Atlikėjas Fume: karantino tyla, klasikos garsai ir žmonijos evoliucija (interviu)

Fume pseudonimu prisistatantis elektroninės muzikos kūrėjas Maksimilianas Opriška vasarį išleido savo naują albumą „Data Sapiens“.

Neoklasikinio žanro albume operinių vokalų ir styginių instrumentų garsais pasakojama evoliucijos, arba žmonijos, istorija, kuri, kaip ir geroje knygoje, gražiausiai atsiskleidžia perklausius visą albumą nuo pradžios iki pabaigos. Kadangi Maksimilianas istorijas pasakoja ne tik kurdamas muziką, bet ir vizualiuosius menus, pokalbį pradėjome aptardami šias meno šakas, jų santykį ir tai, kas svarbiausia jas sujungiant, ir tik vėliau nėrėme į žmonijos evoliuciją. Fume sako norintis palikti laisvę klausytojui turėti savo interpretaciją, todėl nenori spoilinti. Ir vis dėlto šiek tiek panarstėme albumo temą bei skaitmenėjantį žmogų.

Fume, asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip pradėjai kurti muziką?

– Pradėjau kurti miegamajame vakarais arba naktimis, kai tylu, ramu. Matyt, tai klasikinis scenarijus. Neturiu muzikinio išsilavinimo. Esu absoliutus savamokslis, kuris mėgsta naudotis internetu (šypsosi). Man įdomu, kaip muzikantai išgauna kažkokį garsą ar dar kažką, tada panyri į tą gūglinimo juodąją skylę – tokia buvo pradžia. Kurį laiką kūriau dramenbeisą, tada buvo kelerių metų pertrauka ir tik paskui pradėjau Fume projektą.

Pats karantinas, žinoma, įkvėpė savo tyla, nes gatvės tapo tuščios, buvo šiek tiek nežinomybės ore, ir tai yra ne kasdien pasitaikantis nuotykis.

– Tau nesvetimi ir vizualieji menai, kuri vizualizacijas. Vizualieji menai galbūt traukė vienu aspektu, o muzika – kažkuo kitu?

– Mano gyvenime visada šie du dalykai ėjo ranka rankon. Aš taip ir blaškausi tarp tų dviejų pasaulių, kuris iš jų man įdomesnis (šypsosi). Mano dieninis darbas yra labai susijęs su vizualiaisiais dalykais ir jie įkvepia vienas kitą – vaizdas inspiruoja kažkokį garsą arba garsas išsitransliuoja į vaizdą. Čia tarsi nedidelis konfliktas tarp šių dviejų mano pusių – kuri gaus daugiau mano dėmesio.

Elektroninė muzika, kurią kuri, labai susijusi su vizualiaisiais menais. Tiek pasirodymams, tiek vaizdo klipams skiri daug dėmesio... Su tavimi labai norėjosi pakalbėti apie muzikos ir vizualiųjų menų santykį. Kokį tu jį matai?

– Jie vienas kitą papildo. Anksčiau galvojau, kad muzikai ne tiek daug reikalingas vaizdas, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jie yra neatsiejami vienas nuo kito. Aišku, labai priklauso nuo individualių žmonių idėjų ar poreikių, bet man patogiau išreikšti, ką noriu pasakyti, pasitelkiant garsą ir vaizdą. Vaizdas dažniausiai būna minimalistinis ir paliekantis daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau ta bendra sąveika – kaip ji veikia klausytoją / žiūrovą – man yra įdomi. Mano atveju, vaizdas tapo neatsiejama dalimi ir man žymiai įdomiau yra kurti audiovizualinį pasirodymą, nes tada tiek su garsais gali išsidirbinėti, tiek ir vaizdo prasme gali pateikti savo viziją bei išreikšti save.

– O kaip vertini kūrėjų pasirodymus? Kiek dėmesio skiri vizualiajai daliai? Žinoma, kartais vienas, kartais kitas dalykas pasirodymuose labiau patinka, bet turbūt yra tie vertinimo kriterijai...

– Mano pagrindinis vertinimo kriterijus – arba clickina, arba neclickina, nes tai yra toks vidinis testas, kuris neturi to „galbūt“, o yra griežtas „taip“ arba „ne“. Jei clickina, tada prasideda visi kiti – ar techniškai įdomu, ar įgyvendinta, kas liko neįgyvendinta, kas mano ausiai skamba keistai, įdomiai ar neįdomiai, ir taip toliau. Techniniai dalykai yra antroje vietoje. Man svarbiausia vis tiek yra tai, ką vadinu clickinimu – t.y. tas bendras rodiklis, ar visuma tave paveikia. Tai yra labai abstraktu, nes kartais gali būti kažkas visiškai lo-fi, prastai suvesta, įrašyta su iphonu, bet emociškai nuostabiai paveiku, o kartais gali būti absoliuti priešingybė – techniškai puikiai įgyvendinta, bet neturėti visiškai jokios sielos ir būti tuščiu kevalu.

– Tai sielai ir emocinei daliai teiki pirmenybę...

– Taip, ir nebūtinai tai turi būti labai vizualus pasirodymas. Tarkime, pasirodymas gali vykti visiškoje tamsoje ir, jei gerai sudėliota visa emocinė kreivė, tai gali būti labai puiki patirtis. Tačiau kartais ir dešimt tūkstančių šviesų neišgelbės.

Asmeninio archyvo nuotr.

– 2020-aisiais pasirodė EP „Closer Closure“, kūrinys „Veir“ su Sakebi (tikrasis atlikėjos vardas Simona – aut. past.), šiais metais – du vaizdo klipai ir naujas albumas „Data Sapiens“... Sakyčiau, kad šis pandeminis laikotarpis tau buvo produktyvus. Karantinas įkvėpė?

– Manau, visada esu produktyvus, bet ne viską publikuoju. Viešinu tai, kas pereina per mano quality check‘ą ir labai daug dalykų per jį nepereina. Pats karantinas, žinoma, įkvėpė savo tyla, nes gatvės tapo tuščios, buvo šiek tiek nežinomybės ore, ir tai yra ne kasdien pasitaikantis nuotykis. Kai pradėjo ristis ši banga, niekas nieko nežinojo, tačiau visi esame matę filmų apie zombių apokalipsę ir galvoje turėjome tuos baisokus scenarijus, kurie neįvyko, bet buvo labai keistų momentų. Visas miesto ūžesys pritilo, nes visi buvo izoliuoti namuose, ir ta tyla buvo labai įdomi patirtis, kuri padėjo permąstyti daug dalykų.

– Papasakok apie naujausius savo darbus – EP „Closer Closure“ ir neseniai pasirodžiusį „Data Sapiens“...

– „Closer Closure“ nebuvo labai planuotas. Jis susidėjo iš mano jam session, vykusių per tęstinį laiką. Kai kas buvo padaryta dar 2019 m. – įrašyta, užmesta, palikta... Pirmasis albumas „Luminance“ buvo tas darbas, kurį specifiškai norėjau padaryti gana matematinį ir šaltą, o „Closer Closure“, palyginti su ankstesne kūryba, buvo tarsi emocijų spektro atidarymas. Paskui buvo logiška atvertii tą emocinę paletę dar plačiau su „Data Sapiens“.

– Naujame albume „Data Sapiens“ savo kuriamą elektroninę muziką pasuki į neoklasikinį žanrą. Kuo patraukė neoklasika ir klasikinių instrumentų skambesys?

– Aš klasikos visada klausydavau. Orbituodavau aplinkui, ir tai buvo neišvengiama. Viskas atėjo gana natūraliai, kai nusprendžiau, kad noriu padirbėti neoklasikos ribose. Gali prisigalvoti visokių, net ir labai ekstremalių, garsinių technikų su smuiku, bet smuikas yra smuikas ir jis atliks garsą smuiko spektre. Man buvo įdomu taip apsiriboti. Na, full disclosure, tai visiškai nepabėgau nuo sintezatorių, jų yra, bet norėjau labai subtiliai naudoti, kad liktų klasikinės muzikos pagrindas.

– Esi užsiminęs ir apie temas, kurias palieti. Labai aiškiai įvardijai, apie ką yra „Data Sapiens“.

– Visada minėjau, kad „Data Sapiens“ yra albumas apie evoliuciją. Visos moderniosios technologijos labai stipriai juda į priekį – atsiranda labai protingas dirbtinis intelektas, kuris buvo šiek tiek kvailas, atsiranda tokių produktų kaip Elono Musko „Neurolink“... Viena iš minčių buvo, kad ilgainiui atsiras žmonių rūšis, kuri bus už mus pranašesnė. Man buvo labai įdomu, ar nebūsime ta netobula pirma versija? Albumas prasideda labai gyvai ir organiškai, o baigiasi labai sintetiškai, aišku, neoklasikos žanro ribose. Šis perėjimas padarytas specialiai, nes mes labai sistemingai judame link to suskaitmenėjimo. Esame kaip fiziniai žmonės, bet turime ir labai didelį skaitmeninį footprintą ir esame labai netoli nuo to klausimo – kam mums reikia fizinių dalykų, jeigu galime būti žymiai laisvesni ir platesni būdami skaitmeniniai?

– Albumą pradėjai dėlioti nuo šios koncepcijos?

– Pirmiausia, ji mane domina, esu kalbėjęs šia tema ir vis prie jos grįždavau. Kitas momentas, kad jau kurį laiką norėjau sukurti neoklasikinės muzikos albumą. Vieną dieną šios mintys susijungė, jas vysčiau ir visiškai netyčia parašiau keletą juodraščių. Pirmojo kūrinio „In“ pradžia iki vokalų – buvo pats pirmas draftas ir jis liko nepakitęs albume. Jis suteikė liniją ir emocinį toną, kuris vėliau rutuliojasi į labiau plaukiančią, arba agresyvesnę, pusę. Stengiausi kurti kaip įsivaizduojamo filmo garso takelį, susidėjau nuotaikų juodraštį ir pradėjau galvoti, kaip visa tai sujungti...

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jau pasirodė dviejų naujų kūrinių vaizdo klipai: „Deus“ – dirbtinio intelekto kurtas vaizdo klipas su besikeičiančiais paveikslais ir „Ar“ – su Arvydo Buinausko šviesomis įspūdingai įprasmintais styginiais instrumentais. Jie labai skirtingi. Kodėl? Tavo minėtai temai ir skirtumui atspindėti?

– Taip. Būtent dėl to. Norėjau, kad „Deus“ reprezentuotų tą labai skaitmenizuotą albumo pusę. Man labai patinka absoliutus minimalizmas ir jis buvo „Luminance“ gyvų pasirodymų pagrindas, todėl nenorėjau kartotis. Galvojau, kas galėtų šioje situacijoje suveikti, ir pasirodė labai įdomus mashine learning konceptas, kad algoritmai gauna labai didelį kiekį duomenų, iš jų išsiveda gaires ir pagal jas kuria naują produktą. Pamaniau, kad būtų įdomu, jei tas pamatinis duomenų pool‘as būtų klasikiniai paveikslai, kai mašinos mokosi iš geriausio, ką žmonija gali pasiūlyti. Klasikiniai paveikslai yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Ne veltui jie yra vertinami didžiulėmis sumomis. Man šis priėjimas labai patiko ir kūriniui „Deus“ labai tiko, nes kūrinyje viskas sulipdyta iš balsų, bet jie yra specifiškai skaitmenizuoti ir skamba kitaip – kaip ir gali atsekti, kad yra žmogaus pėdsakų, bet tai jau yra ta riba, kur beveik nebeatpažįstama. O kurdamas „Ar“ kaip tik norėjau, kad jis simbolizuotų tą žmogiškąją albumo pusę. Išėjo malonus sutapimas, kad komunikavome su A. Buinausku ir jis paklausė, ar man būtų įdomu, jei jis sukurtų šviesų pasirodymą pagal mano kūrinį. Pasitarėme su „Suru records“ (albumą išleidusi leidybos kompanija – aut. past.), parodėme Arvydui „Ar“ ir išėjo tikrai įspūdingas rezultatas. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes filmavome bažnyčioje prieš pat Kalėdas. Dominykas iš „AB Light“ man parašė, kad pasiruošė filmavimui ir pakvietė atvykti. Atvažiavau. Bažnyčia tuščia ir buvo toks vau prieš Kalėdas. Aš Arvydo darbus stebiu jau kurį laiką. Pažintis prasidėjo festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, vienas pokalbis sekė kitą – ir gimė vaizdo klipas.

– Papasakok, kaip gimsta vizualiųjų ir netradicinių vaizdo klipų idėjos?

–  Skirtingai. Kartais rašai muziką, įsivaizduoji kažkokį abstraktą ir galvoji, kad tai gali pasiteisinti. Kartais būna 180 laipsnių kitaip, kai pradedi nuo vizualo ir galvoji, kokia garsinė išraiška jam tiktų arba kaip tą vaizdą retransliuoti, iliustruoti garsu. Aš mėtau tą monetą ir savęs neblokuoju. Rašydamas „Data Sapiens“ stengiausi vizualiųjų dalykų griebtis tik kaip paskutinio šiaudo. Norėjau turėti kuo mažiau inspiracijų iš šono, bet buvo vienas momentas, kai reikėjo kažkuo smegenis truputį atgaivinti, ir pradėjau vartyti didžiųjų tapytojų albumus. Žiūrėjau ne į mizanscenas, o labiau kreipiau dėmesį į detales – kur yra kažkoks krentantis šešėlis ar koks kitas akcentas. Tai atpalaidavo ir gimė keletas naujų idėjų, kurias įgyvendinau.

– Iš ten – ir „Deus“ vaizdo klipo idėja... (šypsosi)

– Tai buvo viena tų idėjų, apie kurią pagalvojau – čia gali būti visai gerai... (šypsosi)

– Ką dar esi suplanavęs? Gal dar vienas vaizdo klipas laukia?

–  Su šiuo albumu, tai yra jo vizualine dalimi, dar nebaigiau. Kol kas pasakysiu tik tiek, kad dar laukia keletas labai įdomių dalykų. Na, man jie yra įdomūs, tikėkimės, kad ir klausytojams / žiūrovams. Turiu tokią viltį (šypsosi).

–  Pataisyk, jei klystu, bet man atrodo, kad kūriniuose suteiki daug laisvės klausytojui kūrinį išjausti ir interpretuoti. Tau tai svarbu?

–  Aš labai gerbiu savo klausytojo kūrybingumą ir dėl to šiek tiek vengiu pasakoti, kad reiškia tai  ir tai, nes tada tu papasakoji viską. Man žymiai įdomiau, kai klausytojas pats susikuria viziją. Manau, čia individualu, bet aš stengiuosi klausytojui palikti kuo daugiau laisvės. Kaip jis nori, taip tegul interpretuoja. Jeigu tai jį kažkur nuneša, aš tik endorsinu. Norėčiau kuo mažiau pasakoti to backgroundo, kad kaip tik klausytojas kuo daugiau mąstytų ir man labai įdomu šiuos dalykus iš šalies išgirsti. Kartais net nepagalvoji, kad galima į tokį kontekstą įvilkti. Kartais būna įdomu klausytis kitų žmonių vizijų ir istorijų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių