K. Marčiulynas-Bo Haeng Sunim: suradau visavertį gyvenimą

"Man teko rinktis – arba bomžynas, arba vienuolynas", – tokia frazė nuskamba buvusio aktoriaus, dabar vienuolio Kęstučio Marčiulyno-Bo Haeng Sunim neseniai išleistos knygos "Nabi, arba Gyvenimo teatras" epiloge. Knyga dosniai kloja jo mintis, prisiminimus, išgyvenimus ir tik skaitytojas gali nuspręsti, ką kiekvienas iš jų kalbės į jo paties širdį.

– Kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir jo kelias – kitoks. Kaip jūs apibūdintumėte savąjį?

– Dabar rašau atsakymus į jūsų klausimus. Tai ir yra mano kelias. Šis momentas visada yra kelias... Nieko labai ypatingo.

– Taip paprastai pasakėte, kad nuoširdžiai kyla noras sužinoti, kodėl savo gyvenimo patirtis nusprendėte sudėti į knygą?

– Savo kalbose, bendraudamas su žmonėmis, kurie susirinkdavo manęs klausyti, naudodavau daug alegorinių pasakojimų. Užrašiau juos, manydamas išleisti knygą Korėjoje. Tačiau iškilo klausimas, kaip visa tai išversti į korėjiečių kalbą? Taigi knyga liko Lietuvoje.

Esu vienuolis. Zen vienuolis. Natūralu, kad žinau ir suprantu tam tikrus kalbėjimo, bendravimo ir mokymo metodus. Taip jau nutinka, kad traukiu žmones, panašius į save, artimus savo išgyvenimais. Tikiu, kad knyga per mane susiras savo skaitytojus, o jie gal per knygą gaus kokią svarbią pamoką.

Šiuo metu mokausi iš kokių šešių Meistrų. Būtina save patikrinti, kad nesugalvotum patikėti, jog jau kažką svarbaus pasiekei.

"Iš̌ pradžių̨ gyvenimiškas traumas intuityviai mėginau gydytis per kū̄rybą̨. Tačiau to neužteko. Nežinodamas, kur dėti savo gyvenimą, ieškodamas prasmės būti, sutikau Mokytoją. Pajutau, kad jis gali padė̇ti mano situacijoje. Taip jau nutiko, kad Mokytojas buvo budistas iš Korė̇jos, nors konfesija man nebuvo svarbi. Tapę̨s vienuoliu, nuolankiai praktikuodamas, ilgai medituodamas, suradau visavertį̨ gyvenimą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambė̇tų̨. Supratau, kad dvasinė praktika pirmiausia reikalinga man."

– Skaitydama knygą tarsi sekiau jūsų gyvenimą nuo vaikystės. Ar galite pasakyti, kodėl vaikystės patirtys taip stipriai veikia tolesnį mūsų gyvenimą?

– Rašydamas išgyvenau vaikystės patirtis. Maloniai. Bet, bėgant laikui, visgi spalvas sutirštinu.

"Kai man sukako penkeri, mirė̇ tėtis. Tuomet dar negalė̇jau suvokti, kas yra mirtis. Iš mamos verksmo supratau ją̨ norint, kad kaž̌kas būtų kitaip, bet nelabai suvokiau, kas bū̄tent. Nes nieko taip ir neį̨vyko, nors ji labai verkė̇. Net norė̇jo įkristi į̨ duobę. Aš̌ stovė̇jau š̌alimais, ir mano dėdė̇, jos brolis su ū̄sais, laikė̇ ją už̌ rankų. Jai tebuvo trisdešimt dveji."

– Gražus knygoje jūsų pasakojimas apie garsią Tylą mūsų viduje. Suprantu, kad tylos jūsų kelyje vėliau buvo daug. Ką tyla mums kalba?

– Tyla. Ji visuomet. Net ir pačioje triukšmingiausioje gatvėje. Ji yra grįžimas į save. Na, kad ir viduryje koncerto, kai net susikalbėti negali, staiga suvoki, kad kažkur palikai savo mobilųjį telefoną. Tas trumpas šokas – visuomet tyloje. Kaip ir klausimas – kur? Menkas toks pavyzdys, bet vienuoliai klausimą "kas aš?" visada turi savo viduje. Jis yra tyla nuo to, kas trukdo būti dabartyje.

"TYLOS baimė, kūnui nueinant pagaugais, buvo saldi, gundanti. Kiek kartų̨ pats ėjau ir vesdavau klasiokus į naktines ekskursijas po kapines, kurias paž̌inojau kaip savo penkis pirš̌tus. Ypač̌ patikdavo netikėtai pasilabinti. Jų̨ prožektorių̨ spinduliukai ieškodavo manę̨s, o patys tyliai š̌aukdavo: "Kkkęęę̨sssssstttuuutttiiiii", bijodami paž̌adinti numirė̇lius. O aš̌, nubėgęs prie koplyč̌ios, atidarydavau vartus. Tas metalo girgž̌desys ir mano ž̌ingsniai tuščioje patalpoje... Jei viduje tyliai nusikosėdavau, aidas, atrodė̇, sklisdavo šimto kilometrų spinduliu. Girdė̇davau klasiokių̨ klyksmą̨, kojų trepsenimą̨ link vartų̨. O ten jau aš, apėjęs aplink, jų̨ laukdavau ir nekaltai klausdavau: "Kas atsitiko?" Sakydavau, kad šlapintis kapinė̇se nemandagu, todėl tekę̨ subė̇gioti į miškelį̨. Klausydavausi jų pasakojimų – iliustruojamų̨ garsais ir numirėlių̨ kvapais, kai ką kažkas tamsoje net manėsi palietę̨s... Baisu. O kito šeštadienio naktį̨, dažniausiai po šokių̨, ir vėl vesdavau ten ekskursantų̨ grupę. Ekskursiją į̨ TYLĄ̨, kuri garsi tik mūsų viduje..."

– Knygoje dalijatės savo prisiminimais. Kartu sakote, kad tai kelias į... kažką. Ar prisiminimai kuria mus kitokius?

– Esu girdėjęs tokį posakį "Aš jau per senas ką nors prisiminti..." Kiti sako: "Kol esi jaunas, patirk kuo daugiau, bus ką prisiminti senatvėje." Aš esu vien tik Amžinybės Prisiminimas. Tai ką jau ten – mano mintys, kai visa informacija glūdi ląstelėse, kurioms – milijardai metų. Tik kol kas neegzistuoja kompiuteris, kuris visa tai perskaitytų.

"Prisiminimai sukelia emocijų̨. Juose močiutės sodinta slyva visuomet mezga skaniausius vaisius. Juose – ir Darius, nuskendęs upėje. Ir Arvydas, kuris užspringo ir numirė̇. Prisiminimuose ir jie, ir aš vienodai negyvi. Kaip ir tie iš̌ praeities, kurie tebegyvena, tač̌iau jei jų̨ nesutinku, jie man kaip mirę̨. Mirusi praeitis. Iškasti ir pagarbiai palaidoti. Užrašius praeities vardą ant granito. Ir ši idė̇ja – jau praeitis. Tas praeities jausmas gimtinė̇je toks stiprus! Ypač jei buvai ilgam išvykęs iš šalies. Prisimenu seną porą, kurie po ilgo gyvenimo svetur grįžo į̨ gimtuosius kraštus numirti. Savo žemėje jautėsi savi. Atsivežė̇ du š̌uniukus. Nusipirko automobilį, nes iki parduotuvės buvo toli, vienas kilometras kelio. Čia jiems buvo sava ž̌emė. Kas tas prisiminimas? Kaip jį paliesti, paglostyti, pamyluoti ar apipykti? Ar tai močiutės rykščių skausmas pakinkliuose? Gurkš̌nis upės vandens, o krantas dar toli? Baimė nuskę̨sti? Aš̌ myliu savo kraštą̨. Tad kodė̇l nejaučiu jo meilė̇s atsako? Tampu dar vienišesnis."

Kelias: K.Marčiulynas-Bo Haeng Sunim – pirmas lietuvis vyras, tapęs dzenbudistu vienuoliu.

– Ar renkate kitų žmonių istorijas? Kaip jums pavyksta jas išsaugoti? Užsirašote?

– Istorijas aš girdžiu, iš jų mokausi. Juk tai – tikri perlai, tie keli pasakymai... Kaip vandens tekėjimas. Gerai įsiklausęs, gali išgirsti žmonių kalbas. Būna, mieste, daugiabutyje, stoviu po dušu, vanduo teka, o aš girdžiu, kaip kalba kaimynai. Man tai – poezija...

"Visi einame tuo pačiu galybės ėjusiųjų numindžiotu keliu, tačiau pirmieji mūsų žingsniai mums išties pirmi. Bučiuojasi jauna pora – ir mums gražu. Primena jaunystę̨... Ar po trisdešimties metų ir jie jausis taip, kaip mes dabar? Ne dė̇l to, kad nebegalė̇tume buč̌iuotis, o dėl to, kad viską sujaukė̇me, suš̌ikome. Ir dabar jau žinom – negrąž̌inamai! Tačiau jiems tai – pirmasis kartas. Ech, kaip pavydu! Gerai, kad dar jauč̌iam malonumą̨ nors ledų suvalgę̨."

– Iš vaikystės atėjusį tradicinį tikėjimą šiandien pakeitusios kitokios maldos. Kaip nuėjote šį kelią?

– Tradicinis tikėjimas visuomet yra toks pat. Kitame matyk tai, ko sieki pats. Juk esi tarp žmonių. O koks esi? Čia ir visas tikėjimo rezultatas. Net nereikia žinoti, kuo žmogus tiki. Jei tik jis yra žmogus.

"Ir tikrai, bekalbant maldą̨, pasigirsdavo atidaromų̨ priemenė̇s durų̨ garsas ir įeidavo ji. Nešina lauko kvapu ir baronkomis iš miesto. Kaip bū̄davo smagu, kaip gera. Ir kaip sunku bū̄davo jos vė̇l laukti kitą̨ vakarą̨, prisiminus tą vakarykštį sugrįžimo džiaugsmą̨̨. Ir vėl laukti. Ir taip begalybę̨ vakarų. Tas "geros ateities laukimas" vieną̨ kartą baigė̇si... beldimu į̨ langą̨. Kaimynas Juozukas pasakė: "Mirė̇ tavo mama. Lauk namuose, atvyks dėdė Pranas." Siaubinga... To nenorė̇jau... Bet kaip tik tądien ir nesimeldž̌iau. Iki šiol smerkiu save, taip netikė̇tai tokios akimirkos užkluptą. Be maldos..."

– Kalbate apie tai, kad dvasinėje kelionėje būtinai reikalingas Mokytojas. Kur jį radote? Kurį iš tų daugelio galite pavadinti Mokytoju?

– Mokytojas, kuris buvo atvykęs į Lietuvą ir kurio dėka aš atradau man tinkančią kryptį, šiais laikais yra vertinamas ne visai teigiamai. Tačiau jis mane įkvėpė, suteikė mano gyvenimui impulsą. Šiuo metu mokausi iš kokių šešių Meistrų. Būtina save patikrinti, kad nesugalvotum patikėti, jog jau kažką svarbaus pasiekei. Lazda yra gėris, nes vėliau gali būti per vėlu.

"Priėjęs tam tikrą gyvenimo etapą, reikiamu laiku sutikau Mokytoją̨. Kai tokie dalykai susieina, tiesiog bandai daryti tai, ką ir kiti. Važiuoji į Lenkiją, žiūri, daug panašių žmonių susirinkę. Dvasingumo paieškos – populiaru, kažkas naujo, į̨domaus. Privažiavę bendraminčių iš įvairių šalių, dažnai – turtingesnių̨. Jie kitus remia, teikia dovanų. Pamaniau, gal ir mane parems. Gal kaip pirmas lietuvis šioje visiškai naujoje srityje kažką  pasieksiu, tapsiu lyderiu... Visokių minčių tada būta. Tik po kurio laiko pradedi suvokti, kas ir kaip. O juk noras lyderiauti, vadovauti – egoistinis. O jei nepavyksta, pridarai klaidų – tave atstumia ir vėl sė̇di kamputyje. Tač̌iau vis vien eini pradėtu keliu. Nes sėkla jau pasėta. Tada nusprendi tapti vienuoliu ir išvažiuoji. Korėjoje – išvis nulinė situacija. Tai, kad užsivelki vienuolio rūbą, iš  esmės nieko nekeičia. Ilgai mokaisi ir tik tada imi šiek tiek kitaip į pasaulį žiūrėti. Ir tuomet tau pasakoma: gyvenime nesiblaš̌kyk, rinkis vieną ir praktikuok, nes visi keliai veda į tą kalną."

– Sakote, dvasinis tobulėjimas visada reikalauja aukos, tik dar pradžioje nežinome, kokios. Ar jūs jau sužinojote, kokia buvo jūsiškė?

– Mano auka – skaudantys keliai. Juk pradėjau rimtai medituoti po dešimt valandų kasdien jau sulaukęs 40-ies. Kūnui buvo šokas. Dabar, po 20 metų, vis dar galiu sėdėti meditacijos poza, tačiau nėra taip lengva, kaip jaunesniam. Taigi vienuolio kelią svarbu pradėti kuo jaunesniam.

"Gailestingumas, Meilė̇, Užuojauta – paprasti žodžiai, pagal kuriuos gyventi beveik neįmanoma. Bet kažkas, matyt, įvyko tokio, kad taip sunkiai tenka išbūti be pykčio, abejingumo. Po manęs nors ir tvanas. Sunaikinkime septyniasdeš̌imt procentų žmonių, gyvūnų, ir mums bus ramu. Kiek idėjų kyla. Tač̌iau ne emocija turime tikė̇ti, o stengtis iš̌laikyti Ramų Kasdienį̨ Protą̨, aiškų ir išmintingą̨. Tada seka veiksmas. Tad kasdienė̇ praktika – bū̄tina. Nors dešimt minučių̨. Todė̇l kartais susirenkame draugė̇n – kad būtų  lengviau praktikuoti. Tuomet prieš akis atsivers aiš̌kus, realus pasaulio vaizdas. Ir mes ž̌inosime, ką̨ turime daryti. Bū̄tina tai suvokti, nes š̌iuo metu matome tik signalus, kad esame tingū̄s, abejingi ir teisindamiesi dar labiau tolstame nuo to, kas padarė̇ mus Ž̌monė̇mis... Ir suteikė̇ labai aiškią̨ gyvenimo kryptį̨. Kodė̇l tuomet nesiseka? Nenustokime bandyti ir tikė̇ti iki paskutinio iš̌kvė̇pimo, nes tuo taip pat niekas nesibaigia. Toks ramus ryž̌tingas protas jau yra Taika, esanti ir š̌irdyje. Linkiu, kad ta liepsna kuo daugiau ž̌monių̨ apšviestų Ramybės Š̌viesa."

Pristato: K.Marčiulyno-Bo Haeng Sunim knygą išleido leidykla „Alma littera“.

– Savo knygoje rašote: "Atė̇jau iš Dulkė̇s, Dulke buvau ir likau Dulkė..." Kiek metų turėjo praeiti, kad tai suprastumėte? Ir gal žinote, kodėl žmonės šiandien taip nori būti Kažkuo? Viskuo?

– Dulke... Taip. Bet visgi tai – alegorija. Juk skaitydamas lyg ir priešiniesi tam, kas parašyta. Kokia čia Dulkė?! Net nupurto suvokimas, kad esi dulkė, kelio, žvyrkelio dulkė. Dar blogai kvepianti... Būtent, jei su šypsena perskaitėte, ką pasakiau, jau yra didelis pasiekimas. Tai – jaukas, kuriuo gaudau skaitytoją. Juk net Dulke save vadinti yra didžiulė prabanga!

"Iš dulkė̇s atėjęs, į dulkę pavirsi! Pirmą kartą išgirdęs tą frazę, žvilgtelėjau į kaimo keliuką, tokį dulkėtą, kad pravažiavus mašinai nuo dulkių kamuolių norėdavosi sprukti... Bet taip ir likdavau stovė̇ti visas dulkinas, ranka burną̨ užsidengęs. Dulkių būdavo ir ant namų aslos, palangės. Mokykloje krisdavau ant dulkėtos žemės – išvengdamas įvarčio sugaudavau kamuolį, nors kelius iki kraujo nusibrozdindavau į̨ akmenukus... Dulkė̇s buvo stipresnė̇s už mane. Aš nebuvau jų̨ draugas. Mė̇gdavau vandenį̨, patikdavo žemė ar pieva po lietaus. Praė̇jus daug laiko, ir aš̌ pats esu Dulkė̇. Nieko neturiu, nieko nereikia, nieko nesiekiu. Esu ž̌emiausias sluoksnis visoje Visatoje. Gimiau, kad gyvenč̌iau kaip Dulkė̇. Nusiž̌eminę̨s prieš̌ bet ką̨. Atė̇jau iš̌ Dulkė̇s, Dulke buvau ir likau Dulkė. Matyt, tai artina prie Amž̌inybė̇s. Nes juk neegzistuoja nei Pradž̌ia, nei Pabaiga. Nebijai prarasti, nes nieko neturi. Gimimas tolygus Mirč̌iai. Ir taip kasdien."

– Kaip jums pavyksta atsiriboti nuo kasdienybės, nuo pasaulio, kuris dabar, rodos, visu greičiu lekia į susinaikinimą? Ar įmanoma tai, kas vyksta, pakeisti? Išgelbėti?

– Pasaulis yra ne tai, ką mes matome. Pasaulis yra tai, kas mums duota. Kvėpuoti. Pirmiausia – kvėpuoti. Koks instrumentas yra šis kūnas? Juk aš ir esu tas pasaulis. Tai ir išnaudok momentą tinkamai, o ne stumdykis su kitais dėl vietos po saule. Neišmanymas yra visų bėdų šaltinis.

"Gimimo iš̌takos, vaisiaus už̌uomazga... Tolesnis mūsų visų  gyvenimo kelias. Mė̇gaujamė̇s juo, užmiršę tikrąją savo paskirtį. Neprisimename, kad esame Oro uoste ir laukiame skrydž̌io... Maisto vis maž̌iau. Neturė̇dami, ką̨ veikti, pasiskirstė̇me tautomis, nusibrėžė̇me ribas, kalbame skirtingai. Vieniems jau baigė̇si vanduo, o kiti juo nesidalija. Vieni gyvena gerai, kiti, taip pat to trokš̌tantys, blogai. Pluš̌a laukuose už̌ vartų̨. Vienų̨ maistas jau baigė̇si, kiti turi tiek, kad galėtų̨ pamaitinti kelių̨ Oro uosto kampų̨ ž̌mones, tač̌iau neduoda, naudoja trąš̌oms, pū̄do. Labiau vienas kitam į̨grisusieji – kariauja, pamiršę̨ laikiną̨ tremtį̨ Oro uoste. Atlikę̨ bausmę̨, susipratę̨, prašom, grįžkite į pradinę savo vietą, Rojų. Net instrukcijos yra... Tač̌iau patys instruktoriai jas naudoja tik siekdami valdyti kitus. Visatos Energija visa tai stebi. Jei ir toliau bus taip gyvenama, Oro uostas bus mūsų pačių  sunaikintas."

– Ar ilgitės teatro? Man kartais atrodo, kad dvasiniai vadovai, kad ir kokioje šventykloje jie būtų, lyg ir primena aktorius scenoje.

– Teatras visuomet šalia manęs. Prisimenu, kartą į Seulą atvyko teatras "Derevo" iš Vokietijos. O ten – mano pažįstami. Užėjau į grimo kambarį, o jame – senas sovietinis grimas juodose dėžutėse. Sakau, duokite pauostyti... Geras aktorius nevaidina, jis gyvena. Tik tada juo tikime. Tad ir visur reikia šimtaprocentinio momentinio tikrumo... Tada vyksta Gyvenimo Teatras!



NAUJAUSI KOMENTARAI

IDOMU

IDOMU portretas
idomu ACIU
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių