Quantcast

G. Vilkickytės realybės kultūra ir dokumentika scenoje

Lyriškos, švelnios muzikos atlikėja Gabrielė Vilkickytė scenoje – jau ne vienus metus. Iš pradžių su klasės draugu kūrė elektroninę muziką, tačiau gerbėjų ratą ji subūrė savo kūrybą atlikdama akustiškai – viena scenoje grodama pianinu. Su Gabriele kalbėjome apie niūniavimą, kino teatrus, dokumentinius filmus ir dokumentiką scenoje. Kalbėjome ir apie švelnumą sau bei kitiems, nes šį mėnesį pasirodo G.Vilkickytės debiutinis albumas „Švelnumas“.

– Kaip susidomėjai muzika ir dainavimu? Kokia buvo pradžia?

– Negaliu papasakoti romantiškos istorijos, kad tėtis – pianistas, o mama  groja simfoniniame orkestre. Bet neseniai žiūrėjau  savo  vaikystės medžiagą ir supratau, kad daug muzikos mūsų šeimos namuose klausėmės per radiją. Galbūt tai kažkiek susiję su meile muzikai, nors gali būti, kad tai atėjo iš kažkur giliau nei iš aplinkos. Tikiu, kad yra tam tikrų dalykų,  nulemtų dar prieš mums gimstant. Mano atveju – būti su muzika. Nežiūriu į tai kaip į privilegiją ar kažkokį auksinį bilietą dėl to, kad dainuoju ir žmonės ploja. Priimu kaip atsakomybę – gimei turėdamas talentą, todėl turi su juo kažką daryti. Jeigu užmesi ir eisi saugesniu keliu – būsi niekšas.

– Skambini pianinu. Vaikams mokytis groti kokiu nors instrumentu dažnai reikia tėvų skatinimo ir paraginimo. Kaip tu priėmei tas ilgas skambinimo valandas ir griežtą discipliną?

– Mano šeimoje buvo savaime suprantama, kad eisiu į muzikos mokyklą, nes visą laiką dainuodavau, niūniuodavau... Kalbant apie mokymąsi skambinti pianinu, buvau vidutinybė. Neturėjau ypatingų sugebėjimų ar pakankamai savidisciplinos, todėl esu dėkinga savo mamai ir krikštamotei, kad skatino mokytis. Teta mane mokė skambinti, o mama vis paskatindavo groti. Žinoma, lankiau muzikos mokyklą, ėjau visą tą tradicinį akademinį kelią, bet tikrai nesu virtuozė... Pavyzdžiui, ne taip seniai turėjau įrašyti savo pasirodymą vienam televizijos renginiui ir ėjau groti iškart po Petro Geniušo. Jaučiausi kiek komiškai, kai po jo pirštų bėgiojimo per klaviatūrą  spaudžiau savo c-dur akordus. Praėjusiais metais netgi lankiau pianino pamokas, kad truputį pagerinčiau savo techniką. Vis dėlto man pianinas viso labo skirtas akompanimentui atlikti, tad ir nežiūriu į jį kaip į balsui lygiavertę priemonę.

– Užsiminei, kad kūryba, grojimas ir dainavimas – skirtingi dalykai, bet labiausiai linksti į dainavimą...

– Taip. Galiu negroti, nekurti... Būna etapų, kai net nenoriu sėsti prie pianino ir, atrodo, ištisus metus daina nepasirašo, bet negaliu nedainuoti. Aš net nepajuntu... Kartais sėdžiu taksi, užgroja kokią dainą ir pradedu niūniuoti. Taksistas ima mane kalbinti, kad gal būsiu dainininkė, o aš galvoju, kodėl jis taip paklausė, ir tik tada suprantu, kad niūniuoju jau kelias minutes. Atrodo, net nežinau, iš kur tą dainą atsimenu, bet jau iš paskos dainuoju.

– Kokią dalį tuomet užima kūryba?

– Kartais kūryba yra romantiška ir įkvėpimo pilna, kai iš polėkio rašai, nes jauti, kad negali tą dieną nerašyti, bet dažnai man tai yra juodas darbas. Mano lūkesčiai sau pačiai yra aukšti ir aš nuoširdžiai rūpinuosi kiekvienu žodžiu savo dainoje. Kažkada susitariau su savimi, kad nevartosiu nė vieno nereikalingo žodžio, tik tuos, kurie turi savo vietą ir prasmę. Man tai svarbu. Mano kai kurie draugai sako, kad aš tekstų nacis (juokiasi). Būna taip, kad užkabina ritmas ar kūrybiniai sprendimai, bet jeigu tekstas sukurtas tik tam, kad užimtų vietą, tokios dainos negaliu klausyti.

– Galbūt tas tavo tekstų nacio sindromas atsirado besimokant – juk studijavai žurnalistiką?

– Nemanau. Man studijos nepatiko ir nemanau, kad jos man labai daug davė. Galbūt  neužteko ambicijų ir entuziazmo kažką iš jų pasiimti? Mane labai žavi citata: „Jei tavo žodis nėra stipresnis už tylą, tai ir nesakyk nieko.“ To burnos aušinimo tikrai per daug... Man yra sunkiau susipažinti su naujais žmonėmis, nes labai nemėgstu smalltalkinti. Turbūt daug žmonių tai sugeba, bet mane tai stipriai vargina ir kelia  nusivylimą, todėl muzikoje norisi eiti prie esmės. Tokių dainų, kaip „aš ėjau gatve, pamačiau tave, tu žiūrėjai į mane“, daug prikurta. O aš galiu kurti kitokias.

Gabrielė Vilkickytė / B. Tilmantaitės nuotr.

– Tavo kūryba keitėsi – pradėjai nuo elektronikos, paskui išvažiavai studijuoti ir visai nemuzikavai. Po pertraukos dabar girdime akustiškai skambančią Gabrielę. Kaip pati matai tuos pokyčius ir kas jiems padarė didžiausią įtaką?

– Viskas prasidėjo nuo elektronikos, nes mano klasiokas kūrė tokią muziką ir atrodė labai logiška, kad reikėtų susijungti. Aplinkybės labai gražiai susidėliojo – tokia buvo mūsų pradžia, bet paskui mes supratome, kad tarsi apvagiame vienas kitą. Dėl mano lyrikos jo muzika negalėjo būti tokia intensyvi, kaip jis norėjo, o dėl to muzikos intensyvumo mano lyrika skambėjo pati sau. Mes atsisveikinome ir supratau, kad esu visiškai viena savo kūryboje, esu pas tėvus gyvenanti studentė, todėl atrodė normalu grįžti prie šaknų – pianino ir balso. Aš moku groti pianinu ir dainuoti – tą ir darau. Kad turėtum grupę, reikia bendraminčių arba samdyti žmones, o tam visai nebuvo išteklių. Be to, dabar 100 proc.  pasirodymo sukuriu viena.

– Ne kartą esi minėjusi, kad norėtum turėti grupę... Kokia būtų ta svajonių grupė, jei neribotų pinigai ir kiti dalykai?

– Ne vien pinigai yra kliūtis. Visada galima rasti bendraminčių, kurie gros ir iš idėjos. Tik dar savęs taip gerai nepažįstu kaip atlikėjos, kad galėčiau nuspręsti, ką pasikviesti. Man parašo koks būgnininkas ar gitaristas, kad mielai grotų su manim, bet aš dar nežinau... Suprantu, kad reikia bandyti ir taip atsiras atsakymai, bet kol neišleidome albumo, kol dar nepristačiau jo koncerte, vis atrodo, kad per anksti spręsti. Stengiuosi neforsuoti, pažinti save ir tada priimti sprendimus.

– Kokie instrumentai tau patinka? Ar yra tokių, kurie nepatinka, ir juos tikrai išbrauktum iš sąrašo?

– Man labai patinka kontrabosas, būgnai – bet ne tie „Red Hot Chilli Peppers“, o „Twin Peakso“ – paslapties ir malonios įtampos būgnai. Sunku įvardyti (šypsosi)... Labai nemėgstu smuiko, nes nuo pat vaikystės man labai įkyrus tas smuiko garsas. Saksofoną visada mėgau, bet saksofonas – slidus reikalas, nes gali greitai pasisukti į kitą žanrą ar nuotaiką, kuri man ne visai patinka. Bet, pavyzdžiui, mano draugė pradėjo groti kanklėmis ir labai gražu klausytis, kaip ji jomis atlieka mano dainas. Gal kada apsvarstysiu ir tai?

Pasaulyje yra prikurta tiek daug fantazijų, visokių svaigalų ir pabėgimų kuo toliau nuo savęs, kad prieš keletą metų sau sąmoningai įvardijau, jog noriu žmogų atgręžti į save. Dažnai savo koncertų pradžioje pasakau, kad koncertas bus ne apie mane, o apie žiūrovus.

– Kas tau yra gera daina? Minėjai, kad tau labai svarbu žodžiai... Kas dar?

– Dabar, kai albumas jau įrašytas, supratau, kad norint sėkmingo įrašo, labai svarbus atlikimas. Aš savo karjerą pradėjau nuo koncertų ir daugiau koncertavau, nei įrašinėjau. Koncerte groji pianinu ir dainuoji, o įrašydama tuo pat metu galvoji, ką dar būtų galima pridėti, atimti, pakeisti... Pripratau koncertuoti ir savo balsu kiekvienoje dainoje pasiekti kulminaciją, o per įrašus supratau, kad neprivalau koncertuoti atlikdama  dainą. Labai įdomu ir gal net kiek juokinga klausytis  pirmųjų studijinių įrašų, kuriuose vyravo ta kovinė parengtis. Dabar gi dainose pradėjau pasakoti. Labai svarbu turėti ką pasakyti ir tai per save perleisti, o ne tik mechaniškai autopilotu išleisti balsą. Praėjusią savaitę netikėtai įrašėme dar vieną dainą. Pirmą kartą ją dainavau po ilgos pertraukos. Buvau netgi pamiršusi, kad ji yra sukurta. Taip susijaudinau, susigraudinau. Garso režisieriai paliko būtent tą balso įrašą, kuriame girdisi balso lūžis ir atsipalaiduoja ašaros. Labai įdomu stebėti savo augimą. Supratau, kad balsas yra priemonė, kurią galima valdyti su meile ir jauno žmogaus išmintimi, o ne vien tik tempti iš visų jėgų.

– Dainavimas ir kūryba yra saviraiška, sukurianti pakylėjimo jausmą. Bet tai kartu yra ir darbas, kuris gali tapti rutina. 

– Pakylėjimas priklauso nuo ryšio, kuris tave sieja su publika.  Neseniai sau pripažinau, kad karantinas padarė man žalos. Kai labai ilgai vienas groji namie ar studijoje ir girdi tik kritiką apie dainas, bet nematai emocijų, kurias žmonės išgyvena jų klausydami... Ta pauzė tikrai yra didelis išbandymas žmonėms, kurie kuria dainas ir jas atlieka. Atrodo, koks skirtumas? Kam rūpi? Išeis albumas ir jis bus dar viena žmonių socialinio tinklo turinio dalelytė, kuri gal net neužkabins, nors man tai yra gyvybiškai svarbu. Žmogiškai norisi, kad kažkas uždėtų ranką ant peties ir pasakytų: „Geras.“ Taip suprantu, kad ne sau viena kambaryje dainuoju ir mano balsas atsimuša į sienas. Dėl to man albumas tapo tikru darbu ir romantikos ten mažai. Tos pakylėjimo akimirkos būna, pavyzdžiui, kai namuose įrašai visiškai naują dainą ir jauti, kad ji veikia. Tada ir juokas, ir azartas ima, ir vandens įsipili, atsigeri, džiaugiesi, ir tos akys dega... Tikrai būna toks specifinis pakylėjimas. Kažkoks lemputės momentas. Taip pat būna ir koncertuose. Ne kiekviename tikrai, bet aš ir negaliu sau leisti labai daug pakylėjimų dėl sveikatos. Kai būna keturi koncertai per savaitę, tai darosi fiziškai sunku, o dar viena pati esu 100 proc. pasirodymo – be jokios grupės ir neturiu už ko pasislėpti... Kartais per koncertus ateina mintis: jeigu dabar nustočiau groti ir dainuoti, tai koncertas ir baigtųsi, nes nėra nieko, kas perimtų vadžias. Suprantu, kokia tai atsakomybė, ir turiu būti švaraus proto bei geros sveikatos, kad galėčiau gerai atlikti savo darbą.

– O kaip save grąžini iš to darbo periodo ir rutinos?

– Man reikia vienatvės, bet ne tos bukos, kai guli ir žiūri teliką... Dar ilsiuosi būdama su savo mylimu žmogumi. Mes abu labai gerai vienas kitą veikiame. Jaučiuosi intravertė, bet gyvenimas, mokykla, studijos, draugai ir visokie iššūkiai mane išmokė gerai funkcionuoti ekstravertų pasaulyje, tačiau man tai kainuoja ir kartais tiesiog privalau atsiskirti. Taip pat turiu labai stiprų ryšį su jūra – galiu ištisas valandas vaikščioti po pušyną prie jūros, vėjui pučiant tiesiai į veidą. Dar labai mėgstu kino teatrus. Yra net kelios dainos, kuriose miniu, kad esu vėl viena kine. Man kino teatras yra kaip žmonėms baras, kur jie nueina kažko pamiršti. Tai ta tamsi erdvė, kur jaučiuosi saugi, kur į mane nekreipia jokio dėmesio, – nei kitų žmonių, nei savo pačios. Aš taip pagerbiu savo vidinę intravertę (šypsosi).

– Paminėjai kiną, bet tu labiau domiesi dokumentiniu kinu. Tai ir tavo klipuose atsispindi. Kaip susidomėjai? Kodėl tau tai svarbu, įdomu?

– Esu didelė realybės fanė. Labai mėgstu tiesą, net kai ji rūgšti ir nepatogi, bet viduje gera, kai esi sąžiningas, nemeluoji, tau prieš nieką nereikia atsiskaityti... Man patinka matyti tą realybę, kuri tokia grynoji mėsa – arti žmogaus, arti jo netobulumo, ir dokumentika yra tiesiogiai su tuo susijusi. Gražūs ir tie vaizdo klipai, kur esi papuoštas, pabrėžti gražieji tavo elementai, bet dokumentikos žavesys yra tai, kad prisimeni, kiek daug yra realybių ir būdų gyventi gyvenimą, nes kartais užsibūni ilgai tarp tų pačių žmonių, tų pačių veiklų ir pradeda atrodyti, kad tai – pasaulio centras ir vienintelis kelias. Tada užtenka pažiūrėti arba išvykti į dokumentiką. Pavyzdžiui, aš mokiausi užsienyje ir turėjau galimybę pamatyti, kiek yra būdų gyventi, ir tai mane išlaisvino. Pasaulyje yra prikurta tiek daug fantazijų, visokių svaigalų ir pabėgimų kuo toliau nuo savęs, kad prieš keletą metų sau sąmoningai įvardijau, jog noriu žmogų atgręžti į save. Dažnai savo koncertų pradžioje pasakau, kad koncertas bus ne apie mane, o apie žiūrovus. Noriu, kad žiūrovai galėtų pasijausti taip, kaip aš kino salėje, – stebėti turinį, kuris jį kažkaip veikia, ir pagal tai, ką savyje turi, galėtų atliepti. Mano koncertai nėra su mintimis „pamirškite savo problemas, atsipalaiduokite, išlaisvinkite save“. Aš noriu būti tos realybės kultūros dalimi, ta dokumentika scenoje. 

– Netrukus pasirodys debiutinis albumas – „Švelnumas“. Papasakok truputį daugiau apie jį.

– Galiu pritarti tam skambiam pasakymui, kad pirmą albumą rašai visą gyvenimą, nes „Švelnume“ yra dainų, rašytų prieš ketverius penkerius metus, ir tai nėra iš anksto nuosekliai apgalvotas albumas, o daugiau mano sukurtų dainų rinkinys. Kai žiūriu į savo albumą iš šalies, matau jauno žmogaus augimą: iš pikto, liūdno ir nusivylusio į suprantantį, kad gyvenimas gali būti šviesus, jei tik pats stengsiesi. Anksčiau galvojau, kad kuriantis menininkas turi daug kentėti, bet viduje žinau, jog sau linkiu laimės ir ramybės, o tie du dalykai – kančia ir laimė – tarpusavyje nesutaria. Švelnumą aš matau kaip sudėtingą ir ne visiems pažįstamą reiškinį. Žymiai lengviau yra būti piktam ar grubiam, įžeisti arba nereaguoti, o švelnumas – aukščiausia artumo su savimi ir kitu forma. Man šis albumas yra kelionė iš tamsos į šviesą, kur tavęs dar ir laukia. Jame yra dainų, kuriose dainuoju apie santykį su kitu, bet nebūtinai tai romantinis santykis, o tiesiog meilė – kaip vertybė, kaip didesnė už visus mus energija.

Aš norėjau  albumą pavadinti „Vilkų švelnumas“, nes tikrai ne visos dainos ten yra švelnios. Jose kaip tik yra truputį šiurkštumo, grubumo... Man švelnumas nėra savaime suprantamas dalykas. Aš iki jo turėjau eiti ir dar eisiu. Kai esi paauglys, tau pradeda daužyti širdį, bet mokykloje nemoko, kaip ją gydyti, kaip rodyti sau palankumą ir švelnumą. Albumo dainos apie tai ir yra – nuo akivaizdžios nemeilės sau ir savo potencialui, iki visiškos priešingybės – švelnumo. Tarsi kelionė. Aišku, albumo rašymo pradžioje lūkesčiai buvo kitokie. Mano idealas – „Pink Floyd“ „Dark Side Of The Moon“, kur visas albumas yra kaip vienas kūrinys ir jo nevalia klausyti atskirai, bet tu susiduri su savo ribotumu, nepatyrimu ir darai tiek, kiek šiame etape išgali. Ateityje, manau, neišvengiamai keisis ir skambesys. Šiandien aš esu tokia kaip mano albumas, džiaugiuosi savo profesija, tuo, kad galiu stebėti savo augimą ir etapus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių