Ką skaityti vasarą? (knygų apžvalgos)

Eleanor Catton

Šviesuliai“

Vertė Gabrielė Bernotienė. „Baltos lankos“, 2018

Tai toks skaitinys, skirtas lengvai nuprotėti. Tikra laiko mašina, kurią sudaro per pusaštunto šimto puslapių iš plonytės spaudos lapų, bet knyga vis tiek liko stora. Jeigu šią vasarą atostogausite visą mėnesį, tai kaip tik mėnesiui. Visam mėnesiui – nuotykių!

Romanas subalansuotas buvusios britų imperijos arealo auditorijai, bet turbūt tinka ir Lietuvos skaitytojams, nes pasakojimo rakursas primena Kristinos Sabaliauskaitės teatralogijos užmojį. Mūsų prozininkė detaliai pasakoja apie auksinio baroko didybę ir tų laikų papročius, o E.Catton aprašo aukso karštinės laikus. Ir, žinoma, tų laikų papročius.

Šio grožinio teksto detalumas pribloškia. Jaunoji prozininkė, „Man Booker“ premijos laureatė, kuria tokią meninę tikrovę, kaip šiais laikais nebedaro (beveik) niekas. Pavyzdžiui, veikėjų išvaizdos ir charakterio aprašymai tokie detalūs, kad personažo savybėms atriekiamas kad ir visas puslapis.

Dažnai įsijausdama į preciziką, autorė lyg rentgeno aparatu nušviečia veiksmo aplinką arba veikėjo būseną, kad net glumina: štai į herojaus kambarį viešbutyje užsukus kambarinei, jis „buvo nutaisęs įprastą, geranoriškai abejingą išraišką ir tyrinėjo stalo kampo sąnarą“ (p. 30). Stalo. Kampo. Sąnarą! Kodėl ne tapetus, ne šviestuvo dizainą, ne kambarinės aprangą, o, po galais, kažkokią stalo kampo sąnarą? Jėzau, kas čia per detalė? Prisiruošę skaityti nusiteikite – autorė pasiūlys dar ne tokių detalių, metaforų ir akcentų, kurių romane tiršta kaip žvaigždžių danguje.

Taigi štai, pasakojimą apie aukso ieškotojų nuotykius Naujojoje Zelandijoje įrėmina žvaigždžių ir planetų išsidėstymas danguje – romano struktūra suraityta pagal astrologiją. Toks dar vienas egzotikos elementas „Šviesuliuose“. Jeigu nepritrūksite kantrybės įveikti šį klampų kūrinį iki galo, žvaigždės jums bus palankios. O jeigu suvis nuoširdžiai įsijausite į XIX a. stiliumi sukurtą intrigų verpetą, virš tokio jūsų pasiekimo aukščiau liks tik dangus.

Olivieras Bourdeautas

Belaukiant Bodžanglio“

Vertė Erika Sabaliauskaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Prancūzų autoriaus romanas yra visiška priešingybė „Šviesulių“ foliantui – ir nuotaika, ir veikėjų antstatu su visai atributais, ir pagal apimtį ji kitokia – kone apysakos storumo. Juolab kad ir veikėjų kūrinyje vos trys, neskaitant kelių epizodinių, – tai tėvas, motina ir sūnus. Iš šio perspektyvos pasakojama tėčio ir mamos meilės ir beprotybės istorija.

Vaizduojama šeimos psichologija sudėtinga ir patologinė, pats stilius yra gaivus ir lengvas. Atrodytų, kad pasakotojas apie rimtus dalykus kalba nerimtai – atstumą padeda sukurti raiškos priemonės: švelni ironija ir kiek keistas žvilgsnio rakursas į labai savitas, šmaikščias detales.

Pasakotojo tėtis, sėkmės lydimas ir anksti į poilsį išėjęs verslininkas, besąlygiškai myli pasakotojo mamą, linksmą, pakvaišusią moterį, kurios „vaikiški, žaviai putlūs skruostai slepia sužalotos paauglės patirtį“, o „praeitis greičiausiai buvo pilna duženų ir žaizdų“ (p. 33). Dar šeima augina neįprastą naminį gyvūną – gervę. Pamažu svaigi ekstravagantiškos ir tokios, sakytum, stereotipiškai paryžietiškos šeimynėlės, kurios nariai vakarais geria vyną, valgo austres ir nuolat susitinka su bičiuliais, idilė ima eižėti.

Kas atsitinka? Pasakotojas nieko nekaltindamas atskleidžia, kad šeimos gyvenimas rėmėsi melu, dar tiksliau, atvirkštiniais melais (tai kiek keista sąvoka, nes atvirkščias melas tarsi turėtų būti tiesa?). Mat jau pačios poros pažintis ir flirtas prasidėjo nuo sąmoningai skleidžiamų melų, vienas kitam ištartų kaip nekalti pokštai: „varžėmės, kieno pramanai bus absurdiškesni, teorijos įtartinesnės ir sunkiai bepapildomos“ (p. 32). Maža to, sutuoktinis toliau melavo savo žmonos vardą, parinkdamas jį kasdien vis kitokį, kaip ryte mes, pažvelgę į orų prognozę, pasirenkame, kuo apsirengti.

Romane beprotybė vaizduojama nekaltai, tačiau šeimoje ribų nepaisymas niekada nelieka be padarinių.

Marius Burokas

Švaraus buvimo“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Pagrindinis Lietuvos skaitytojas, nuoširdžiausias tarpininkas tarp knygų ir auditorijos, taip pat leidinio „370“ apžvalgininkas Marius Burokas, be kasdienio atsidavimo ir uolaus triūso lietuvių ir užsienio literatūrai, be vertimų, redagavimų ir kritikos, dar pats parašo poezijos. Nedažnai, per dvidešimt metų – tik ketvirtąjį rinkinį.

Atsivertęs šią fantastiško dizaino ir malonų taktilinį pojūtį nuo viršelio reljefo teikiančią knygą išsyk patiri, kad rašyta grožinės kūrybos profesionalo. Įvaizdžiai, formos – kaip priklauso. Tačiau neapleidžia pojūtis, kad dauguma tekstų – be druskos, be skonio. Poeto Gyčio Norvilo parinkti būdvardžiai knygos anotacijoje „niauri“ ir „jaudri“ tinka knygai pirmiausia dėl to, kad nedaug ką apie knygą pasako. Ką reiškia niūrumas ir jautrumas poezijoje? Tai žinoma, kad lietuvių poezijoje tai kaip ir privalomi emociniai įskiepiai.

Mane asmeniškai labiausiai įtraukė M.Buroko sukurti gamtovaizdžiai, per kuriuos poetas įtraukia į jaukią arba intymią lyrinę būseną. Kai kurie įvaizdžiai – netikėtai originalūs ir pasidėtini į kasdienybės žodyno kraitelę. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje šitaip subjekto akyse pasirodo rugpjūčio mėnesio šviesa:

virsta pergamentu

cukruojasi, slūgsta (p. 54).

Šviesa – cukruojasi! Žavu. Rinkinio pavadinimas, paimtas iš stipriai suveržto teksto apie gamtos būsenas ir būsenas gamtoje „Vasaris“ paskutinės eilutės: „švaraus buvimo“ (p. 34), ko gero, puikiai atitinka rinkinio nuotaiką ir idėją – tai švari poezija. Nors pats vis tiek daugiau energijos patyriau tuose tekstuose, į kuriuos įvelta daugiau purvo, arba pykčio, arba pleiskanų, kur subjektas paragina Dievą (ar pagrasina?): „nusisuk“ (p. 31).

M.Burokas, kaip ir dauguma poetų, ganėtinai atvirai apsvarsto savo padėtį literatūros lauke: „Noriu būti/ vienas iš tų –/ su šarvais, hegzamentru/ kinkytame/ vežime“ (p. 57), pats įterpia ir kanoniškai tarytum privalomų aliuzijų į kolegų tekstus (ir nuotraukas). Tiesa, kai kurie poetiniai dialogai su rašytojų bendruomene panašūs į skaitytojų trolinimą, kaip antai paskutinis dvi eilutes sudarančio rinkinio eilėraštis „Pasaulio pabaiga turėjo būti šiandien“, skirtas Aušrai Kaziliūnaitei, kurio mįslės paprastam mirtingajam turbūt nebus lemta atrakinti.

Franzas Kafka

Procesas. Novelės“

Vertėjų kolektyvas. „Baltos lankos“, 2018 m.

Leidyklos palepina mus amžinai aktualiais kanoninės klasikos leidimais. Būna, kad gana dažnai. Tiesa, atėjęs į knygyną ne visada atrasi būtinąjį apriorinį XX a. klasikos veikalą, nes vis tiek, ar tai leidybiniai planai, ar knygų pirkimai, lyg romane „Šviesuliai“ priklauso nuo nematomų (rinkos, žvaigždžių?) konsteliacijų.

Šiais metais „Baltos lankos“ išleido net abu svarbiausius Alberto Camus romanus ir pagrindinius Franzo Kafkos tekstus. Tiesa, prancūzo romanai kažkodėl išėjo atskiromis knygomis, o iškiliojo čekų / austrų genijaus tekstų rinkinys – vienu foliantu. Įdomu pastebėti, kad leidykla F.Kafkos noveles su svarbiausiuoju romanu išleidžia kas septynerius metus – tai trečiasis tokios komplektacijos leidimas.

Skaitančiam žmogui savo veikėją vabalu pavertusio ir į absurdišką teisminį procesą įpainiotą herojų sukūrusiojo rašytojo pristatyti nėra prasmės – visi yra girdėję apie kraupią šeimos sūnaus metamorfozę arba visuotiniu biurokratijos simboliu tapusią kančią „Procese“. „Kafkiškas pasaulis“ yra visoje Europoje ir už jos ribų paplitęs frazeologizmas.

Dar vieno naujo leidimo proga verta atsiminti kitus tekstus, kurie tokio didelio kultūrinio svorio neįgijo. Pavyzdžiui, novelė „Bado meistras“ apie lieknėjimo rekordininką rūpėjo ne tik filosofui Jacques’ui Derrida, kuriam tai buvo gyvenimo atidėjimo alegorija, ne tik lietuvių režisieriui Eimuntui Nekrošiui, pastačiusiam to paties pavadinimo spektaklį, – šį tekstą psichoterapijos praktikai pasitelkia aiškindami modernių laikų epidemiją – bulimiją ir anoreksiją.

F.Kafkos aktualumas aiškinant įvairius žmogaus jausenų, ypač beprasmybės, fenomenus yra nemarus kaip Vyčio simbolio reikšmė mūsų mitologijoje. Gyvuok, Kafka, klestėk, kad stingtų kraujas gyslose, kai skaitai apie gydytojo siaubą išvydus milžinišką žaizdą ant berniuko šono audringą žaibuotą naktį, neramiam arkliui kišant snukį pro atdarą langą, ir supratus, kad tau jau viskas, kad nėra išeities, kad metas dėti tašką, tašką – kafkišką.


Šiame straipsnyje: 370knygosknygų apžvalgos

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių