema, – sakė dr.A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Autorė džiaugiasi atradusi, kad, pvz., yra išlikęs Simono Sidabro kūrinys „Rainių miškelis“ (XX a. 5-asis dešimtmetis) – jis saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiuose). "Taip pat nudžiugau, kad Žemaičių dailės muziejuje Plungėje yra kaupiama periodiškai vykstančių Pasaulio žemaičių dailės parodų dalyvių kūryba ir tuo pačiu istorinės tematikos kūriniai", – nedidelių muziejų specialistų darbu džiaugėsi pašnekovė.

Atvertos fondų durys

Menotyrininkė džiaugėsi, kad kai kurie muziejai įsileido ją į fondus, leido gyvai apžiūrėti kūrinius. "Paieškų muziejuose metu įvyko ir atradimų, pavyko nustatyti kūrinių autorystę, kuri buvo pasimetusi, šiek tiek patikslinti datavimą. Tad ir muziejine prasme atradimų pavyko padaryti", – džiaugėsi dailės istorikė.

Itin reikšmingais ji vadina apsilankymus Nacionalinio muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus saugyklose, kur atidi kūrinių apžiūra leido atlikti kelias atribucijas, nustatyti jų autorius, patikslinti sukūrimo laikotarpį. "Taip Nacionaliniame muziejuje atrasti Juozo Ignatavičiaus Kražių skerdynių ciklo kūriniai (1934 m.), kurie laikyti dingusiais. Muziejaus kartotekoje jie figūravo kaip anoniminiai darbai.

Panaši situacija buvo ir su Vaclovo Kosciuškos kūriniu „Vilniaus išlaisvinimas“ (1949 m.). Vytauto Didžiojo karo muziejuje identifikuota kūrinio „Senovės lietuviai žvalgai“ autorystė, ji priskirta Zofijai Kochanauskienei, nustatyta, kad tai Mykolo Elvyro Andriollio (Michał Elwiro Andriolli) kūrinio kopija. Taip pat nustayta, kad paveikslą „Vaidylos pranašavimas“ sukūrė Emilis Jeneris pagal nežinomo autoriaus kūrinio reprodukciją, atspausdintą leidinyje „Lietuvos praeities vaizdai“ (1930 m.) Šiame muziejuje patikslinta ir Jono Vaičio paveikslo „Kovos dėl Vilniaus“ data, iš 1942 m. ją perkeliant į 1945 m.

Žengė nepramintais takais

Paprašyta įvardinti reikšmingiausią surastą ir į knygą įtrauktą kūrinį, ji mini Kazimiero Žoromskio tapybos darbą „Mindaugo delegacija pas Popiežių Inocentą IV-tą“, sukurtą 1951 m. išeivijoje ir saugomą Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname.

Dr. A.Kulvietytę-Cemnolonskę kartais nustebindavo mažųjų miestelių muziejai. Jie atsiųsdavo kūrinių, kurie nefigūravo menotyriniame lauke, ir knygos autorė nė nenutuokė, kad tokių kūrinių gali būti.

"Knygoje rašau, kad jaučiausi kartais kaip Kolumbas, atrandantis tai, kas dar nesurinkta į vieną veikalą. Atrodė, kad tokie atradimai leidžia visiškai naujai pažvelgti į šito žanro kūrinius, nesivadovaujant išankstinėmis nuostatomis; paėmęs tą gausų lauką, mėgini iš jo kažką sukonstruoti", – sakė menotyrininkė.

Ieškant informacijos dailės istorikei teko padirbėti ir užsienio institucijose – pirmiausia Lenkijoje. Dar iki ėmėsi rašyti knygą, dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė nemažai tyrinėjo XIX a. dailės lauką, kurio palikimas didžiąja dalimi ir yra saugomas šios šalies muziejuose, tarp kurių – ir Varšuvos nacionalinio muziejaus fonduose, kuriuose lankėsi pašnekovė.

Dailės istorikei pavyko sėkmingai susisiekti su JAV išeivijoje esančiais kūrinių prižiūrėtojais. Reikalingos informacijos autorė gavo iš Amerikos lietuvių kultūros archyvo.

Kitokie kriterijai

Naujojoje knygoje informacija pateikiama chronologine seka. Pradedama nuo istoriškai vadinamojo ilgojo XIX a. (prasidėjęs nuo XVIII a. pabaigos, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, ir apimantis net XX a. pradžią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo).

"XVIII a. pabaiga meno, dailės pasaulyje yra matoma kaip etapas, kai suklesti istorinė dailė ir įgauna visai naują formatą, visoje Europoje pradedami interpretuoti istoriniai šalies įvykiai. Ne taip, kaip anksčiau, kai menininkas lydėdavo į karą ir tik vaizduodavo pulkų išsidėstymą, fiksuodavo įvykį. Pradedama vertinti istorija, pradedama žiūrėti į praeitį, praeitis ir dabartis matoma per tam tikrą prizmę. Tad man ir buvo aktualūs klausimai: per kokią prizmę ir kaip interpretuojama", – apie savo pasirinkimus sakė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

"Toliau – Lietuvos Respublikos laikotarpis, nuo 1918 m. iki 1940 m., tuomet vaizduojami įvykiai, atsiradusi jubiliejų tradicija. Aiškinausi, kokią reikšmę istorinė dailė užėmė mūsų pasirodymuose tarptautinėje arenoje", – pasakojo pašnekovė.

Anot dr. A.Kulvietytės-Cemnolonskės, dažnai istorinė dailė yra siejama vien tik su realistine stilistika, tačiau jeigu žvelgtume į XX a. pradžią, dailėje iš esmės iškyla modernizmas. "Tad vienas iš klausimų – kaip istorinė dailė pasidavė naujų stilių ir meno krypčių atsiradimui, ar ji išliko vien tik konservatyvi, ar šitame lauke taip pat buvo eksperimentuojama", – savo darbo pjūvius aiškino dailės istorikė.

Po Lietuvos Respublikos – Antrasis pasaulinis karas ir pokaris. Šis laikotarpis autorei buvo sudėtingiausias, nes medžiagos mažai išlikę, dalis sunaikinta. "Čia labai įdomiai atsiskleidžia istorinės dailės problematika: ji vis dėlto yra tarsi politikos priemonė", – aiškino dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Toliau knygoje taip pat aprašomi tokie istoriniai laikotarpiai kaip sovietmetis, Atgimimas, nepriklausomybės atkūrimas, žvelgiama į išeiviją. "Aprašiau, ką kiekvienu laikotarpiu dailininkai vaizdavo, kokius įvykius rinkosi, kaip juos interpretavo, kaip rodė, kokie apskritai įvykiai buvo aktualizuoti dailėje. Ėjau per tokią tarsi istorinę ir meninę logiką", – turinį apibendrino menotyrininkė.

Nenumatyti iššūkiai

Rašydama knygą, dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė turėjo įveikti kliūtis, apie kurias nė numanyti negalėjo. Kūrybinį procesą sutrikdė pandemija. Pvz., išvysti kai kuriuos muziejuose saugomus kūrinius ji buvo paprašiusi dar 2020 m. pavasarį, tačiau pandemijai prasidėjus muziejai užsidarė.

"Restauratoriai nedirbo, o kai kuriuos kūrinius pirmiau reikėjo parestauruoti, tuomet fotografuoti ir tik tada buvo galima pateikti šitam leidiniui. Visas procesas užstrigo, natūraliai užsitęsė. Užsitęsė ir dėl to, kad kai kas liko nesurinkta", – pasakojo dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Pasitaikė vienas kitas atvejis, kai kūrinių nebuvo galima publikuoti dėl autoriaus teisių apribojimų, mat ne visada kūrinio autoriaus teisės priklauso muziejams. "Žinoma, nemažai menininkų ar jų šeimų atstovų priklauso asociacijai LATGA, susimoki ir gali publikuoti. Deja, buvo tokių atvejų, kai autoriaus LATGA sistemoje nėra, jo palikuonių taip pat, tačiau įstatymai galioja visiems vienodi", – detalėmis dalijosi menotyrininkė.

Sudėtinga buvę dirbti prie išeivijos medžiagos – kartais net apnikdavo abejonių, ar apskritai pavyks parašyti išeivijai skirtą skyrių. Išeivijos menininkai ir jų šeimos pasklidę labai plačiai užsienyje, tad surasti juos ir gauti leidimus publikuoti vieną ar kitą kūrinį, kaip autorė teigia, kartais atrodė neįmanoma misija.

Knygos unikalumas

Mėginimas sujungti istoriją ir dailę – vienas iš knygos unikalumų. Kaip teigė autorė, istorijos vadovėliuose galime atrasti iliustracijų, bet istorikai retai kada jas interpretuoja ir vertina – meno kūriniai veikiau pateikiami kaip papildoma vaizdinė medžiaga be jokių komentarų. Menotyroje, anot dr. A.Cemnolonskės, esama išankstinio įsitikinimo, galbūt labiau nujaučiamas dalykas, kad tai skurdus, dažnai konservatyvus žanras, kuris menkai pasiduoda meno raidos logikai.

"Mėginau kitaip pažvelgti į tuos kūrinius ir parodyti, kad jie ne tokie jau konservatyvūs, kad juose atsiskleidžia labai įdomių kultūrinių ir meninių dalykų", – apie monografijos vertę pasakojo menotyrininkė.

Kitas knygos unikalumas – kolektyvinės atminties tyrimų medžiaga. Autorei buvę svarbūs atminties tyrėjų tekstai, kurie vieną ar kitą laikotarpį mato kaip tam tikrą ženklą. "Jie savo tekstuose stengiasi paaiškinti, pagrįsti, kodėl daugiau dėmesio kultūros, atsiminimų, vertinimo lauke yra skiriama vieniems ar kitiems siužetams. Atminties tyrėjų indėlis man irgi buvo labai svarbus", – pabrėžė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.

Dar vienas knygos unikalumo aspektas – ikonografinės medžiagos gausa. "Tais atvejais, jeigu ikonografinės medžiagos nesugebėjau pateikti, t.y. gauti leidimo ar reprodukuoti pačių kūrinių, stengiausi bent parašyti, kas yra sukurta ir kur saugoma. Norėjau, kad tai būtų medžiaga tiems, kuriems aktualu susirasti vieną ar kitą pavaizdavimą", – sakė menotyrininkė.

Knyga vertinga ir aktuali ne vien menotyrininkams ir istorikams. "Norėjau, kad knyga būtų aktuali platesniam ratui skaitytojų, kad čia medžiagos atrastų ir apskritai savo šalies praeitimi, kultūra besidomintys žmonės", – sakė dr. A.Kulvietytė-Cemnolonskė.