Fotografo A. Sutkaus lobis, kurio galėjo ir nebūti

Šiandien – verslo architektūra

Koks Vilnius – atrastasis Salako lagaminėlyje ir šiandieninis? Ar ko dvasia tebėra ta pati?

"Labai maloni ryto ir vakaro šviesa, labai malonus apšvietimas. Gibavičius su Rakausku laipiodavo vienais stogais, aš – kitais, – prisimindamas ankstyvąsias Vilniaus fotografijos patirtis, išgyventas kartu su kolegomis Rimtautu Gibavičiumi, pasakoja A.Sutkus. – Buvau užlipęs ir ant Arkikatedros kryžiaus. Jis didžiulis, negalėjau net jo apimti, tik atsiremti. Rūtą Staliliūnaitę buvau užsitempęs į Šv.Jonų bažnyčios bokštą. Sargas tik sakydavo: atsargiau, laiptai supuvę, sprando nenusisukit, bet raktą duodavo."

Vilnius dabar kitoks. Naujoji jo architektūra – tai biznio, o ne modernioji architektūra. A.Sutkui apmaudu, kad paisoma tik tai, kiek iš jos išspausti pinigų, padaryti kuo patogesnę biurams, kitiems verslo objektams.

Dabar vienos bažnyčios užterštos dangoraižių vaizdu, kitos niokojamos statybomis. Bet biznio architektūros atstovai yra mūsų elitas.

"Jiems Vilniaus dvasia nerūpi, kitaip jie būtų tuos savo dangoraižius pasistatę trejetą kilometrų toliau už kalnelio. Dabar vienos bažnyčios užterštos jų vaizdu, kitos, kaip Misionierių bažnyčia, niokojamos statybomis. Bet biznio architektūros atstovai yra mūsų elitas", – ironizuoja menininkas.

Ir tai galbūt dar viena priežastis, paverčianti A.Sutkaus nuotraukas nepakartojamomis. Tokio Vilniaus, koks jis mums pristatomas iš Salako lagamino, jau nebėra. Ta dvasia išskaidyta, užleidžiant vietą gaižiam pinigų kvapui.

Fotografas niekaip nesupranta ir medžių pjovimo vajaus. Jo namo kiemas bendromis su žmona pastangomis kadaise buvo apsodintas jau paaugusiais medžiais, tada kainavusiais tikrai nemažai. Išsaugota ir čia jau augusi "rankos storumo kirmėlės kreivumo" drebulė. Dabar tai didelis, išsišakojęs, išpuoselėtą kaimynės pievelę gadinantis medis. Ir niekaip neišeina nupjauti – Antanas sako, kad vaikystės vėjas nuo Nemuno kartais įsisuka į drebulės šakas ir šnekina lapus.

Gimtinė – Kauno rajone

"Mūsų kraštui garbė, kad turime tokio ryškumo asmenybę kaip A. Sutkus. Jis – ne tik pasaulyje pripažintas fotomenininkas, bet ir labai savitas, įdomus žmogus. Esu jam dėkingas už rodomą pagarbą gimtinei: Kauno rajonui padovanotą fotografijų kolekciją, už albumus, surinktas knygas bibliotekoms, už nuotraukas, kurias išvydus nugara perbėga šiurpuliukai", – pastebėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas Raudondvario menų inkubatoriuje įvykusiame A.Sutkaus 80-mečiui skirtos parodos atidaryme.

Pagerbti iš Kluoniškių kaimo kilusio Lietuvos fotografijos patriarcho atvyko jo kolegos, bičiuliai, artimieji.

A.Sutkus prieš keletą metų yra padovanojęs Kauno rajonui 50-ties savo fotografijų kolekciją, kurią galima apžiūrėti Raudondvario menų inkubatoriuje.

Rodydama pagarbą iškiliam kraštiečiui, Kauno rajono savivaldybė išleido fotografijomis iliustruotą knygą "Antanas Sutkus. Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių", kurią parašė buvusi "Kauno dienos" vyr. redaktorė, žurnalistė Jūratė Kuzmickaitė.

"Nemuno klonių vaikas, linksmas, pašėlęs, bėgęs šlaitu žemyn, kad galėtų įšokti į garlaivio, atplaukusio iš Kauno, sušiauštą upę. Liesas, maištingo būdo, bet kūrybiškas ir romantiškas paauglys, jau rodantis būsimojo lyderio bruožus. Silpnos sveikatos, tačiau stipraus charakterio jaunuolis, prisiskaitęs knygų apie didelius herojus ir pilnas idealizmo padaryti pasaulį gražesnį ir teisingesnį, nors kol kas pasaulis ne visada jam atsuka šviesiąją savo gyvenimo pusę. Tokį A.Sutkų prisimena Zapyškio ir Ežerėlio apylinkių pievos, miškai, žvyrkeliai, mokyklos koridoriai, kuriais skriejo jo dienos, pakeliui į suaugusiojo gyvenimą", – pasakojama knygoje.

A.Sutkaus prisiminimai apie pokarį, vaikystę ir mokyklos metus – nesaldūs. Jie mena niūrų Ežerėlio barako kambarį, kuriame gyveno keturios šeimos: alkoholis, barniai, muštynės čia buvo įprasti reiškiniai. Vis dėlto vaikas nežmoniškomis sąlygomis mėgino rasti grožio ir gėrio krislų, kurie ir atvedė jį į fotografijos pasaulį.

"A.Sutkus – tai pirmiausia gilaus žmogiškumo mokykla. Pažiūrėkite, su kokia meile ir pagarba jis kalba apie savo fotografuojamus personažus. Lygiai taip pat galime pasakyti ir apie kitus vyresnės kartos Lietuvos fotografijos meistrus: Aleksandrą Macijauską, Romualdą Požerskį, Romualdą Rakauską. Galima tvirtinti, kad tai yra išskirtinis Lietuvos fotografijos mokyklos braižas", – pastebėjo fotografas Artūras Morozovas.

A.Sutkus ne tik priiminėjo sveikinimus, bet ir pats dovanojo dovanas. Savo kraštiečiui V.Makūnui – nuotrauką "Pirmieji baikeriai", aktorei Virginijai Kochanskytei – jos portretą, A.Morozovui – "Aklą pionierių". Po to jubiliato laukė dar viena Kauno rajono mero dovana – kelionė laivu iš Kauno į Zapyškį.

Laive vėl liejosi prisiminimai, ant albumų raitomi autografai. Šventės dalyviai pasipuošė dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus specialiai A.Sutkaus jubiliejui pagamintais marškinėliais. Zapyškio šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje A.Sutkus buvo vainikuotas ąžuolo lapų vainiku. Vėl išsirikiavo eilė prie autografų. Šį kartą fotografijų albumus prie krūtinės spaudė vietos žmonės, fotomenininko kraštiečiai. Prieš kelis dešimtmečius darytose fotografijose ne vienas jų aptiko save.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Fotografas

Fotografas portretas
Kaip 1965 m. buvo galima užlipti ant Arkikatedros kryžiaus, kai Šv. Elenos skulptūra ir kitos dvi jau buvo nuverstos 1950 m.?

To @Atsiprasau, bet

To @Atsiprasau, bet portretas
Tai gal gali pavardinti nepriklausomos Lietuvos dailininkus, be ašarų apie jų ateitį?

Atsiprasau, bet

Atsiprasau, bet portretas
Kaip tik sovietu sajungos dailininkas taip ir asarojimas del puikios praeities.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių