Skaitydama vis mąsčiau, kiek ten esama tiesos ir kaip Eglei sekasi išgyventi tame pavojais alsuojančiame krašte. Ta proga siūlome pokalbį apie Meksiką, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą ir kitus dalykėlius.

– Vaikystėje kartu su tėvais gyvenai Venesueloje – kokie įspūdžiai ir vaizdiniai išplaukia iš tų laikų? Ar suaugusi dar kartą buvai ten sugrįžusi (jeigu taip, smalsu, kaip viskas pasirodė tada)?

– Oi, įvairiausi. Labiausiai atsimenu gamtą, šiltas naktis, tvyrantį tvankumą ir oro aromatą – benzino ir papuvusių vaisių mišinį. Lankytos mokyklos, vietos, kuriose gyvenome ir lankėmės. Nepaprastas kontrastas tarp prabangos ir visiško skurdo... Kaip žinome, dabar Venesueloje daug kas pasikeitę dėl susiklosčiusios politinės situacijos. Tiesą sakant, man būtų be galo smalsu ten nuvykti, bet daug kas įspėja, kad nesaugu. Keli pažįstami, kurie yra lankęsi ten šiais laikais, sakė, kad ne viskas taip blogai, kaip pasakojama, nors nuomonių iš senų vietinių pažįstamų ar pasaulyje sutiktų emigravusių venesueliečių girdėti visokiausių. Apskritai domėjimasis Venesuela ir jos šiuolaikine situacija buvo bene pirmasis postūmis sugrįžti į savo išsiilgtąją Lotynų Ameriką. Vieną vakarą su draugu aptikome dokumentinį filmą apie Torre de David – didžiausią pasaulio skvotą, nebaigtą statyti devintojo dešimtmečio bankų kompleksą, – jame buvo apsigyvenę apie 2 000 žmonių per, atrodo, 35 aukštus, nes apgyvendinimo situacija Karakase tuo metu buvo labai prasta. Ten buvo susikūrusi bendruomenė su vidine savivalda ir t.t. Deja, prieš kokius penkerius metus visi buvo iškeldinti į valstybinius butus, kuriuos, tariamai atsižvelgę į šią problemą, o greičiau bijodami anarchizmo protrūkių, pastatė valdžia. Tai man pasirodė nepaprastai romantiškas ir galingas vaizdinys, sukėlęs didelę nostalgiją vaikystės kraštams, bet taip jau išėjo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūriau ne Venesueloje, bet Meksikoje.

Skaitydama vis mąsčiau, kiek ten esama tiesos ir kaip Eglei sekasi išgyventi tame pavojais alsuojančiame krašte. Ta proga siūlome pokalbį apie Meksiką, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą ir kitus dalykėlius.

– Kaip supratau iš tavo ankstesnio interviu, Meksikoje atsidūrei beveik atsitiktinai – gavusi pažįstamo meksikiečių menininko kvietimą atvykti į sostinę, nors paskui jis pasiplovė ir likai svetimoje šalyje visai viena. Kaip sekėsi prisijaukinti erdvę ir žmones? Kaip šios patirtys keitėsi per penkerius metus, kol gyveni Meksike?

– Taip, iš tikrųjų, labai juokinga, nes praeitą savaitę, po praktiškai ketverių metų nebendravimo, su šiuo pasiplovusiu menininku vėl atnaujinome ryšius. Likau ne visai viena, bet arti to. Kadangi buvau pasiryžusi pradėti naują gyvenimą Meksike, kalbą mokėjau, tad nutariau, kad viskas kažkaip vis vien susiklostys. Tiek žmonės, tiek erdvė pasirodė pažįstami, bet kitokie, nes iš esmės Meksika gerokai skiriasi nuo Pietų Amerikos, nors lotyniškumas vis vien jaučiamas. Didžiausia bėda, kad tuo metu beveik neturėjau darbo, o žadėtų galimybių pagroti vakarėliuose vargiai pasitaikydavo, tad gyvenau labai jau kukliomis sąlygomis. Dėl to paties praktiškai bičiuliavausi su bet kuriuo įdomesniu ar daugiau turinčiu ką papasakoti žmogumi, nesvarbu, kad jie visi iš esmės buvo visai ne mano pasaulėjautos žmonės, bet tiesiog buvo apėmęs toks pasidavimas likimui ir nuolankumas, kad kitaip ir būti negalėjo. Buvau dėkinga už tai, kad menkai pažįstami vienaip ar kitaip padėdavo, nors, prisipažinsiu, dažnas greičiausiai tikėdavosi kažko – esu šviesiaplaukė mėlynakė ir dauguma vyrų į mane čia žiūri gana grobuoniškai, apskritai, nepažinodami laiko naivia gringa. O patirčių per tuos penkerius metus tikrai buvo pačių įvairiausių – nutiko daugybė ir gerų, ir blogų dalykų, daug ko išmokau, subrendau, ėmiau geriau suprasti ne tik vietinį mentalitetą, bet ir bendražmogiškus dalykus, kurie anksčiau nebuvo aktualūs ar akivaizdūs. Matydama daug socialinės nelygybės ir aiškių jos priežasčių tapau gerokai politiškesnė, dėl vyraujančio mačizmo ėmiau labiau palaikyti feminizmą, apskritai viską vertinti ir priimti pasirinkimus, paremtus labiau socialiniais ir politiniais sumetimais. Dažnai čia atvykstantys užsieniečiai užsidaro savo burbule ir naudojasi tam tikromis socialiai susiklosčiusiomis privilegijomis, bet aš stengiuosi labiau susilieti su aplinka ir būti kaip vietinė.

– Neseniai pasirodžiusioje tavo verstoje F.Melchor knygoje „Uraganų sezonas“ nedidelis miestelis vaizduojamas kaip pavojingas mačizmo, prietarų, narkotikų, nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo ir kitokių žiaurumų kraštas. Kiek tų knygoje aprašomų dalykų realiai esama Meksikoje? Ar sostinė smarkiai skiriasi nuo kitų miestų ar nedidelių miestelių, lyginant žmonių mentalitetą, pragyvenimo ir smurto lygį?

– Šios knygos siužetas, aišku, hiperbolizuotas, bet vis vien realus. Kaip ir daugelyje didelių šalių, Meksikoje miestai klesti, o už jų ribų – daug Dievo pamirštų ir todėl narkų (narkotikų prekeivių) globon patekusių kampelių. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma vietų yra tokios. Per pastaruosius – galbūt penkiolika? – metų įvyko šiokia tokia nacionalinė emancipacija, grįžta prie kolonijinių laikų ir pirmykštės meksikietiškos kultūros ištakų, buvo investuojama ir remiami autentiški maži provincijų miesteliai, iš kurių kilę tam tikri papročiai ar tradiciniai dalykėliai. Tokie miesteliai vadinami pueblos magicos – stebuklingi miesteliai, bet neretai ir juose valdžią paėmę narkai. Sostinės mentalitetas nuo provincijos gerokai skiriasi, be to, daugybė provincialų labai braunasi į sostinę, todėl vadinamojoje Meksiko apskrityje be proto didelis tankis skurdžiai gyvenančiųjų, kiekvieną dieną į miesto centrą porą valandų metro (o kartais ir papildomu transportu) keliauja daugybė žmonių. Meksiko apskritis laikoma viena pavojingiausių vietų visoje šalyje – čia negalioja jokie įstatymai, išskyrus jų pačių, ir tikrai daug žiaurumo. Vienąkart per klaidą atsidūriau apskrities policijos nuovadoje, rodžiau jiems šalyje galiojančius įstatymus, o jie tik nusijuokė ir pareiškė: „Sveika atvykusi į Meksiko apskritį.“ Tai pamaniau, kad gal ir gyva nebeišeisiu iš ten, bet turiu angelą sargą ir viskas baigėsi netikėtai gerai, tapome kone draugais su tais policininkais. Apskritai policija čia yra tokia korumpuota, kad liūdnai juokaujama, jog ji didesnė nusikaltėlė negu tikrieji. Nuo tada irgi nebe taip jais pasitikiu ir stengiuosi visada apeiti. Greičiausiai daug kas priklauso nuo valstijos savivaldos, įtakos zonų, bet taip, „Uraganų sezone“ aprašomi dalykai nelabai nutolę nuo realybės.

– Kuo pasižymi Meksikoje vyraujantis mačizmo kultas? Ir kaip visa tai dera su didžiuliais LGBT ar feminisčių paradais? Gal vyksta kokie nors vertybiniai karai?

– Tie LGBT ir feminisčių paradai ir yra mačizmo padariniai. Žinoma, yra šiokio tokio susipriešinimo, bet, keisčiausia, turint omenyje, kokia tradicionalistinė iš esmės yra ši šalis, kad homoseksualai (bent jau sostinėje) niekam per daug smarkiai nekliūva. Nuo pat atvykimo čia stebėjausi, kiek homoseksualių porų vaikšto po visą miestą susikibę rankomis, – tai joks ne tabu. Atsimenu, pirmosiomis savaitėmis, kai čia atvykau, per vieną vakarėlį išgėrusi mergina man pareiškė, kad Meksika tokia mačistinė šalis, kad verčiau jau palaikys ir pirmenybę teiks gėjams, o ne moterims. Ir iš tiesų į feministes žiūrima labai nepalankiai, yra nemenkas susipriešinimas, nes jos tikrai radikalios, bet tai irgi atsakas į nepaaiškinamą vietinių vyrų žiaurumą ir smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek visokį kitokį. Dažnas vyras čia tikrai išlepęs, nes taip juos įprasta auginti. Net pačios tų vyrukų motinos prisideda prie mačizmo, kažkaip kultūriškai susiklostę, kad berniukus reikia lepinti, na, o moteris – stipri, viską paneša ant savo pečių, apšokinėja ir pasirūpina vyru ir sūnumis, tai ir dukros tas pats laukia. Čia, aišku, apskritai šneku, yra išimčių, bet iš esmės tokia tendencija dominuoja. Kalbant apie vertybinius karus, jie aršiau vyksta politikoje – tarp dešiniųjų ir kairesnių jėgų, kurios gana radikalios ir viena kitos kategoriškai neapkenčia ir visaip dergia.

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?

– Kadangi dirbu namuose, mano grafikas gana laisvas. Atsikeliu, papusryčiauju, pasimankštinu ir sėdu prie vertimų arba kokių nors dalykėlių, susijusių su muzika: dainavimo, radijo laidų ar muzikos kūrimo, miksavimo ar tiesiog naujos muzikos paieškų. Prieš pandemiją kartą per savaitę leisdavausi į kokią nors miesto dalį pasiganyti ar padirbti kokioje kavinėje, bet dabar retai kada išeinu iš savo rajono, nors pamažu pradeda atsirasti ribotų ar slaptų naktinių renginių, pasimatome su draugais išlenkti alaus ar meskalio.

– Ar vakarėlių kultūra čia skiriasi nuo Vilniaus kultūros?

– Lyginant su tais vakarėliais, kuriuose aš lankydavausi Vilniuje, – taip. Čia labai aiškiai apibrėžtos ribos, kokios krypties yra vakarėlis: jei technomuzikos – tai vien tik techno, jei gotiškos ar septintojo dešimtmečio muzikos – tai skamba vien tokia. Dabar jau pamažu atsiranda įvairovės poreikis, bet vis tiek visi į viską žiūri gana šabloniškai ir, atrodo, bijo peržengti tas temines ribas. Visi labai mėgsta būtent LGBT reivus – čia yra keletas LGBT ir translyčių kolektyvų, kurie rengia masinius (neretai susirenka 2 000 žmonių) reivus, kuriuose daug nuogybių, svaigalų ir visokiausio plauko hedonizmo bei spektaklio elementų – ne tik groja didžėjai, bet ir visur vaikštinėja bei visus linksmina vadinamosios hosts – dažniausiai translytės moterys, rengiančios visokiausius šou ar tiesiog šokdinančios lankytojus. Kaip reginys ar patirtis – tikrai įdomu, energija tokiuose vakarėliuose nežabota, bet, deja, muzika – antrame plane, todėl nelabai dažnai juose lankydavausi.

– Kokie tavo kuriamos muzikos klausytojai?

– Manau, kad savotiški, kiek nepritapę, gal kiek jautrūs, mėgstantys ir besidomintys visokiomis keistenybėmis. Kaip ir aš pati (šypsosi).

– Ar tenka lankytis Meksikoje vykstančiuose knygų pristatymuose, literatūriniuose vakarėliuose? Kokia skaitymo kultūra šioje šalyje apskritai?

– Keliuose teko, taip. Skaitymo kultūra, kaip tokios didelės šalies, deja, menkoka, nors apskritai yra, ir yra gyva. Deja, labiau vyrauja elitinė ir popkultūra.

– Kaip jau metus besitęsianti pandemija pakeitė šios šalies gyvenimą ir tave pačią (jei pakeitė)?

– Pandemija mane paveikė iš tiesų įdomiai, gal vis dar tebeveikia. Pradėjo labai greitai bėgti laikas. Negaliu suvokti, kad jau daugiau nei metai, kaip visa tai vyksta, – kur jie prabėgo? Jei atvirai, esu gana introvertiška asmenybė, ir nuo tada, kai išvykau iš Lietuvos – beveik prieš penkerius metus, stengiausi visaip save išstumti iš komforto zonos, būti atviresnė, ekstravertiškesnė ir t.t. Kurį laiką tai visai neblogai sekėsi, bet vos tik prasidėjo pandemija ir teko užsidaryti namuose, atrodo, kad atsipalaidavau, pagaliau nereikėjo savęs versti daryti to, ko iš tiesų gal visai nenorėjau, – tiesiog tai tapo visų normaliu gyvenimo būdu. Atsimenu, kai mačiau verkšlenančius tusovščikus ir nuolat laiką tarp žmonių leidžiančius, nemokančius būti su savimi vienatvėje: kaip juos ima nerimas, kokie jie jaučiasi vieniši ir pan. Atrodė gana juokinga. Apskritai žmonės yra tinginiai ir kažkodėl įsivaizduoja, kad viskas turi vykti ir klotis savaime, – kalbu ne apie fizinius veiksmus ir tikrovę, bet apie vidinę, savęs tobulinimo. Sutinku, kad gyvename labai greitais ir perteklinės informacijos laikais, bet net jais yra daugybė būdų, kaip išlikti ramiam, neprarasti savo esybės ir gyventi savo ritmu. Tik tai reikalauja šiokių tokių pastangų ir, aišku, reikia suvokti savo poreikius, kiek ko nori ir kiek esi už tai pasiryžęs duoti. Niekas iš dangaus nenukrenta, ypač gera savijauta. Esu labai jautrus žmogus, bet per daugelį metų išmokau jautrumą paversti pranašumu, o ne trukdžiu savo gyvenime. Tai štai – per tą pandemiją gavau progą atsipūsti. Taip pat vienas šauniausių dalykų, kurio per ją išmokau, – labiau būti čia ir dabar, nes kaip bus rytoj, vis vien neaišku. Taip būdavo visada, bet dabar lengviau tuo patikėti. Na, bet prisipažinsiu, kad jau pastaraisiais mėnesiais net man, didelei vienišei ir introvertei, ganėtinai pabodo esama tvarka, pasiilgau savo vakarėlių, laisvo žmonių judėjimo. Meksikiečiams ant to ganėtinai nusispjauti, bet vis vien jaučiama, kad kažkas oficialiai mums draudžia tai daryti (šypsosi).