Vasara – festivalių metas. Šiuo laiku įvairios institucijos savo veiklą perkelia į atviras erdves, organizuodamos ne pavienius renginius, o ilgesnius ar trumpesnius jų ciklus. Į gamtą su palapinėmis lekia populiariosios muzikos gerbėjai – festivalių pasirinkimas išties didelis. Ar yra vasarą ką veikti klasikinės muzikos gerbėjams?

Festivaliai plečia auditoriją

Rimtosios muzikos atstovai taip pat rengia įvairius festivalius, tačiau vasara – atsipalaidavimo ir atostogų sezonas, todėl dauguma akademinės muzikos festivalių nejučiomis artėja prie pramoginių renginių koncepcijos: ieškoma netradicinių erdvių, kurios metams bėgant virsta tradicinėmis.

Be to, į tokio pobūdžio renginius neretai kviečiami populiariosios muzikos atstovai, taip pat galima pastebėti tendenciją, kad klasikinės muzikos renginiai apsiriboja populiariąja klasika, o dėl įvairių priežasčių kartais pasigendama ir atlikimo profesionalumo.

Kauno klasikinės muzikos mylėtojai vasarą renkasi į Pažaislio muzikos festivalį, šiemet švenčiantį jau net XVI gimtadienį. Sukaktis solidi, tačiau festivalio organizatoriai eskaluoja faktą, kad jis yra skirtas ne tik klasikinės muzikos gerbėjams, bet visokio pobūdžio klausytojams – siekiama pritraukti jų kuo daugiau. Tai aiškiai parodė ir šiemetis atidarymo koncertas.

Pažaislio muzikos festivalis klausytojams siūlo daug kamerinės muzikos koncertų, vykstančių įvairiuose dvaruose ar bažnyčiose šalia Kauno. Gražu, kad daugelis jų turi ir programinius pavadinimus, tokius kaip "Mefistofelio kerai" ar "Iš meilės ir ilgesio", kurie iš anksto sufleruoja, ko tiksliau galima tikėtis iš vyksiančio koncerto. Vis dėlto tokiuose koncertuose klasikinės muzikos profesionalai neretai pasigenda atlikimo kokybės, o klausytojui, neturinčiam specialaus muzikinio išsilavinimo, tai gali pasirodyti tikrai priimtina ir įdomu.

Programa su perliukais

Šiame festivalyje kasmet būna ir šiek tiek intriguojančių renginių, kai galima išgirsti ne visai klasikinei muzikai įprastų instrumentų ar jų ansamblių. Staigmenų klausytojams visuomet rengia smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, šiemet su gitaristu Sergeju Krinicinu atlikęs klasikinės muzikos opusus.

Peržvelgus festivalio programą, taip pat sudomino akordeonistų ansamblis "Concertino" iš Moldovos, atlikęs tango melodijas, Austrijos vokalinis vyrų ansamblis "Voices Unlimited". Daug žadantis – festivalio uždarymo koncertas, kuriam rengiamas Gioacomo Puccinio operos "Kregždutė" koncertinis atlikimas ir kuriame, be Kauno miesto simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro, išvysime ir viešnią iš JAV Elaine Alvarez, Edgarą Montvidą, Liliją Gubaiduliną ir visur suspėjantį Mindaugą Zimkų.

Atlikėjų sudėtis išties intriguoja, be to, ši opera Lietuvoje niekuomet nebuvo atlikta. Žadama, kad tai bus šio festivalio pažiba, o kaip bus iš tikrųjų – pamatysime vasaros pabaigoje.

Visus Kauno sceninės muzikos gerbėjus šiemet jau X kartą kvietė kasmetis festivalis "Operetė Kauno pilyje", surengęs du klasikinės sceninės muzikos "popso" popuri –   skambėjo populiariausios ištraukos iš žymiausių operų, operečių ir miuziklų, gerai žinomų ne tik klasikinės muzikos gerbėjams, bet ir masiniam klausytojui. Čia išties būta visko – tiek profesionaliai, jautriai ir įtaigiai atliktų opusų, tiek mokiniškai dainuojamų sudėtingų arijų.

Siekiamybė – profesionalumas

Vilniaus klasikinės muzikos gyvenimas vasarai persikelia į Kristupo vasaros festivalį. Šis renginys visuomet yra žaismingas, tačiau profesionalumas – viena iš pagrindinių jo organizatorių siekiamybių.

Festivalyje siūloma ir tango su kvintetu "Tangata" iš kaimyninės Lenkijos, taip pat vakarai su iš šios šalies atvykusiais muzikinės komedijos meistrais "MozART group", čigoniškojo džiazo gitaristu Joscho Stephanu, vyrų vokaliniu ansambliu iš Austrijos "Voices Unlimites" ir kt.

Siūlo šis festivalis ir visiškai klasikinės muzikos – koncertuos Ivanas Monighetti (violončelė, Rusija), Florence Sitruk (arfa, Šveicarija), smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, Diana Pomerancaitė-Mazurkevich (smuikas, JAV), Jurijus Mazurkevichius (smuikas, JAV). Be to, tradicija tapo ir ciklas "Sakralinės muzikos valandos", kuriame skamba išimtinai sakralinė muzika.

Tad galima teigti, kad šis festivalis yra tarsi suskirstytas į tris ciklus: sakralinės, klasikinės pasaulietinės ir džiazo arba populiariosios muzikos, dažniausiai turinčios folkloro prieskonį. Taigi festivalyje skambanti muzika įvairi, tačiau dauguma renginių – pasižymintys profesionalumu.

Alternatyva – kameriniai koncertai

Patį vidurvasarį praleidžiantiems pajūryje siūlosi senas tradicijas tęsiantis Tomo Manno festivalis, kurio muzikinėje dalyje dominuoja klasika, atskiesta tik keliais populiariųjų melodijų koncertais.

Akivaizdu, kad šis festivalis yra ypač kamerinis: siūlomų koncertų kontekste vyrauja kameriniai ansambliai ar rečitaliai.

Su visą vasarą gerbėjus lydinčiu Pažaislio muzikos festivaliu aksominio sezono akordai vėl kvies į sostinę. Rugpjūčio 13–25 d. čia įvyks trumputis festivalis "Piano.lt". Nors jo programoje numatyti tik keturi koncertai, tačiau visi jie skirtingi.

"Piano.lt" galima bus išgirsti raginių instrumentų ansamblį iš Sankt Peterburgo ir džiazo kvartetą (lietuviai Vytautas Labutis ir Eugenijus Kanevičius gros su austrais Eliasu Stemesederiu, Maxu Santneriu). Grieš Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestras ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su solistu C.Constantini (Peru, Suomija), skambinsiančiu fortepijonu ir grosiančiu bandonija.

Nors rimtosios muzikos koncertas tik vienas, jo anonsas skamba gana intriguojamai, be to, atrodo, kad ir kiti festivalio koncertai verti dėmesio.

Be minėtų festivalių, vyksta dar keletas, ko gero, labiau liekančių periferijoje – Bistrampolio, Paežerių, Tytuvėnų ir kiti. Šiuose taip pat dominuoja klasikinė-kamerinė muzika, tačiau pasitaiko ir populiariosios, kartais netgi priskiriamos masinei kultūrai. Šis faktas, matyt, diktuoja ir publikos, kurią jie pritraukia, skonį.

Rimtoji muzika – tik žiemai

Pradžioje iškeltas klausimas: ar yra ką veikti vasarą klasikinės rimtosios muzikos gerbėjams, lieka šiek tiek retorinis. Festivalių gana nemažai, tačiau kone visi jie labiau orientuoti į šiokią tokią pramogą, o rimtų koncertų – vos viena skitas.

Akivaizdus faktas ir tai, kad ne vieno kocerto programa keliauja iš vieno festivalio į kitą ar yra kartojama iš ankstesnių metų. Galima teigti, kad grynai klasikinė muzika vasarą tampa tikra prabanga, o toji, kuri atliekama festivaliuose, – tarsi ir klasikinė, tačiau balansuoja ant pramoginės ribos.

Vasara – pramogų, o ne rimtų renginių metas. Nebūtinai tai turi būti vertintina neigiamai – juk rimtųjų gausu šaltuoju metų laiku, o vasarą papramogauti sau leisti gali net ir rimčiausios muzikos gerbėjai.