Taip galima paminėti ne tik kovo 21-ąją minimą Tarptautinę Dauno sindromo dieną, bet ir parodyti, kad talentas, motyvacija ir valia nepaiso diagnozių.

Siekiant priminti apie kitokius žmones visuomenėje ir paminėti tarptautinę Dauno sindromo dieną „Mano Piteris Penas“ bus rodomas tris kartus: kovo 2 d. 18 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, kovo 18 d. 11 val. Telšių Žemaitės dramos teatre, kovo 21 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje.

Bendradarbiaujant su Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija į seansus nemokamai pakviestos šeimos, auginančios šiuo sindromu sergančius vaikus. Į spektaklį Klaipėdoje nemokamai kviečiami ir Gargždų socialinių paslaugų centro nariai ir darbuotojai.

Spektaklio choreografė Agnija Šeiko tikino, kad „Mano Piteris Penas“ apjungia ir atskleidžia skirtingas teatro veiklos sritis – meninę, edukacinę ir socialinę. „Nedažnai pamatysime žmogų su negalia profesionaliojoje scenoje, o šiame spektaklyje jis yra pilnavertis komandos dalyvis: lygiomis teisėmis su kitais šoka scenoje bei gauna honorarą už savo darbą. Kai kurie gali manyti, kad jis neturi reikalingo pasiruošimo, bet iš tiesų Julius mums padėjo atskleisti spektaklio idėją“, – sako choreografė.

Piterį Peną pažįsta visi, kas turėjo vaikystę: tai – personažas iš Jameso Matthew Barrie spektaklio ir vėliau knygos, berniukas, kuris nenorėjo užaugti. Šiuolaikiniame pasaulyje Piterio Peno vardu dažnai vadinama Y karta, kurios vertybės ir gero gyvenimo vizija skiriasi nuo jų tėvų ir senelių idealų. Tai 20-40 metų žmonės, kurie neskuba „užaugti“, tai yra, judėti tradicine gyvenimo trajektorija, kurioje daug sudėtingų sprendimų ir įsipareigojimų – vedybos, vaikų auginimas, būsto paskolos, draudimo ir pensijų fondai. Šiai kartai svarbiau nei ateities saugumas yra laimingas gyvenimas ir savirealizacija.

Šokti gali visi, bet kitas dalykas – galėti šokti žiūrovui.

Vyresniems nei 12-likos jaunimui skirtame šokio spektaklyje tyrinėjamas augimas, slenksčio į suaugusiųjų pasaulį peržengimas, galimybė, kad branda gali turėti ne vieną apibrėžimą. XXI a. Piteris Penas – dviejų jaunuolių (J. Jurevičiaus ir Manto Černecko kuriami personažai) kelionė suaugusiųjų pasaulio link, vidinės brandos paieškos ir jos metu nutinkančios įvairios santykių peripetijos. „Jokiu būdu neraginame jaunimo greičiau subręsti ir pereiti į suaugusiųjų pasaulį. Tiesiog kviečiame į pokalbį. Piterio Peno istorija padėjo sukurti visiems puikiai pažįstamą atmosferą, nuorodas ir įvaizdžius“,  – teigė A. Šeiko.

Spektaklyje Piteris Penas yra kitoks nei kiti personažai – jis nesuaugantis. Jo kitoniškumą mokosi priimti ir suprasti kiti spektaklio veikėjai. Dauno sindromą turintis pagrindinis veikėjas tam kitoniškumui suteikia gilesnes prasmes, leidžia jį skaityti giliau, ir už spektaklio tikrovės rėmų.

„Šeiko šokio teatro“ kolektyvas jau turi patirties bendraujant su žmonėmis, turinčiais įvairias negalias. Jau ne vienerius metus jiems vykdomi šokio terapijos užsiėmimai. Bet „Mano Piteris Penas“ buvo pirmas kartas, kai žmogus su negalia buvo pakviestas vaidinti spektaklyje. „Julius buvo atrinktas, nepakvietėme tiesiog bet kokio žmogus su Dauno sindromu. – Akcentavo spektaklio choreografė. – Jis buvo atrinktas, nes geba judėti, labai gražiai šoka ir jau turėjo šiokią tokią judėjimo patirtį. Jam taip pat buvo keliami reikalavimai, kad galėtų vaidinti spektaklyje jis turėjo kalbėti šokio kalba. Šokti gali visi, bet kitas dalykas – galėti šokti žiūrovui“.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys teigia, kad žmonių su negalia įtraukimas į meninę veiklą jiems patiems suteikia daug gerų emocijų. Netradicinį Piterį Peną taip pat naudinga sutikti ir auditorijai. „Žiūrovams, ypač paaugliams, jis galbūt padės suprasti, kad pasaulis yra skirtingas ir jame egzistuoja neįgalieji. Ir ne tik egzistuoja, bet kartu su jais galima daug ką nuveikti ir tai praturtina mus visus“, – sako psichiatras.