Keičia požiūrį į istorinius faktus

Apsilankius Kelmės muziejuje, keliose žydų žudynių vietose, negali nepasidaryti nyku. Turtinga žydų istorija Kelmėje, atrodo, nebuvo pakankamai įvertina, o nužudyti miestelio gyventojai nebuvo deramai pagerbti.

Vis dėlto, viena vieta Kelmėje apie žydų istoriją ir tragiškus Antrojo pasaulinio karo metus kalba atvirai ir daug. Tai – Kelmės Jono Graičiūno gimnazija. Įstaigos direktoriaus pavaduotoja Živilė Klimienė, kartu su mokytojų komanda ir Vilniaus Gaono Žydų muziejumi, parengė leidinį, kuriame pasidalijo patirtimi, kaip integruotai, ir ne tik istorijos pamokose, galima dėstyti apie Lietuvos žydų istoriją ir Holokaustą.

Ž. Klimienė teigia, kad visi, atėję į gimnaziją, turi su tuo susipažinti: „Nenorime perlenkti lazdos, nes kai ką nors bruki jaunimui per prievartą, gauni atmetimą. Šiai temai skirtų valandų skaičiaus mes neribojame. Mūsų mokiniai, atėję į devintą klasę, rugsėjo 23 dieną supažindinami su šiuo tragišku istorijos faktu“.

Pasak Ž. Klimienės, mokiniai supažindinami ne su faktais ir statistika, tai labiau jausminė pamoka. „Skamba muzika, rodomos ištraukos ir pan. Kai žmogui pirmiausia sukeli jausmus, pamąstymus, į istorinius faktus žiūrima kitaip“, – įsitikinusi ji.

Susigrąžino tikrąjį vardą

„Aš visiškai neabejoju, kad jei vokiečiai nebūtų užėmę Lietuvos, tai masinių žudynių nebūtų buvę. Tačiau tai mūsų neišgelbsti. Tai nėra atsakymas – skausmas yra ir skausmas lieka. Nes nori ar nenori, reikia išsiaiškinti sau, kaip matau visą šią baisią praeitį. Nėra jokio reikalo kalbėti apie tautos kaltę. Čia kiekvienas turi pagalvoti, kaip jis tai mato, kaip supranta ir kokią dalį moralinės atsakomybės jis pasiima šiandien. Už tai, kas vyksta, kas vyks. Galbūt ir už tai, kas vyko. Aš taip jaučiu. Galbūt tai paradoksalu – tada buvau auka, bet kažkur viduje savotiškai jaučiu kažkokią atsakomybę už tai, kas kažkada vyko Lietuvoje“ – sakė I. Meras 1990-aisiais.

Jei vokiečiai nebūtų užėmę Lietuvos, tai masinių žudynių nebūtų buvę. Tačiau tai mūsų neišgelbsti. Tai nėra atsakymas – skausmas yra ir skausmas lieka.

Tuo metu jis jau gyveno Izraelyje. Nepaisydamas atstumo, rašytojas iki pat mirties išsaugojo tvirtus ryšius su Lietuva. Pirmiausia – su savo gimtąja Kelme. Iš I. Mero šeimos Holokaustą išgyveno tik jis ir jo sesuo Janina.

Juos per nacių okupaciją, uždarytus Kelmės dvare, surado ir namo išsivedė anksčiau Merų šeimoje dirbusi Michalina Legantienė. Vėliau I. Merą priglaudė ir užaugino ūkininkai Juozas ir Bronė Dainauskai. Jie pakrikštijo I. Merą ir užregistravo nauju vardu ir pavarde – Algirdu Dainausku. Frontui praėjus, berniukas grįžo į Kelmės mokyklą, o paskutinėse klasėse susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę. 

V. Ličytės / LRT nuotr.

Žydų gelbėtojų skaičius – gana didelis

Tiems, kuriems pavyko išvengti pirmųjų dviejų masinių žudynių Kelmėje, teko slėptis aplink Kelmę esančiuose kaimuose. Kiek žmonių sugebėjo išsigelbėti nežinoma, tačiau žydų gelbėtojų skaičius Kelmės rajone siekia 69, pačioje Kelmėje – 29.

Tai – gana dideli skaičiai, tačiau vienam žydui išgelbėti prireikdavo ne vienos šeimos pagalbos. Tiesa, kai kurie lietuviai išgelbėdavo net ne vieną žydą. Tarptautinės organizacijos „JewishGen“, renkančios išgyvenusiųjų liudijimus duomenų bazėje išlikęs ir Frumos Amit Miasnik liudijimas apie jos šeimos kelią link išsigelbėjimo Kelmėje:

„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kartu su tėvais, sese ir jos dukrele pabėgome į Jakovo Chaluzino ūkį, keli kilometrai nuo Kelmės. Ten jau radome daugybę besislepiančių žydų šeimų. Po kelių dienų mums pranešė, kad Kelmė dega, tuomet savo gimtuosius namus praradau amžiams. Mano tėvas buvo nužudytas su kitais žydų vyrais per pirmuosius šaudymus liepos pabaigoje. Likome gyvos tik aš, mano mama, sesuo ir dukterėčia.

Ūkyje likome iki antrųjų masinių žudynių. Tuomet išgirdome, kad ūkis, kuriame glaudėmės su kitais žydais, bus paverstas į darbo stovyklą. Su motina nusprendėme bėgti į miškus. Tie miškai priklausė Damonskiui, o juose jau slėpėsi kiti žydai. Po kelių dienų Damonskio šeima atvedė lietuvių baltaraiščius. Jie mus visus surinko, susodino į vežimą ir vežė link Kelmės. Vienas iš aktyvistų liepė man išlipti ir bėgti, nes, pasak jo, nebuvau panaši į žydę. Išlipau iš vežimo, neturėdama tikro noro pabėgti, jaučiausi bejėgė, pasukau ta pačia Kelmės kryptimi.