Kažkur visai neseniai skaičiau, kad lietuvių autorių knygos skaitomos ir perkamos vis geriau – jos, žinoma, nepasiveja verstinių, bet jau ir nebesivelka pačioje knygų ir autorių gurguolės uodegoje. Žinoma, šiuos rodiklius smarkiai pagerino vis gausėjanti populiarioji lietuvių literatūra – įvairėjantys meilės romanai ir romantiški pasakojimai (tiek istoriniai, tiek tradicinės pasakos apie emigracijoje susiradusias princą lietuves), ir vis didėjantis šių pasakojimų rašytojų būrys. O šie rašytojai, beje, elgiasi jau kaip Europos ir Vakarų rašytojai – keliauja po visą pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes, rengia skaitymus, susitikimus, turi aktyvias ir įdomias socialinių tinklų paskyras. Esama ir daugiau lietuvių literatūros populiarumo bangos priežasčių, bet norint plačiau jas svarstyti, reikėtų atskiro teksto, kito pasakojimo ir kitos laidos...

Rasa Aškinytė „Glesum“

Prie lietuvių literatūros populiarėjimo prisideda ir nedidelis būrelis talentingų ir drąsių eksperimentatorių – Undinė Radzevičiūtė, Valdas Papievis, Kęstutis Navakas, Rasa Aškinytė ir dar keletas kitų. Jie sugeba derinti pasakojimo universalumą su vietinėmis realijomis, pasakoti savaip, įdomiai, pagauliai. Jie rizikuoja išbandydami įvairiais pasakojimo formas ir žanrus, nesilaiko įsikibę siauro teksto supratimo.

Apie naujausią R. Aškinytės romaną „Glesum“ ir norėčiau pakalbėti. Iš filosofijos į literatūrą atėjusi R. Aškinytė yra keturių romanų autorė. „Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas“, – taip apie ją atsiliepia kritikė Emilija Visockaitė.

Prisipažinsiu, kad ankstesnius autorės romanus skaičiau gana sunkiai – labiau dėl asmeninių priežasčių: nesu abstraktokų romanų mėgėjas. O šį į rankas paėmiau visų pirma dėl hipnotizuojančio, tiesiogine ta žodžio prasme blizgančio ir žaižaruojančio viršelio. Juk žmogus nuo šarkos ar beždžionės skiriasi nedaug – jam tik duok ką nors blizgaus, švytinčio, mirgančio ar žėrinčio. Drąsus, žvaigždėtą nakties dangų primenantis viršelis.

Pats romanas – istorinis. Pasak pačios autorės, „romano veiksmas vyksta II–III a., ten, kur tuo metu plytėjo Nemuno žemupio kultūra vadinamos to meto gyventojų valdos“. Romane pasakojamas vienos aisčių genties gyvenimas – gentis verčiasi prekyba, gintaro eksportu į Romos imperiją, gyvena jie gana pasiturinčiai ir, kaip tiems laikams, sąlyginai taikiai.

Bet autorė labiau susitelkia į vidinį, socialinį tos genties gyvenimą, kasdienybę, pasakoja kelių moterų likimą. Tiesa, šiek tek žvilgtelima ir į to meto Romos imperijos miesto aplinką, papročius. Pasakodama apie tuos laikus autorė kuria išgrynintą istorinę erdvę, kurioje istorinių faktų pateikiama tik tiek kiek reikia – pasakojimo aplinkai ir koloritui sukurti.

Pati R. Aškinytė šiek tiek žaidžia šia erdve, interviu 15min.lt teigdama, kad „siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo“, o romano epigrafe įrašydama: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“

E. Visockaitė, kalbėdama apie vieną iš autorės romanų, yra pasakiusi: „Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį.“ Tad ir šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“.

Šiek tiek pasakiška yra ir genties vado Gondo pasigauta ir parsivesta moteris Glesum (lot. „gintaras“) – nekalbanti, besiskirianti išvaizda nuo kitų moterų. Per bendravimą ir elgesį su ja atsiskleidžia ir likusieji romano veikėjai – išdidi, godi vado žmona Selija, ištikimas sargas ir buvęs karys Kernius, genties vado sūnus Bentis.

R. Aškinytė šioje knygoje atsiskleidžia kaip puiki pasakotoja – taupūs, tikslūs sakiniai, skaidrus pasakojimas, sausokas, kiek sarkastiškas humoras. Šis humoras nėra lengvai pastebimas, bet jis apsaugo romaną nuo patoso, sentimentalumo, įvairių lyrinių nukrypimų ir kitų lietuviškos prozos blogybių.

Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą (jis ypač ryškus dviejuose – romaną atveriančiuose ir užveriančiuose skyriuose). Toks pasakojimo tonas lengviau įtraukia skaitytoją į genties kasdienybę, bet kartu ir tarsi pakylėja virš jos, leidžia pabūti ir stebėtoju.

Romano turinys sudėliotas į 7 dalis pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, kiekvienoje dalyje – septyni skyriai. Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį.

„Skaitytojai ir kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi“, – interviu 15min.lt sako autorė. Tiesą sakant ir aš neatsispyriau šiam kritikų mėgstamam žaidimui ir pabandžiau bent jau sau apsibrėžti tą prasmių  lauką ir kontekstą kuriame man šis romanas „skamba“.

Visų pirma „Glesum“ man siejasi su 1985 metais išleista orientalisto Romulado Neimanto istorine nuotykių apysaka „Gintaro kelias“. Joje autorius, remdamasis istorijos duomenimis, pasakoja apie Baltijos gintarą, jo atsiradimą ir plitimą pasaulyje, senovės gentis. Tai buvo viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų, todėl ir „Glesum“ visų pirma perskaičiau kaip gilesnę, subtilesnę, meniškesnę, dabartiniam man tinkančią ir kalbančią šios knygos versiją.

Pastaraisiais metais tokius alegorinius į tolimą praeitį (viduramžius ar dar senesnius laikus) perkeltus romanus yra pamėgę anglakalbiai rašytojai. Todėl skaitant „Glesum“ prisimeni ir anglų rašytojo Jimo Crace`o romaną „Derlius“ („The Harvest“) ir anglo Paulo Kingsnortho neseniai pasirodžiusį romaną „The Wake“ („Budynės“), kuriame veiksmas vyksta po 1066 m., normanams nukariavus Angliją. Ir netgi australės Hannah Kent šiemet lietuviškai pasirodžiusį romaną „Paskutinės apeigos“.  Visuose juose parodomas senovės arba izoliuotų bendruomenių gyvenimas, pabrėžiamas socialinis lygmuo, bandomas aprašyti žmogaus vidiniai pokyčiai, bendruomenės ir individo santykis.

Tai, kad knyga kelia tiek asociacijų ir yra taip susaistyta (bent jau mano galvoje) su tiek įvairių skirtingų autorių yra jos ir jos autorės stiprybė. Tikiuosi, šis universalus pasakojimas susilauks sėkmės.