Keturi muzikai ir poetas kviečia į muzikos vakarus penkiose bažnytaitėse

Renginių cikle „Tarp dviejų pasaulių“ poetinis tekstas ir muzika tampa tarsi vienu kūnu. Poeto R. Stankevičiaus balsu skaitomas eiles įgarsina valandos trukmės stambios formos kūrinys, kurį atlieka jo autoriai – S. Petreikis (trimitas, klarnetas, fleita, dudukas, lumzdelis, daudytės, ragas, keltiška fleita, Labanoro dūda), L. Rupšlaukis (trimitas) ir R. Mitkus (vargonai).

„Šią programą esame pristatę keturiose bažnyčiose. Renginiai sulaukė didelio lankomumo, todėl šįmet pratęsiame, praturtindami nauja medžiaga. Prie mūsų prisijungs airiška bodhran perkusija grojantis Večislavas Kapustas – Lietuvoje nuo karo pradžios gyvenantis Ukrainos menininkas“, – pasakojo vienas iš renginio iniciatorių S. Petreikis.

Koncertai „Tarp dviejų pasaulių“ suplanuoti rugsėjo–spalio mėnesiais penkiose miestelių bažnytaitėse – Troškūnuose, Jurbarke, Ramygaloje, Krekenavoje ir Smalvuose.

Improvizuota ramybė

Kaip gimė muzikinė medžiaga? „Poeto pasirinkti tekstai diktavo atmosferą, nuotaiką bei tam tikrą koloritą. Kiekvienas iš mūsų (muzikos autorių – red. past.) atsinešėme savo kūrybos dalį ir sudėjome į valandos trukmės muzikinį paveikslą“, – pasakojo kompozitorius, dirigentas, trimitininkas L. Rupšlaukis.

„Nuostabu girdėti gyvą paties autoriaus tembrą, momentiškai išgyventi tai, kas užfiksuota poetiniame vyksme. Pasitelkę šį jausmą, kurį spinduliuoja poeto žodis, sukomponavome muzikinius interliudus“, – papildė S. Petreikis.

Poetas, esėistas R. Stankevičius koncertų metu skaito autorinę poeziją iš knygų „Valhala“ (2018 m.), „Kiaurai kūnus“ (2020 m.), deklamuoja dar niekur nepublikuotas savo eiles. Kokią nuotaiką tekstas suponuoja muzikai? „Nuotaika – melancholiška, balansuojant tarp šviesos, pakilumo ir liūdesio tonų. Bet tikrai – ne niūri“, – su šypsena tikino L. Rupšlaukis.

Organizatorių nuotr.

Eilių įkvėptoje kompozicijoje susipina šiuolaikinė muzika, liaudies intonacijos, klasikinės ritmikos, harmonijos ir melodikos elementai. „Tai nėra struktūriška muzika, o daugiau plaukianti, kuomet keičiasi harmonija, melodija, jai būdingi ramūs ritminiai piešiniai“, – teigė L. Rupšlaukis.

Muzikas priduria, jog kiekvienas koncertas – vis kitoks: „Kas mane jaudina, jog šioje muzikoje yra vietos muzikiniam filosofavimui. Profesinėje kasdienybėje dažniau tenka susidurti su griežtomis struktūromis. O čia yra laisvės ir erdvės improvizacijai – ir su Sauliumi, ir su Rimvydu. Tai – išskirtinis šio projekto bruožas.“

Atokiau nuo didžiųjų centrų

Neatsitiktinai šiems koncertams pasirinktos bažnytinės erdvės. „Poetas turi gilų sąryšį su šventove, jo poezija – sakrali. Be to, jis gerai pažįsta Lietuvos bažnyčias ir padėjo mums atrasti neįprastas, galbūt daugelio dar neatras erdves koncertams“, – pasakojo multiinstrumentalistas S. Petreikis.

Muzikai taip pat ieškojo bažnyčių, kuriose būtų vietiniai vargonai. „Suskambus pilnai veikiantiems vargonams apima jausmas, kad tuoj atsivers bažnyčios skliautai, ir tu pats pakilsi kažkur aukštai. Be to, Rimvydas Mitkus yra vargonų virtuozas, augęs vargonininkų šeimoje. Jo rankose šis instrumentas skamba dieviškai, – sakė S. Petreikis – Tačiau vežamės ir savo nedidelius vargonus, kuriems nereikia elektros. Nenorime išskirti mažų parapijų, kuriose veikiančių vargonų galbūt nėra. Mūsų tikslas – muzikuoti ten, kur galime skleisti kultūrą toliau nuo centro, didžiųjų miestų.

Kokį pojūtį suteikia bažnytinė erdvė? „Kiekvienoje bažnyčioje skiriasi akustika, skiriasi ir atstumas tarp mūsų, t. y. muzikantų ir poeto. Mes grojame viršuje, prie vargonų, o poetas – apačioje, prie altoriaus. Jo žodis per atstumą sklinda iki mūsų, o mūsų muzika – iki jo, ir tokiu būdu atsiranda tiltas tarp dviejų pasaulių, teksto ir muzikos, persipina ir papildo, susilieja į bendrą visumą“, – atsakė L. Rupšlaukis.