Įvairiapusė asmenybė J. Vilė didžiuojasi vadinama rašytoja

Prancūzų filologė, Paryžiuje studijavusi vaizduojamuosius menus, kino ir teatro festivalių koordinatorė, filmų vertėja ir rašytoja. Tai vis skirtingi tos pačios moters – Jurgos Vilės – asmenybės kaleidoskopo paveikslai. Šįsyk apsistosime ties  J.Vilės, kaip rašytojos, amplua.

– Prisipažinsiu, bibliotekoje negavau jūsų komiksų knygos „Sibiro haiku“, jau pelniusios ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Be jos, dar esate išleidusi keturias knygas. Kam daugiau rašote – vaikams ar suaugusiesiems?

– Kaip čia geriau pasakius... „Sibiro haiku“ aš vadinu knyga visai šeimai. Ją mielai skaito ir mažieji, ir paaugliai, tėvai ir seneliai. Dar esu išleidusi tris paveikslėlių knygas. Jos skirtos vaikams, bet tikrai tinka ir suaugusiesiems. Prisimenu, kai gyvenau Prancūzijoje, šis žanras buvo labai paklausus tarp suaugusiųjų. Turiu nemažai draugų, kolekcionuojančių estetiškai iliustruotas paveikslėlių knygas. Perka jas ne vaikams, o sau. Dėl taupaus, bet taiklaus teksto, meniškų iliustracijų.

Naujausioji mano knyga – kinematografinė pjesė „Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“, manyčiau, skirta suaugusiesiems, bet tinka ir subrendusiam jaunimui. Tad savo knygų negaliu labai griežtai apibrėžti.

– Kaip atsiranda tų kabliukų, už kurių užsikabinate ir imate vynioti naujos istorijos giją, vėliau virstančia paveikslėlių ar komiksų knyga?

– Knygos idėja gali gimti nuo menkiausios detalės, mažiausio gyvenimo epizodo. Niekada negalvoju, kad štai dabar rašysiu knygą vaikams. Savo rašymą įsivaizduoju tarsi dvisluoksnį. Kad būtų įdomu ir vaikui, ir jam skaitančiam suaugusiajam. Galbūt labai noriu tikėti tuo vaiku, kuris – kiekvieno iš mūsų viduje?! Todėl knygos vaikams turi tikti ir suaugusiesiems. Bent man to labai norisi.

– Puikiai Linos Sasnauskaitės iliustruota paveikslėlių knyga „Chameleono sapnai“ patenka į geriausių 2021 m. vaikų ir paauglių knygų lentyną. Kas gimė pirma: Linos paveikslėliai ar jūsų istorija?

– Nežinau, kaip būna kitiems rašytojams, bet aš visuomet pradedu nuo teksto. Turiu keletą dar tik brandinamų paveikslėlių knygų, kurių istorijos jau parašytos. Su chameleonu pradėjau seriją apie gyvius. „Lašas jūroje“, „Pulpas ir jo žalia koja“ jau pasirodžiusios, o netrukus turėtume sulaukti ir trečiosios – apie kašalotus... Norėjau paliesti rimtą temą apie nykstančius gyvūnus, žmonių abejingumą.

Aktualija: kai su vaikais gyveno Ispanijoje, pamažu nykstantys chameleonai buvo Jurgos Vilės šeimos kasdienybė. Beliko tik sukurti istoriją. / Asmeninio archyvo nuotr.

Chameleonai sparčiai nyksta dėl to, kad žmonės juos nešasi į namus ir bando auginti tarsi naminius gyvūnėlius. Kai su vaikais gyvenome Ispanijos pietuose, šie mieli padarėliai buvo mūsų kasdienybė. Kaip ir aštuonkojai. Kašalotai man visuomet patiko dar nuo Mobio Diko laikų… Kartais žmonės manęs klausia, kodėl aprašau tik egzotinius gyvūnus? Atsakau: myliu juos visus, kaip ir visą pasaulį. Todėl galiu rašyti ir apie šunį ar varlę, bet juk nesukursi istorijų apie visus pasaulio gyvūnus!

– Auginate du paauglius – Alisą ir Emilį. Ar prieš patvirtindama galutinį teksto variantą duodate jį perskaityti savo vaikams, paisote jų nuomonės?

– Emiliui tuoj bus keturiolika, Alisai – dešimt. Prisipažinsiu, jiems tenka išklausyti daug mano rankraščių. Prisimenu, kai Emilis klausėsi vienos iš ankstesnių „Chameleono sapnų“ versijos, kurioje supykęs ant juodo chameleono berniukas išmeta roplį pro langą, jis neišlaikė: „Mam, kaip baisu, įsivaizduok, ką pagalvos vaikai, kai perskaitys?!“ Ir, žinoma, istorijoje to epizodo neliko.

Dukra perskaitė bent dešimt istorijos apie kašalotus versijų, vis pakomentuodavo. Ir pasakojimas kito. Mėgstu įtraukti juos abu į procesą. Man iš tiesų labai svarbu pasitikrinti, ar jie išgirsta tai, ką noriu kitiems pasakyti. Nes jei nesupras savas, tai ką tuomet kalbėti apie kitą? Arba, jei skaitant mano knygą vaikams pasidarys nuobodu?

Ar pataisau istoriją pagal juos? Ne visada. Bet būtinai atsižvelgiu į jų nuomonę. Kai rašiau „Sibiro haiku“, lygiai taip pat apie ją klausinėjau savo tėtį, mat tai buvo jo istorija, tik papasakota vaiko lūpomis. Atsižvelgiau į jo mintis, kai ką pataisiau, žodžiu, buvau atvira ir geram žodžiui, ir griežtai kritikai.

– Kaip suprantu, jūsų tekstai gerokai keičiasi, kol pagaliau nusistovi galutinis variantas. Rašote juos ranka? Daug braukote? Gal pripažįstate tik kompiuterį?

– Iš tiesų labai daug užsirašau ranka. Pamatytumėte dabar, kaip atrodo mano stalas… Ant jo – daugybė visokių lapelių su pavieniais užrašais. Netgi negaliu naudotis tomis gražiomis užrašų knygelėmis, kurių turiu visą kolekciją, nes man patinka, kai atskiros mintys užrašytos ant atskirų lapelių. Ranka. Paskui imu jas jungti į pasakojimą ir, persikėlusi į kompiuterį, dėlioju. Trinu, rašau, trinu, rašau...

Kadaise turėjau spausdinimo mašinėlę. Ir dabar ją turiu, tik pas brolį. Stovi kambaryje kaip koks dekoro elementas. Planuoju ją parsivežti ir vėl patirti tą jausmą, kai, rodos, mintys ima kitaip tekėti, kai pradedi lėtai spaudyti jos klavišus. Visai kitoks rašymo būdas nei ranka ar kompiuteriu. Bet aš jo ilgiuosi.

– Vadinasi, esate rašytoja, mėgstanti tam tikrus ritualus?

– Ritualai man iš tiesų patinka. Vienas pagrindinių – iš ryto susitvarkyti namų erdvę. Jis tarsi atstoja galvos išvėdinimą.

Nominuotoji: kūrybinis duetas – Jurga ir Lina – pristato paveikslėlių knygą vaikams ir ne vaikams, kuri jau pateko į geriausių 2021-ųjų vaikų ir paauglių knygų lentyną. / Asmeninio archyvo nuotr.

Rašyti man reikia visiškos ramybės. Ir vienumos. Kai vaikai namuose – sunkiai pavyksta, nebent kokią gerą mintį, staiga šovusią į galvą, ant lapelio užsirašyti. Ir tai labai svarbu, nes vėliau iš tos minties gali išaugti ir visa knyga ar straipsnis, pamąstymas ar esė.

Kai turi įsipareigojimą parašyti tekstą – sėdi kaip prie darbo ir rašai. Bet jei idėjas generuoju dėl savęs, turiu palaukti to ramaus momento, kol liksiu viena.

Vis dėlto mano gyvenime nėra taip, kad vien rašyčiau kaip koks Haruki Murakami kasdien po septynias valandas. Turiu pačių įvairiausių veiklų. Tai edukacijas vedu, tai filmus verčiu. Užtai, kai rašiau išties labai rimtą knygą apie Oskarą Milašių ir buvau gavusi Kultūros tarybos stipendiją, tekdavo savaitėms sprukti iš namų. Susiradau namą vienkiemyje, kurį paverčiau rašymo rezidencija, nuvažiuodavau ten kartą per mėnesį. Užsidarydavau jame visai savaitei ir rašydavau. Visiškai atsijungdavau nuo buities reikalų, namų, šeimos ir dirbdavau nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

– Po „Sibiro haiku“ iškovoto pripažinimo jūs pristatoma ir kaip rašytoja. Smagu tai girdėti?

– Iš pradžių tikrai maniau, kad turiu tą vardą kažkaip labiau užsitarnauti. Kad rašau nuo vaikystės visokius laiškus, pamąstymus, kuriu vienetines knygas – tai dar nesuteikia man teisės vadintis rašytoja. Kai po „Sibiro haiku“ vis dažniau mane taip pristatydavo, jaučiausi nejaukiai. Įvardijimas rašytoja man yra didelis įvertinimas. Stebiu, kaip tekstų rašymas ir knygų leidimas kuo toliau, tuo labiau mane įtraukia. Rašymo kaip darbo – nekalbu apie rašymą dėl smagumo – mano gyvenime vis daugėja. Tad gal tikrai pamažu tampu rašytoja, ne tik vertėja.

– Pedagogai skundžiasi, kad šių dienų moksleiviai neskaito, nemėgsta knygų. Bet jūsų „Sibiro haiku“ jau perskaitė daugybė jaunų žmonių. Matyt, žinote paslaptį, kaip rašyti, kad jaunimui būtų įdomu?

– Mane maloniai stebina ir džiugina, kad šią knygą skaito ir nelabai skaityti mėgstantys vaikai. Girdėjau, kad ir visai neskaitantys ją ėmė ir perskaitė. Gal kiek lengvesnis komikso žanras paviliojo? Viena iš priežasčių, dėl ko jį naudojome, ir buvo pritraukti kuo didesnę jaunimo auditoriją.

Dėl neskaitymo? Na, mano aplinkoje labai daug skaitančių vaikų. Bet esu sutikusi ir visai neskaitančių, kurie buvo tiesiog nuostabūs, jų gyvenimiškos patirtys – įdomios ir gilios. Pagal perskaitytas knygas žmonių matuoti tikrai nederėtų. Svarbu, kad tos tuščios erdvės jaunam žmogui būtų užpildytos kitais gerais dalykais.

Dažnai mano mintims reikia laiko, kad spėtų subręsti, apaugti žodžiais, sakiniais.

Kai ateina vasara ir mano vaikai turi sąrašus knygų, kurias reikėtų perskaityti, pati jų gailiu. Atrodo, geriau tegul siaučia lauke – ką ten prie tų knygų knapsoti… Kita vertus, gera knyga visuomet pasiima vaiką. Bet tokią parašyti nepaprasta.

– Buvo gyvenimo etapas, kai išvykote gyventi į Prancūziją. Paskui – Ispanija. Širdyje esate keliautoja, degate kelionių aistra?

– Aš – keliautoja? Oi, ne... Šiais laikais jauni žmonės kur kas dažniau ir daugiau keliauja.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atsidarė sienos ir visi galėjome keliauti, daug kam tai buvo didelė dovana. Bet aš prie kelionių jau buvau įpratusi gerokai anksčiau, nes tėvai daug judėjo po tuometę Sovietų Sąjungą. Jie buvo turistai, alpinistai.

Aš su kiemo draugais daug keliavau po Vilniaus senamiestį, kuriame nuo ketverių gyvenau. Mūsų namai buvo tiesiai už MO muziejaus, Vingrių gatvėje. Turėjau labai turtingą potyrių vaikystę. Ačiū tėvams, kurie neišmainė to seno, pajuodusiomis lubomis buto į šviesų ir naują, siūlytą valdžios naujakurių rajone. Pamenu, landžiojome tarp tų visų senamiesčio griuvėsių, bažnyčių ir jautėmės kaip žuvys vandenyje. Spėju, kad būtent tos patirtys vėliau turėjo didelės įtakos ir mano literatūrinei vaizduotei.

Mokykliniais metais dainavau „Liepaičių“ chore. Daug šalių tuomet su daina apkeliavome. Net iki Graikijos autobusu nusibeldėme.

Bet keliauti ir kažkur apsistoti ilgesniam laikui – du skirtingi dalykai. Buvo laikas, kai porą metų gyvenau Niujorke. Į Ispaniją išvažiavau specialiai, nes labai norėjau, kad mano vaikų vaikystė gautų daugiau saulės. Prancūzijoje mokiausi. Pamilau tą kraštą, jo kultūrą būdama vos trylikos, kai su choru ten svečiavomės. Prisiekiau sau, kad būtinai dar sugrįšiu.

– Prisistatydama knygoje „Chameleono spalvos“ vadinate save stebėtoja su sunkiu fotoaparatu. Tai metafora, ar iš tiesų mėgstate fotografuoti?

– Iš tiesų, iš tiesų... Ir sunkų fotoaparatą turiu. Tiesa, neseniai įsigijau lengvesnį. Fotografavimo genas, matyt, bus iš tėčio. Jis daug fotografuodavo, dalyvaudavo įvairiose parodose, tad mes su broliais augome nuolat jausdami į save nukreiptą jo fotoobjektyvą.

Gal dėl to ir man patinka užfiksuoti vaizdus. Draugai skatina daryti tai rimčiau. Ką renkuosi savo fotoobjektais? Gamtą. Dar man patinka rasti kažką apleisto, seno, kažką, kas kadaise buvo, bet dabar jau beveik nėra. Ir vaizdas man tuomet iš karto eina su žodžiais. Kaip, antai, kadre – numesta vaiko pirštinėlė, o mintyse tekstas – nenušalk rankytės ar pan. Kažkokio momento užfiksavimas fotoaparatu man visuomet turi ir žodinį skambesį. Galbūt ateityje net išleisiu knygą, kur bus mano įžodintos nuotraukos. Gal ir ne... Gal paliksiu vizualinę kūrybą savo darbą geriau išmanantiems profesionalams.

– Pusiau rimtai, pusiau su humoru save vadinate kartoninio teatro kūrėja, šiukšlių rinkėja, vilnos vėlėja, kasdienybės suknelių siuvėja, dar poete, eilių nerimuojančia, ir dainininke, tyliai dainuojančia...

– Išnarstėte mane po kaulelį. Kai gyvenome Ispanijoje, kartoninis teatras iš tiesų buvo gerokai įsismarkavęs. Viena kūriau, viena vaidinau. Iš kartono dėžių buvau pasigaminusi dekoracijų, lėlių. Režisuodavau įvairius spektaklius, kuriuos rodydavau per šventes, gimtadienius vaikų mokyklose. Jiems labai patikdavo. Man buvo smagu, kad galiu visas tas lengvai išardomas popieriaus konstrukcijas užsiversti sau ant kupros ir nužingsniuoti su jomis į bet kurią vietą. Gaila, kad šiandien kartoninį teatrą esu gerokai apleidusi.

Ritualai: kad galėtų pradėti rašyti, Jurgai Vilei reikia ramybės ir vienumos. Dar – švarios namų erdvės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Visa kita – atskiri mano gyvenimo epizodai. Kadangi mėgstu švarią aplinką, dažnai tenka ir šiukšlių parinkti. Einu į gimtadienį, bet neturiu dovanos – imu ir kažką gražaus nuveliu. Nesu piešėja, bet galiu ir piešti. Aišku, tai nebus profesionalo darbas, bet man tai nerūpi. Galiu nupiešti ir laivą, ir banginį, ir tą patį chameleoną savo stiliumi. Visada sakau: jei reikia – galiu. Galiu vaikams plaukus nukirpti, drabužį pasiūti. Niekada nesakau prie vaikų, kad kažko nemoku. Juk kažkaip savaip mes galime visi!

– Ar panašiai mąstėte ir dvyliktoje klasėje, kai užsispyrėte per metus išmokti prancūzų kalbą, kad galėtumėte studijuoti prancūzų filologiją?

– Turbūt. Mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje, kur buvo sustiprinta anglų kalba. Prancūzų niekada nesimokiau. Bet nuo pat pirmos kelionės į Prancūziją ši šalis visam laikui pavergė mano širdį. Neliko nieko kito, kaip tik paskutinėje klasėje imti privačias pamokas pas universiteto dėstytoją ir labai stipriai mokytis prancūzų kalbos. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad aštuoniolikmetė galėtų iki išnaktų sėdėti prie knygų ir siekti užsibrėžto tikslo. Draugai sakydavo, kad eidami po vidurnakčio pro mūsų namus matydavo mano lange dar degančią šviesą…

– Šiandien visi sulaikę kvapą stebime Ukrainos kovą už laisvę. Gal kokia nors graži istorija jau gimsta jūsų galvoje – apie lietuvių ir ukrainiečių draugystę ar apie žmonių pasiaukojimą dėl tėvynės?

– Kadaise, kai gyvenau Niujorke, dirbau ukrainiečių restorane „Veselka“ ir prašiau ukrainiečių kalbėti su manimi tik ukrainietiškai. Rodos, ir supranti, bet lieka ir kažkokia paslaptis.

Šiandien neturiu labai daug pažįstamų ukrainiečių. Kita vertus, suprantu, kad šių dienų aktualijos rašytojo tiesiog negali neveikti. Tad kol kas kruopščiai užsirašau mintis ir laukiu, kas iš to išeis. Dažnai mano mintims reikia laiko, kad spėtų subręsti, apaugti žodžiais, sakiniais. Tad pagyvensime – pamatysime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių