Fotomenininkę iš Lietuvos Islandija išmokė neatidėlioti kūrybos

Fotomenininkės Marijos Stanulytės kūriniuose vyrauja gamtos motyvai, kurie, įrėminti kadro formate, tampa abstrakčiais vaizdiniais, kurie nepriklauso nei konkrečiai vietai, nei valandomis ir minutėmis skaičiuojamam laikui. Skamba paradoksaliai, bet būtent šis abstraktumas sukuria artumo jausmą.

Regimi vaizdai sužadina jausmus, kurie palaipsniui suranda sau žodžius ir tampa asmeninėmis žiūrovo istorijomis. Šiuo metu Islandijoje gyvenanti fotomenininkė sako, kad gamta yra neatskiriama jos dalis, todėl viena iš priežasčių, kodėl pasirinko apsigyventi saloje, buvo noras būti kuo arčiau gamtos.

Fotomenininkė aktyvi instagramo platformoje, kur, peržiūrint fotografijas ir skaitant įrašus po jomis, susidaro įspūdis, kad sala lietuvę moko džiaugtis paprastais dalykais. "Kažkada kava buvo apie buvimą su kitu, apie pasimatymus, pamatymus ir matymus. Dabar kava yra apie prabangą – išvažiavimą iš kaimo, buvimą, o labiausiai – apie laiškų rašymą. Skaniausia kava yra už šešiasdešimties kilometrų. Nežinau, kiek ji iš tikrųjų yra skani, kiek skanioje aplinkoje. Tarp daugybės nesuprantamų raidžių, žodžių, sakinių, pastraipų ir tekstų. Bet – tarp suprantamų jausmų", – prasidedant 2020-iesiems dienoraštyje įrašė M.Stanulytė.

Pokalbio su jauna fotomenininke tema neišvengiamai pasuko apie apsigyvenimą vienkiemyje, kurį supa srauni upė, ramybėje atrastą laimę, kasdienį gyvenimą kaip kūrybos šaltinį

– Kodėl apsisprendėte kuriam laikui išvykti iš Lietuvos?

– Mėgstu klajoti. Pastaruosius ketverius metus gyvenau tarp Kauno–Vilniaus ir Islandijos. Kartą, lankydamasi gimtuosiuose Šakiuose, suvokiau, kad noriu ramybės, atėjo metas sustoti. Buvo sunku. Išvykusi į Islandiją, pirmus mėnesius dar grįždavau į Lietuvą baigti pradėtų projektų ir vis tikėjausi, kad pasiliksiu, nors širdimi norėjau būti saloje.

Ši permaininga vieta turi įtakos kūrybai – moko veikti iš karto.

– Ar persikėlusi į Islandiją išgyvenote adaptacijos laikotarpį?

– Į salą sugrįžau trečią kartą, tačiau pirmą kartą – ilgesniam laikui. Prisimenu, su drauge ruošiausi autostopu porą savaičių pasivažinėti po Italiją. Nežinojau, ką veiksiu sugrįžusi, be to, dar buvo likę pusę metų iki studijų pertraukos pabaigos. Grįžusi internete radau nebrangius bilietus į Islandiją ir nusipirkau. Tiesa, tik į vieną pusę. Apie Islandiją žinojau mažai – kelias muzikos grupes, meninius filmus ir Geysir (Didysis geizeris – aut.past.). Man atrodo, kuo mažiau turi lūkesčių, tuo prisitaikymas vyksta lengviau. Daugiausia pastangų prisitaikant reikėjo įdėti darbovietės bendruomenėje, kur teko susipažinti su nerašytomis bendravimo taisyklėmis, priimti skirtingas žmonių istorijas.

– Įsikūrėte vienkiemyje. Ar tokį sprendimą paskatino vidinis poreikis?

– Puikiai prisimenu pirmąjį vaizdą atvykus į salą – žvaigždėmis nusėtą dangų. Gamta yra neatskiriama mano dalis, todėl norėjau būti kuo arčiau jos, susilieti, susitapatinti, pajausti save kaip visumos dalį. Vienkiemį supa srauni upė, visai šalia ganosi būrys arklių, o kiek toliau – avys. Pabundu rūko apsuptyje, o vakarinius saulėlydžius sunku apibūdinti žodžiais. Gyvenu paveiksle, kuriame kiekvieną dieną keičiasi spalvos. Kitas aspektas, kodėl pasirinkau vienkiemį, tai kontempliatyvus gyvenimas. Gyvendama Lietuvoje stengdavausi bent kartą per metus savaitę skirti tylai, maldai. Atsiribodavau nuo socialinių tinklų, išjungdavau telefoną. Jaučiau, kad norėčiau tokio laiko patirti daugiau. Vienuoliai benediktinai turi posakį "ora et labora" (liet. melskis ir dirbk). Darbas tampa kaip malda, malda – kaip darbas. Mano gyvenimas vienkiemyje ne visada atitinka šį posakį, bet stengiuosi, kad atitiktų kuo dažniau.

– Dabar, pakeitusi savo gyvenamą aplinką, jaučiate ramybę?

– Vidinį susitaikymą ir savęs bei supančios aplinkos priėmimą. Tai nereiškia, kad nieko nedarau ir plaukiu pasroviui. Tiesiog mažiau jaudinuosi dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Leidžiu sau būti laimingai.

– Ar ramybė, kuri šiuo metu jus supa, suteikia erdvės apmąstyti kylančias idėjas, neskubėti jų įgyvendinti?

– Man ramybė svarbi kaip sąlyga kurti. Kitiems reikia pykčio, liūdesio, kad galėtų kurti, o man – su neigiamomis emocijomis tik namai gražiai susitvarko. Kaupiu tiek darbinę, tiek kasdienę patirtį ir kuriu savitą naratyvą. Supratau, kaip svarbu pabūti vienatvėje, nes jei nepažįstu, nesuprantu savęs, tai ir kito nesuprasiu.

– Esate fotomenininkė – bakalauro laipsnį įgijote Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete, magistrantūrą baigėte Vilniaus dailės akademijoje, tačiau Islandijoje dirbate samdomą darbą, kuriame, kaip teigiate: "Nieko, apart savo laiko" neinvestuojate ir jis suteikia jums stabilumo. Ar pavyksta harmoningai suderinti darbą ir kūrybą?

– Aplanko mintys, kad jei taip dirbčiau prie savo asmeninių projektų, kaip dirbu samdomą darbą, būčiau žinoma menininkė. Gyvenime man norisi patirti kuo daugiau: suprasti, ką reiškia švęsti Kalėdas vienai (šis eksperimentas nebuvo geriausia idėja), pamatyti, kuo gyvena paprastas darbininkas, suvokti, kodėl žmonės renkasi emigraciją, dėl kokių priežasčių palieka savo šeimas. Viena mano mėgstamų menininkių Sophie Calle sukūrė projektą "Address Book" (liet. Adresų knygutė), radusi užrašų knygelę su kontaktais tiesiog gatvėje. Gyvenimas yra nuolatinis kūrybinis procesas, todėl dirbdama kišenėje visada turiu savo užrašų knygelę, nes nežinau, kada kils idėja kūrybai.

– Samdomas darbas glaudžiai susijęs su rutina. Ar, kaip kūrėjai, rutina yra iššūkis, o gal lengvai prie jos prisitaikote?

– Užsiminiau, kad pastaraisiais metais gyvenau tarp kelių miestų, be to, dirbau laisvai samdomą darbą, studijavau, tačiau sunkiai sekėsi planuoti laiką. Rutina, kurioje gyvenu dabar, moko disciplinos, o kiekviena nauja diena darbe paskatina išmokti ko nors naujo. Būtent magistro darbe analizavau darbo temą – darbininko aplinką industrializacijos laikotarpiu, kuriame gilinausi į filosofo Michelio Foucault disciplinos sąvoką, bei jam priešingą – Michelio de Certeau teoriją apie kasdienybės praktikas. Tad dabar tos aštuonios valandos darbe įprasmina teorijas, į kurias gilinausi prieš kelis mėnesius.

– Ar įprastos socialinės erdvės, gyvenamosios vietos, kasdienių įpročių pakeitimas apsigyvenant Islandijoje turi įtakos jūsų kūrybos ritmui?

– Mano kūryboje vienaip ar kitaip dominuoja kelio motyvas. Praėjusiais metais dalyvavau Kauno fotografijos galerijos organizuojamose dirbtuvėse su menininku Klavdijumi Slubanu. Pirmojo kūrybinių dirbtuvių etapo pabaigoje kiekvienas dalyvis išsikėlė sau tikslus. Mano tikslas buvo, pagal galimybes, vieną dieną per savaitę skirti ėjimui – 5 km pasirinkta kryptimi. Šį nedidelį projektą tęsiu iki šiol, galbūt vėliau jis išaugs į didesnį, o gal ir liks pasiruošimu žygiui Islandijoje. Kol kas mėgaujuosi pačiu procesu. Eidama tuos 5 km stipriai jaučiu man aplinkos daromą įtaką. Kai einu mieste, ypač tame, kurį pažįstu, galiu nežiūrėdama į laikrodį jausti laiką, tačiau atsidūrus laukuose laikas ima slinkti lėtai. Einant gyvenviete akys ieško objekto, į kurį galėtų sutelkti dėmesį, o kas vyksta ten, kur nieko nėra? Turiu svajonę pakeliauti Islandijos viduriu, kur supa monotoniškas peizažas, nėra žalumos, žmonių, tik akmenų dykuma.

Islandijoje suvokiau, kad man įdomus peizažas, kuriame nieko nėra, bet sykiu telpa viskas.

– Galbūt Islandija inspiruoja ir naujas kūrybines idėjas?

– Gyvendama Islandijoje neišvengiamai turiu stebėti orus. Nesvarbu, ar einu pasivaikščioti iki baseino, ar važiuoju apsipirkti. Žiemos laiku, kuris tęsiasi ilgiau nei mums įprasta, ypač. Daugelis kelių yra uždaromi, jei pranešama pūga – atšaukiami skrydžiai. Tamsiausiu laiku šviesa būna tik keturias valandas, o birželio mėnesį iki galo net nesutemsta. Žiemos metas tinkamesnis apmąstymams, dirbti su archyvais ar naujoms idėjoms generuoti, o vasarą norisi keliauti, idėjoms suteikti kūną. Kai geras oras, dažnai atidedu darbus namuose ir einu pasivaikščioti, nes po kelių akimirkų jis gali pasikeisti. Ši permaininga vieta turi įtakos kūrybai – moko neatidėlioti ir veikti iš karto.

Islandijoje suvokiau, kad man įdomus peizažas, kuriame nieko nėra, bet sykiu telpa viskas. Taip pat kūryboje sustiprėjo kelio motyvas, kuris susijęs su tuo, kad, baigusi dvyliktą klasę, stojamuosius egzaminus iškeičiau į piligriminę kelionę – pėsčiomis su grupe tris mėnesius keliavau į Medžiugorję (Bosnija ir Hercegovina). Vėliau, studijuodama, išvykau į Portugaliją, kur pusę metų su dėstytojais dirbome prie mano projekto "Basomis" apie kelionę pėsčiomis Šv.Jokūbo keliu iš Porto į Santjago miestą. Dabar kelias vėl kviečia apmąstyti piligrimystės sąvoką, tik kitoje aplinkoje – Islandijoje.

– Meninei fotografijai renkatės senąsias klasikines technikas (sidabro želatinos atspaudą), kurios reikalauja meistriškumo, laiko, kantrybės, priešingai nei populiarios skaitmeninės technikos, kurių galimybės yra neribotos, o rezultatai – greitai pasiekiami.

– Islandijoje susiduriu su chemijos nuotraukoms ryškinti trūkumu. Pirmą kartą čia atvykusi nežinojau, kad negaliu mėgstamų ryškalų tiesiog atsisiųsti, o turiu užsisakyti per vietinę parduotuvę arba skraidintis pati. Tačiau ribojimai atveria naujas galimybes. Žiemos metu išsisaugojau nemažai receptų, kaip galima ryškinti su vitaminu C ir tirpia kava, todėl pavasarį ir vasarą skiriu techniniams eksperimentams. Daugelio dalykų procesas, kurio tiksliai suplanuoti neįmanoma, yra pati įdomiausia dalis, nes susiduriama su iššūkiais, ieškoma sprendimų, tobulėjama.

– Koks jūsų požiūris į skaitmeninę fotografiją? Ar ji, jūsų nuomone, yra mažiau įdomi nei analoginė?

– Tiek analoginė, tiek skaitmeninė fotografija man vienodai svarbios. Neseniai įsigijau nedidelę "Fujifilm" kamerą, nes pavargau nuo sunkių svorių nešiojimo. Intensyviai keliaujant paprasčiau fiksuoti akimirkas mažesne kamera, be to, galiu greitai nusiųsti namiškiams "atviruką". Tačiau asmeniniams projektams renkuosi analoginę fotografiją. Ji atspindi mano gyvenimo tempą, filosofiją. Kūryboje man patinka ne tik išjausti vaizdą, esantį nuotraukoje, bet ir jį pajusti fiziškai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,interviu skaiciau kaip LABAI IDOMU...,

...,interviu skaiciau kaip LABAI IDOMU..., portretas
potenciala KURYBAI TURITE,bet...TOBULEJIMUI RIBU NERA...,na...,o dabar paTARSIU pagal VIENUOLIUS BENEDEKTINUS...,POTERIAUKITE ir DIRBKITE RANKOVES pasiRAITOJUS...,REZULTATAI TIKRAI BUS!!!...,asmeniskai AS!!! labai MEGSTU FOTOGRAFUOTI GAMTA...,FOTO APARATA ZENITA isKEICIAU i SKAITMENINI SONY tik DELTO ,kad ZENITA sunku NESIOTI...,tai TIEK apie SAVE!!! labai KUKLIAI KURYBOS PROCESE... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių