– Internetinio meno temai pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau formuotis jis pradėjo ne prieš metus ir ne prieš dvejus. Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo padėti internetinio meno, kaip meno formos, pamatai?

– Internetinio meno ištakos yra menininkų judėjime pavadinimu net.art, kurio pradžia datuojama 1995 m. Tai internetinio meno šaka, kuri matė internetą kaip naująją mediją ir siekė su ja eksperimentuoti daugiausia techninėje plotmėje. Tai, viena vertus, atsirado kaip opozicija didžiosioms korporacijoms, siekusioms monopolizuoti informacijos srautus internete, kita vertus, kaip opozicija tradicinei muziejų ir galerijų sistemai, kurią šie menininkai taip pat matė kaip didelį korporatyvinį kūną su ekonominiais interesais. Šiam menui buvo būdinga glitch estetika ir aktyvistinės potekstės.

Kai kurie darbai šių laikų standartais netgi būtų laikomi nelegaliais, kaip, pavyzdžiui, "Floodnet" atveju (https://anthology.rhizome.org/floodnet). Tai meno darbas, kuris naudoja žiūrovo-dalyvio kompiuterio resursus ir interneto ryšį DDoS atakai, siekiančiai apkrauti įvairių vyriausybių ar korporacijų tinklalapius. Vėliau internetinis menas stipriai pasikeitė ir nusimetė savo pankišką drabužį. Dabar dominuojančios internetinio meno rūšys jau nebesiekia taip intensyviai eksperimentuoti su internetu kaip medija, veikiau mato internetą kaip resursą. Vadinasi, judama nuo interneto kaip drobės ir dažų prie interneto kaip objekto, kuris yra tapomas. Čia taip pat ieškoma būdų vėl grįžti į galerijų sistemą, kvestionuojami originalumo ir archyvavimo klausimai.

– Ar pačiam tenka pastebėti, kad painiojamos sąvokos "menas internete" ir "internetinis menas"? Akivaizdu, kad įkelta meno kūrinio fotografija į internetinį portalą nėra internetinis menas, veikiau, dokumentacija. Ką tiksliai galime laikyti internetiniu menu? Kokios jo savybės, sudedamosios dalys, skiriamieji bruožai?

Tai menas, kuris yra sukurtas pasiekti žiūrovo jusles per kompiuterio ekraną ir kolonėles.

– Tų apibrėžimų yra įvairių, bet aš laikausi tokio: internetinis menas yra menas, sukurtas išskirtinai kultūriniam interneto kontekstui ir techninėms galimybėms, o pirminis jo žiūrovas yra interneto vartotojas. Ši meno rūšis išsiskiria tuo, kad yra geriausiai suvokiama, atrodo natūraliausiai ir yra efektyviausiai platinama skaitmeniniais tinklais. Tai menas, kuris yra sukurtas pasiekti žiūrovo jusles per kompiuterio ekraną ir kolonėles. Na, ir čia mes lengvai galime užčiuopti, kaip tai skiriasi nuo meno internete, kuris visų pirma yra adaptacija, meno kopija, besidedanti originalu. Menas, atsidūręs internete, neišvengiamai pasikeičia ir įgauna naują pavidalą, galėtume sakyti – tampa nauju meno kūriniu. Paimkime teatrą – jis sukurtas stebėti salėje, yra labai efemeriškas, vyksta čia ir dabar. Nufilmavę ir perkėlę jį į "YouTube", turime vaizdo reportažą apie spektaklį, bet jau tikrai ne virtualųjį spektaklį. Juk krepšinio varžybų transliacijos nevadiname virtualiuoju krepšiniu, tai kodėl tą reikėtų daryti su menu? Meno adaptavimas internetui nėra blogas dalykas iš savęs, visas "Google Arts and Culture" projektas tik tuo ir paremtas, ir tai turi labai daug verčių, jei atliekama sąmoningai. Problemos prasideda tada, kai kokių nors keramikos darbų nuotraukų galerija yra afišuojama kaip virtualioji paroda. Be visų koncepcinių klaidų, tokia afiša dar ir neigiamai kondicionuoja žiūrovą, kuris, prisižiūrėjęs tokių virtualiųjų parodų, tiesiog nusivils menu internete ir nebekreips dėmesio į išties kokybiškus internetinio meno kūrinius.

– Ko reikia palankioms internetinio meno radimosi ir egzistavimo sąlygoms? Tikiu, kad tik interneto tam nepakanka.

– Meną juk kuria žmonės, tai visų pirma reikia jų – autorių, kurie būtų drąsūs, mąslūs ir linkę į eksperimentus, kurie ne tik galėtų kūrybiškai pažvelgti į interneto siūlomas galimybės, bet ir gebėtų kritiškai analizuoti tinklaveikos visuomenę. Žinoma, taip pat reikalingas skaitmeninis raštingumas arba bendradarbiavimas tarp IT ir kultūros sektorių. Na, ir pagaliau, yra svarbu pripažinti internetinį meną kaip meną, apie jį kalbėti ir užsiimti įvairia kita sklaida, kuri paragintų žmones gilintis į šią meno formą, o menininkus – su ja dirbti. Kūrybiškumui ypač svarbus yra saugumo pojūtis, tad žinojimas, kad, dirbdamas šiame lauke, būsi pripažintas, gali atnešti daug gero.

Na, bet tai labiau techniniai aspektai. Esu tikras, kad šalia to svarbu pakeisti ir mūsų požiūrį į internetą. Mes esame įpratę matyti internetą kaip virtualųjį realybės pakaitalą, nors, visų pirma, internetas yra toks pat realus, kaip šis tekstas, kurį rašau ir kurį skaitytojas skaito, mintys, kurios jam kyla, galų gale – ekranas, kuriame tekstas atvaizduojamas. Galiausiai, anot statistikos, vidutinis europietis prie interneto praleidžia apie 8 valandas per dieną. Paskaičiavus, kiek per dieną lieka laiko ir ką jo metu veikiame, greitai galime pamatyti, kad interneto erdvės labai rimtai konkuruoja su fizinėmis erdvėmis. Supratę interneto svarbą savo gyvenimams galėsime skirti jam deramą dėmesį. Toks požiūrio virsmas padėtų ne tik sukurti naujų, daug etiškesnių interneto priemonių ar įtraukiantį internetinį meną, bet ir leistų mums, kaip interneto naudotojams, jį vertinti kritiškai.

– Kalbant apie virtualiąją erdvę, žinome, kad yra kelios didžiosios technologijų įmonės, kurios turi įtakos tam, kas atsiranda internete. Koks yra internetinio meno ir didžiųjų technologijų įmonių santykis?

– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tos korporacijos daro nedidelę įtaką, didžioji dalis internetinio meno projektų yra eksponuojami jiems išskirtinai sukurtose erdvėse – tinklalapiuose ar platformose. Tokiu atveju platformoms būdingi turinio valdymo, duomenų rinkimo ar turinio nutekėjimo aspektai lieka už borto, menininkai tampa daugiau ar mažiau autonomiški. Tačiau čia vis vien aktualūs serverių ir sklaidos klausimai. Apie 80 proc. interneto puslapių yra nugulę "Amazon Web Services" (AWS) serveriuose, o "Google" yra pagrindinė priemonė, kuria naudodamiesi žmonės ieško informacijos ir gali atrasti tuos internetinio meno projektus. Abiem atvejais yra monopolinė situacija, problemiška daugybe aspektų. Pavyzdžiui, "Google" reklama yra tiek ir per brangi kūrėjams, tiek ir ideologiškai nesutampanti su tarp menininkų dominuojančia nuostata, kad menas nėra produktas ir todėl jį reklamuoti būtų neteisinga.

Dėl šių priežasčių, įvedus internet art į "Google", randame tik didžiosiose platformose esantį pasenusį turinį, kuris per metų metus surinko daug paspaudimų. "Google" yra svarbus meno lauke dar ir dėl "YouTube" valdymo, kadangi netgi savo skaitmenines galerijas sukūrę kolektyvai vis vien vaizdo medžiagą dažniausiai kelia į "YouTube", kur įkeltas menas tampa priemone platformai uždirbti pinigus. Daug kas bando tai apeiti rinkdamiesi "Vimeo", bet tai irgi pelno siekianti kompanija. Taigi nuo didžiųjų platformų menas atitolti negali, o ką jau kalbėti apie projektus, kurie eksponuojami tiesiai per feisbuką ar "TikTok" – čia už peržiūras ateinantis pelnas keliauja tiesiai į korporacijos kišenę.

Taigi santykis, visų pirma, yra komunikacinis, o antra – ekonominis. Tokia yra realybė, dar kitaip vadinama platforminio kapitalizmo era, ir, tiesą pasakius, nesu tikras, kiek tai yra blogai, o kiek tai tiesiog natūrali interneto technologijos progresija. Internetas aprėpė visą pasaulį tik dėl to, kad tobulai sutampa su neoliberalizmo idealais. Jei naudojamės internetu, neišvengiamai patenkame į platformų jurisdikciją. O visa tai daro įtaką turinio formoms: jis labiau fragmentuotas, objektifikuotas, suprekintas ir t.t.

– Menas yra neatsiejamas nuo žiūrovų – koks yra internetinio meno žiūrovas? Ar būtų galima apibrėžti jo bruožus?

Internetinio meno žiūrovui sukurti įsimintiną patirtį daug sudėtingiau. Veikiausiai todėl šis menas vis dar yra daugiausia stebimas gan siaurų nišinių auditorijų.

– Tai, visų pirma, priešais kompiuterį ar su išmaniuoju įrenginiu rankose sėdintis žiūrovas. Jis vienišas ir visas jo dėmesys sutelktas į optinį ir akustinį stebėjimą. Šio žiūrovo fizinis kūnas amputuotas, o į jo dėmesį nuolat kėsinasi pats įvairiausias turinys: nuo orų prognozių iki instrukcijų, kaip statyti atominį bunkerį. Tai gana unikali situacija, kadangi galerijoje žiūrovas mezga daugiasensorinį ryšį su menu, jo dėmesio taip pat nebando niekas pasiglemžti. Galų gale, galerijoje jis dažniausiai yra ne vienas, bet su kitais žmonėmis. Internetinio meno žiūrovas daug sunkiau nuspėjamas, jo judėjimo vektoriai daug sunkiau suvaldomi. Dar daugiau: internetinių meno darbų stebėjimas yra fragmentiškas ir neturi pradžios ritualo, priešingai nei muziejaus lankymas, kurį sudaro išėjimas iš namų, kelionė per miestą, durų atsidarymas, palto drabužinėje pasikabinimas ir t.t. Iš to išeina, kad internetinio meno žiūrovui sukurti įsimintiną patirtį daug sudėtingiau. Veikiausiai todėl šis menas vis dar yra daugiausia stebimas gan siaurų nišinių auditorijų, kurios yra savaip suinteresuotos jo tyrinėjimu. Kiti internautai pasirenka "YouTube", memus, "Instagram" stories ar kokius kompiuterinius žaidimus – kitaip tariant, populiariąją interneto kultūrą.

– Gana dažnai yra sakoma, kad tai, kas yra internete, virtualiojoje erdvėje, yra neapčiuopiama, neturi kūniškos išraiškos. Nepaisant to, Kauno menininkų namų kultūros infocentro organizuotoje virtualiojoje diskusijoje apie virtualiąją kultūrą minėjai, kad internetinis menas gali reikštis ir per kūnišką formą. Galbūt galėtum plačiau pakomentuoti šią mintį?

– Kalbėdamas apie kūniškumą, turiu omenyje du argumentus: fenomenologinį ir materialistinį. Pradėsiu nuo pirmojo: daugybė žymių filosofų yra pastebėję, kad erdvės ir vietos patirtys visų pirma yra kūniškos. Erdvei egzistuoti yra būtini kūnai, kurie tą erdvę ištempia (ar sukuria) aplink save. Kai esi ties visatos pakraščiu, ištęsi savo ranką ir štai – dar daugiau visatos. Kalbant jau apie lokalias vietų patirtis, mes jas patiriame savo dvipusiu, bet šiek tiek asimetrišku kūnu, kuris mums leidžia save suvokti santykyje su kitais aplink mus įvietintais objektais. Na, o visų svarbiausia – erdvės įgauna prasmę tik dėl jomis judančių kūnų. Vaikščiojimas yra esminė priemonė, kuria mes praktikuojame erdves ir, galėtume sakyti, jas sukuriame savo sąmonėje. Be to, kad vaikščiojimui būtinas kūnas, jam būtina ir vaizduotė – įsivaizdavimas, kad įmanoma kažkur nusigauti. Tai lemia kūno orientaciją tam tikra kryptimi. Su tuo susijęs fenomenologinis teiginys, kad siela yra pirmoji, kuri atsiduria vietoje.

Turint omenyje visas šias įžvalgas, galime greitai suprasti, koks svarbus yra kūnas patiriant internetinį meną. Ne tik todėl, kad per jį mes orientuojamės vartotojo sąsajose ir gebame judėti iš puslapio į puslapį, įsivaizduodami savo sielą, gebančią atsidurti kažkur, bet ir visą internete esantį turinį patiriame savo kūnuose. Emocijos yra kūniškas procesas. Taigi ekranas įsiurbia mūsų sielas, bet jos gali ten patekti, orientuotis ir judėti tik dėl klaviatūrą ir pelę maigančio kūno.

Antrasis, materialistinis, argumentas leidžia atkreipti dėmesį į internetą kaip gigantišką, visą pasaulį aprėpiančią infrastruktūrą su daugybe elementų: šimtais tūkstančių kilometrų laidų, raižančių vandenynų dugnus; gigantiškais duomenų centrais, suvartojančiais daugiau energijos nei visa aviaindustrija; milijonais hektarų, kenčiančiais nuo skaitmeninėms technologijoms gaminti būtinų vertingųjų metalų kasybos ir t.t. Internetinis menas ne tik kad įgauna apčiuopiamą kūną prieš mūsų akis esančiuose ekranuose, bet ir yra nusėdęs visame šiame infrastruktūriniame kūne.

– Pažvelkime į globalų kontekstą. Kokie, tavo manymu, sėkmingiausi internetinio meno kūriniai, projektai, kurie yra aktyvūs šiuo metu?

– Kalbėti apie sėkmės kriterijus sudėtinga. Internetinis menas yra nauja ir nuolat kintanti meno forma, tad kažkokių aiškių menotyrinių vertinimo kriterijų ji neturi ir pateikti galiu tik savo asmeninius favoritus. Vienas jų – We=Link galerija, kurioje dabar eksponuojama „Sideways“ paroda – tobulas būdas susipažinti su internetiniu menu. Čia surinkti 22 meno darbai iš visos net.art istorijos. Dar viena įdomi paroda – „World on a Wire“, kurios erdvė nuolat juda ir transformuojasi, priklausomai nuo lankytojo veiksmų. Kalbant apie konkrečius meno darbus, man labai įstrigo „Fill the Whole“ – tiek dėl techninio sprendimo (tai debesyje veikiantis kompiuterinis žaidimas), tiek dėl emocinį intelektą nagrinėjančios savo temos, tiek dėl išskirtinės estetikos. Taip pat labai smagus ir konceptualiai išbaigtas yra „.o0o.“, nagrinėjantis planetinį bendrumą ir simbolinius bei postnacionalinius emoji pagrįstos komunikacijos aspektus, viską sujungiant mėnulio simboliu. Galų gale šiuo metu vyksta sunkiasvoris „Transmediale“ festivalis, kurio daugybę veiklų dėl pandemijos nuspręsta kelti į internetą ir vystyti visus metus trunkantį meno parodų, rezidencijų, kritinių tekstų ir įvairių internetinių bei fizinių renginių naratyvą. Čia kas mėnesį galima rasti ką nors naujo.

Na, bet čia tik keletas darbų. Šiaip kokybiško turinio yra labai daug. Kadangi internetas nepaiso geografinių apribojimų, galime lankytis kone viso pasaulio galerijose ir parodose, ir natūralu, kad, pradėjus gilintis, visa tai užgožia savo gausa. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad to meno trūksta, bet kai pradedi tyrinėti, atrandi neišsemiamus klodus.