Quantcast

„Išpažinimai“: šalia gailestingumo yra ir atpildas

„Nėra nieko blogo kelti klausimą, abejoti, nežinoti, būti sutrikusiam“, – sako dvasines temas gvildenančios LRT Televizijos laidos „Išpažinimai“ vedėjas, politologas ir publicistas Donatas Puslys. Jam antrina eterio kolegė religijotyrininkė ir rašytoja Viktorija Urbonaitė, kuri pastebi, kad lietuviui artima dievoieška dar labiau sustiprėjo karo akivaizdoje.

Brandos kelio dalis

V.Urbonaitė ir D.Puslys laidoje „Išpažinimai“ su savo pašnekovais siekia kalbėtis iš modernaus žmogaus kasdienybės perspektyvos, ieškoti atvirų atsakymų į kartais sudėtingus klausimus ir tai daryti remiantis dogmomis, bet be moralizavimo.

D.Puslys sako, kad žodis dogmos turi labai stiprų religinį, nekvestionuojamų Bažnyčios tiesų atspalvį, todėl žino, kad visuomenė į jį žiūri atsargiai. „Mes nagrinėjame ne dogmas, bet opius kasdienybės klausimus ir pristatome skirtingus požiūrius į juos, kad žmogus matytų galimų atsakymų diapazoną ir būtų pats paskatintas ieškoti savojo atsakymo“, – tikina publicistas.

„Nėra nieko blogo kelti klausimą, abejoti, nežinoti, būti sutrikusiam. Dažnai klausimo kėlimas gali būti suprastas kaip silpnybė, bet klausimo kėlimas įgalina, pastūmėja – bent jau man tai yra neatskiriama brandos kelio dalis. Norisi, kad žmonės nebijotų, patys ieškotų atsakymų, o ne priimtų patogius pusgaminius ar populiarius receptus, kuriuos siūlo“, – tęsia jis.

Nebūtinai dvasinius klausimus keliame viešai, tačiau, pasak D.Puslio, nebūtinai tai ir reikia daryti viešai. „Svarbiausia – nenužudyti klausimo“, – pabrėžia jis.

Kad žmonės sau kelia esminių klausimų, byloja laidoje gvildenamų temų įvairovė: nuo švietimo iki pamatinių klausimų „ką reiškia mylėti savo Tėvynę ir jausti už ją atsakomybę?“, „kodėl bėda ištiko būtent mane, ar Dievas mane baudžia?“, „kur jis būna sudėtingu metu, kai man labiausiai reikia atramos ir pagalbos?“ „Temas laidai sufleruoja pats gyvenimas“, – sako D.Puslys.

Ir nors jis pastebi, kad dogmas šiuolaikinė visuomenė vertina įtariai, jo kolegė V.Urbonaitė įsitikinusi, kad jas žinoti reikia: „Čia kaip Kelių eismo taisyklės. Jeigu mes kalbame remdamiesi Katalikų bažnyčios mokymu, reikia atsižvelgti į tuos pamatus, jie suteikia stuburą.“

„Galbūt modernus mūsų laidos žvilgsnis yra tas, kad mes į dogmas žiūrime šiandienos kontekste. Dažnas klausimas, kodėl mes į dogmas žiūrime skersai, tarsi su lengva pašaipa. Todėl, kad mes apie jas nieko nežinome. Mes jas apauginę kažkokiais mitais, legendomis ir paskalomis. Mes jas susikuriame primityviu antroko lygiu ir nebeaugame. Kai tau yra 40 metų ir tu vis dar mąstai kaip antrokas – nieko sveikintino“, – sako V.Urbonaitė.

Manęs klausdavo, tai kur yra tas Dievas, o aš atsakydavau labai paprastai: ten, kur mes jį ir palikome – ant kryžiaus.

„Šiuo atveju, mes, kaip „Išpažinimų“ komanda, žiūrime į tas pačias dogmas ir bandome sugriauti šablonus, stereotipus, kad žmonės galėtų iškelti sau klausimą, ar tikrai tai, ką aš iki šios dienos nešiojausi savyje ir galvojau, kad tai yra nepajudinama tiesa, yra tiesa. Pamatiniai dalykai yra daug gilesni ir prasmingesni, tos vertybės mumyse įsišaknijusios daug giliau. Kai nuimi nereikalingus lukštus, paaiškėja, kad tai yra visai įdomu“, – priduria ji.

Tarp gyvybės ir mirties

Religijotyrininkė patebi, kad karo kontekste šiandien žmonėms labai aktualus gyvybės ir mirties klausimas. Žmonės svarsto, kaip galima šauti į kitą žmogų, kaip XXI a., kai esame taip pažengę ir, atrodo, neseniai diskutuodavome tarsi apie subtilybes, dabar grįžtame prie pamatinių vertybių.

„Atsiranda atpildo, Dievo teisingumo klausimas. Pastarąjį dešimtmetį net ir bažnyčioje pagrindinė tema buvo Dievo gailestingumas, o dabar žmonės pradėjo kalbėti, kad be gailestingumo mes turime ir teisingumą“, – sako V.Urbonaitė.

„Vienaip apie Dievą kalbėjome, kai buvo taika, kitaip tema iškilo mirties akivaizdoje. Daug žmonių manęs klausdavo, tai kur yra  Dievas, o aš atsakydavau labai paprastai: ten, kur mes jį ir palikome, – ant kryžiaus. Niekas nepasikeitė. Palikome jį ant kryžiaus ir nuėjome su savo reikalais. Dievas yra prie kenčiančių, mirštančių, apleistų žmonių“, – dalijasi rašytoja.

Ji neabejoja, kad karas Ukrainoje privers žmoniją susidurti su potrauminiu sindromu – ypač ukrainiečius. „Vis bandau įsivaizduoti tą vienišumą žmonių, kurie yra apšaudomame Mariupolyje. Mėnesį sėdi apšaudomame bunkeryje, tamsiame šaltame rūsyje be elektros, be maisto. Tos istorijos šiurpios, ir tada supranti tą Dievo ant kryžiaus apleistumą“, – sako V.Urbonaitė.

„Labai gražiai viena moteris man parašė. Ji sakė, kad visą laiką galvojo, jog yra laisvamanė, bet dabar, vykstant karui, ji labai nori tikėti, kad Dievas yra, nes jeigu jis yra – yra ir pragaras. Tie, kurie verda šitą dervą, turės atsakyti. Tai yra gilus teologinis apmąstymas, šitos moters mintis man tapo meditacija“, – atvirauja religijotyrininkė.

Jis jau yra tarp mūsų

Ar Dievas artimas lietuviui? D.Puslys sako, kad laidos „Išpažinimai“ tikslas ir yra paskatinti žmogų, kad jis pats sau atsakytų, ar artimas jam Dievas, ar ne.

„Tačiau iš teorinės apžvalgos, mes gyvename postkrikščioniškoje visuomenėje, kurioje Bažnyčia, tikėjimas kasdienybėje būdingas mažai žmonių daliai. Didžioji dalis, jeigu ir lankosi bažnyčioje, lankosi švenčių proga, bet tai nieko nepasako apie tai, ar žmogus pats sau nekelia dvasinių klausimų. Jis nebūtinai turi eiti į bažnyčią, kad ieškotų Dievo. Gal jis tai daro kitais būdais? Manau, kad pavojinga skirstyti taip, kad einančiam į bažnyčią rūpi Dievas, o neinančiam – nerūpi. Vis dėlto, mes gyvename visuomenėje, kurią didžiąja dalimi suformavo krikščioniška Vakarų tradicija“, – primena politologas.

V.Urbonaitė religijotyrininkės akimis pastebi, kad lietuviams artima dievoieška. „Labai gražiai religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, mano dėstytojas, amžiną atilsį, yra sakęs, kad kai lietuvis gieda ar dainuoja minioje, toje vietoje jis virsta pasaulio centru, ir tada Dievas nužengia į tą minią, pro tas akis pasižiūri, galvą ir širdį paglosto. Mes susigraudiname nuo bendrų dainų, mus tai liečia“, – sako ji.

Donatas Puslys ir Viktorija Urbonaitė. / Ž. Paunksnės nuotr.

„Man atrodo, kad karas parodė, kokie mes esame geri vienas kitam, kokie esame organizuoti, mums rūpi ne tik savas kiemas ir sava šeima, bet ir nepažįstami žmonės, mums staiga negaila pinigų – uždirbsime. Žmonės važiuoja į karo zonas su savo automobiliais, kad tik išgelbėtų kuo daugiau žmonių, perka šalmus, neperšaunamas liemenes. Tai yra geri darbai kūnui ir sielai – pavalgydinti pabėgėlį, priglausti, priimti į savo namus. Tai yra nuostabūs dalykai, ir čia visur yra Dievas, čia yra didžiulė meilė, ir gal kartais žmonės dar nėra gyvai susipažinę su Dievu, bet jis jau yra tarp mūsų“, – tikina rašytoja.

„Labai noriu tikėti, kad šitas karas baigsis. Kaip jis pasibaigs, aš nežinau, niekas nežino. Bet mes labiau vienas kitą branginsime, vertinsime tai, kas iš tikrųjų esmė, pamatinius dalykus, kurie mus ir daro žmonėmis. Dabar paviršutiniai dalykai tapo nebesvarbūs, anksčiau tarsi stovėdami vienas prieš kitą savo ego matuodavomės, dabar – visiškai nebesvarbu. Daug kam nebesvarbios ir tavo politinės pažiūros, nes yra gėrio ir blogio kova, reikia tik tinkamą pusę pasirinkti“, – akcentuoja V.Urbonaitė.

Pilnos bažnyčios

Bendraudama su savo draugais kunigais V.Urbonavičiūtė girdi, kad prasidėjus karui bažnyčiose žymiai padaugėjo žmonių – net ir tose šv.Mišiose, kurios darbo dieną vyksta 12 val.

„Tai rodo, kad žmonėms reikia ir Bažnyčios, ir Dievo. Sakyti, kad tikiu Dievu, bet man nereikia Bažnyčios, reiškia, aš tikiu stabu, o ne Dievu, nes Bažnyčia turi autoritetą, nepaisant to, kad ji daro ir daug klaidų – jas daro ir žmonės. Kaip ir bet kurioje organizacijoje yra dėl ko atsiprašyti, yra žaizdų. Bet, kita vertus, būtent Bažnyčia turi pamatą, į kurį gali atsiremti – su visomis tradicijomis, sakramentais, teologija“, – sako religijotyrininkė.

„Kai aš sakau, kad tikiu Dievą, kalbu apie triasmenį Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią. Kalbu apie Kristų nukryžiuotąjį. Jei sakysiu, kad tikiu savo Dievą, tai neaišku, ką aš esu pasigaminusi ir kur tai nuveda. Man atrodo, kad laisvas žmogus yra tas, kuris nepasilieka ties stabais, savo kūryba, o remiasi tuo, kas yra patikrinta“, – priduria ji.

Moderni visuomenė klausia, ar Bažnyčia neturėtų kartu eiti modernėjimo keliu. Pasak V.Urbonaitės, Bažnyčia yra ne tik popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai ir vienuoliai, bet ir pasauliečiai, kurie lygiai taip pat gali įnešti tam tikrų naujovių į Bažnyčią. „Čia yra daug pozityvumo, Bažnyčia nevengia šiuolaikiškumo – popiežius ir „Twitter“ turi, ir įvairios transliacijos per „YouTube“ vyksta, kelionės po pasaulį vyksta, kalbama su žmonėmis“, – vardija rašytoja.

„Man atrodo, kad mes turime išmokti labiau klausytis žmonių, kur jiems skauda. Mes ir „Išpažinimuose“ nemokome – keliame klausimų ir klausomės žmonių. Ne visą laiką mano nuomonė sutampa su pašnekovo, bet aš irgi mokausi. Mano vidus besiklausant išsiplečia. Jei žmogus pasakoja apie savo vidinę kelionę, ji gali būti įvairi ir nebūtinai tokia, kokia tavo. Ypač dabar, karo metu, klausantis kunigų ir ne tik jų istorijų, atrandu naujų požiūrio kampų. Juokiuosi, kad tai yra mano privačios rekolekcijos. Tai moko nuolankumo priimti kito žmogaus tiesą, neįrodinėti savo tiesos, moko pagarbos. Skirtingos nuomonės yra gerai“, – nė kiek neabejoja V.Urbonaitė.

Nepaisant to, kaip gali būti baisu, kaip tamsa ir blogis gali siautėti, aš suvokiu, kad visame tame Dievas nugali mirtį ir prisikelia.

Džiaugsmas švęsti

Tiek D.Puslys, tiek V.Urbonaitė, prakalbę apie šv.Velykas, sako, kad jas švęs su savo šeimomis, ir tai bus tikras džiaugsmas po praėjusių metų, kai dėl COVID-19 teko švęsti artimuosius matant per išmaniųjų įrenginių ekranus.

„Karo akivaizdoje dar labiau džiaugiesi, kad vis dar esame visi gyvi ir sveiki. Atrodo, labai banalu, bet dabar tai yra labai svarbu“, – akcentuoja V.Urbonaitė.

„Man Velykos yra mano Dievo Prisikėlimas ir suvokimas, kad, nepaisant to, kaip gali būti baisu, kaip tamsa ir blogis gali siautėti, aš suvokiu, kad visame tame Dievas nugali mirtį ir prisikelia. Net jei iki galo nesuprantu, kaip tai įvyko, kaip jis tai padarė, man to ir nereikia suprasti. Mano tikėjimas ir pasitikėjimas, kad ir mane vieną dieną taip prikels, suteikia paguodos ir ramybės, kad, net jei esu visiškai viena, aš vis tiek nesu viena ir turiu į ką atsiremti, kas už mane mirė anksčiau“, – įkvėpti mėgina religijotyrininkė.

„Velykos yra apie meilę, kuri prikelia net mirusiuosius. Kuo daugiau meilės, bet ne saldžios, vien jausmais paremtos, o veiklios meilės, kurią lietuviai dabar rodo, padėdami ukrainiečiams, priimdami į savo namus, savo duonos kąsniu dalydamiesi“, – tęsia ji.

D.Puslys prisimena Dylano Thomaso eilėraštį „Ir nebus mirties karalijos“: „Jis ir byloja žodžius, kad meilė nežus ir nebus mirties karalijos. Tam tikra prasme tai, ką mes čia darome, artimo meilės darbai, nėra beprasmybė, tai yra tikslo link vedantys dalykai.“

„Kelerius metus buvo pandemija, Velykas šventėme visiškai kitaip ir klausėme, už ką taip, kada visa tai baigsis, kur viltis, dabar Velykas švęsime karo akivaizdoje. Vėl tie patys klausimai – iš kur tos kančios, kodėl tokie dalykai vyksta pasaulyje. Velykos yra tikėjimo šventė, bet tai nereiškia, kad tame nėra skaudžių momentų. Manau, kad tikėjimas yra giliai širdyje nuolatos ieškoti, nuolatinis kelias“, – atvirauja D.Puslys.

Pasak jo, šv.Velykos, kaip ir šv.Kalėdos – proga pabūti su artimaisiais, išgyvenant džiaugsmą. „Jei krikščionybė yra apie meilę, Velykos yra džiaugsmas kartu švęsti su mylimiausiais žmonėmis, dar kartą prisiminti, kodėl jie tau brangūs, – ne visada gal tai pasakome. Man tai yra bendrystės, džiaugsmo ir vilties šventė. Viltis, kad tai, ką darome, turi prasmę, ir situacija pasikeis, egzistuoja“, – viliasi jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių