Quantcast

Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė: pamiršę, iš kur atėjome, tapsime niekuo

"Taip, privalome būti dėkingi šalims, kuriose gyvename. Bet kuo gi tu būsi, žmogau, išsižadėjęs dalies savęs?" – retoriškai klausia neseniai Tėvynėje viešėjusi Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė. Aplankiusi artimuosius ir išsiilgtus gimtinės kampelius, moteris pristatė ir savo poezijos rinktinę.

Nerašyti negalėjo

Poezija R.Kochanauskaitei-Raižienei niekada nebuvo svetima. "Pamenu, kai buvau maža mergaitė, tėvelis dažnai vesdavosi į šalia esantį pušyną. Ten susitinka dvi upės – Šušvė ir Nevėžis. Aš vis kalbėdavau, o tėtis klausdavo: "Ar girdi? Paklausyk." Taip išmokau išgirsti tylą, vandens čiurlenimą, paukščio čiulbėjimą. Gimtadienių, įvairių švenčių progomis rašė ir mano mama. Mano pirmąja mokytoja tapo nepaprastos sielos žmogus – poetė Ona Kalvaitienė. Tad nerašyti aš tiesiog negalėjau. Pirmieji posmai gimė, kai buvau aštuonerių ar devynerių", – dalijosi prisiminimais.

Tačiau parodyti savo kūrybą kitiems išdrįso tik dvyliktoje klasėje. "Svajonė išleisti knygą kirbėjo visada. Svarbiausias žmogus, kuriam esu dėkinga už tai, kad ji išsipildė, – dukra Jūratė. Ji visada pirma išgirsta naujas eiles. Vertina, negaili kritikos, tačiau visada palaiko ir skatina. Tas mylimiausio žmogaus tikėjimas manimi ir mano poezija motyvavo ir įkvėpė", – dalijosi R.Kochanauskaitė-Raižienė.

Pernai išleistos poezijos rinktinės "Nepaliki svarbiausio rytojui" sutiktuvės įvyko Dubline, Lietuvos ambasadoje. Knyga taip pat pristatyta Danijoje, Kopenhagos lietuvių bendruomenei.

Pradžia nebuvo lengva

Rudenį sukaks dešimt metų, kai R.Kochanauskaitė-Raižienė vadovauja Dublino lietuvių bendruomenei. Airijoje moteris gyvena jau 15 metų.

"Išvykau kaip ir dauguma – trims mėnesiams. Bet, kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi. Pradžia nebuvo lengva. Namų ilgesys, kalbos nemokėjimas... Lietuvoje girdime daug piktų žodžių, skirtų emigrantams. Gal nepopuliariai, bet pasakysiu – mes, emigrantai, mokame didelę kainą už savo pasirinkimą. Tai gali suprasti tik tas, kuris pats tai patyrė. Kuris žino tą skausmą, matydamas žilstančius tėvus, senelius, kurie negali susikalbėti su savo anūkais gimtąja kalba. Ir žino tą jausmą, kai toli nuo namų laužiant plotkelę, į dvi dalis lūžta ir tavo širdis", – emocijų neslėpė toli nuo gimtinės gyvenanti lietuvė.

Pasak jos, priimti tokį sprendimą – išvykti į nežinią ir pradėti viską nuo nulio – gali ne kiekvienas. "Ir tik pats žmogus renkasi – likti vienoje vietoje ir dejuoti, kad viskas blogai, ar kažką keisti. Dėl savo šeimos, vaikų gerovės. Tik drąsus ir ryžtingas žmogus sugeba tai padaryti", – įsitikinusi R.Kochanauskaitė-Raižienė.

Iš pradžių teko dirbti įvairius darbus: ir grybų fermoje, ir šokolado fabrike. "Buvo dienų, kai pasaulį mačiau tik juodomis spalvomis. Bet kai supranti, kad problema ne kažkur, o mumyse ir mūsų mintyse, viskas tampa paprasčiau. Dabar dirbu su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Šeštadieniais – Dublino lituanistinėje mokykloje mokytoja. Užsiimu įvairiapusiška savanoriška veikla renginiuose, projektuose, padedant benamiams", – pasakojo veikli lietuvė.

Jau dešimtį metų Dubline vyksta "Lyrikos vakarai", kuriuose susitinka poezijos ir muzikos mėgėjai, skamba lietuvių klasikų ir šiuolaikinių poetų kūryba.

"Praėjus keliems mėnesiams po atvykimo į Dubliną, nuėjau į barą, kur rinkosi lietuviai. Vėliau – į lietuviškas šventas mišias, krepšinio rungtynes. Pamenu, kai viena kolegė pedagogė piktinosi: kaip aš galiu eiti į barą, kur susirenka minia vyrų, jie keikiasi ir geria. Tada susimąsčiau. Išties, tie vyrai keikiasi. Ir išgeria alaus. Bet aš viso to nemačiau. Ar galite įsivaizduoti, koks pasididžiavimas užplūsta išgirdus dviejų šimtų žmonių balsus vieningai traukiančius "Ant kalno mūrai", skanduojančius "Lietuva" Dublino centre ir plevėsuojančius trispalvėmis? Tokiomis akimirkomis suvoki, kad svarbiausia yra meilė. Meilė Tėvynei, krepšiniui ir savo artimui. Ir tai nepriklauso nuo išsilavinimo ar veiklos", – širdį liejo lietuvė.

"Lyrikos vakarų" dešimtmečio šventėje šių metų žiemą Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas su žmona Galina įteikė Dublino lietuviams Lietuvos vėliavą ir pačių tikriausių alyvų puokštę.

Didžiausias iššūkis – kalba

Dublino lietuviai yra Pasaulio lietuvių bendruomenės dalis. "Čia yra gausiausias būrys aktyvių Airijos lietuvių. Bendruomenėje veikia labdaros organizacija "Airijos lietuviams rūpi", vadovaujama didelę širdį turinčios moters – Ritos Lamsargytės-Mockės, kuri didžiulę finansinę paramą kasmet suteikia Lietuvos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Yra du mėgėjiški teatrai "Dublino mažasis teatras" ir "Alternatyva alternatyvai", vyksta jau minėti "Lyrikos vakarai", trijuose filialuose veikia Dublino lituanistinė mokykla, katalikiškoji bendruomenė "4 Vėjai" buria tikinčiuosius. O kur dar šaunieji sportininkai: futbolininkai, krepšininkai, bėgikai, plaukikai, tenisininkai! Galėčiau vardyti ir vardyti. Nes tai – žmonės, kurie kuria mažytę Lietuvą Airijos žemėje – savo gyvenimu, kasdieniais poelgiais, savo nuolatiniu pavyzdžiu", – nuoširdaus pasididžiavimo Dublino lietuviais neslėpė R.Kochanauskaitė-Raižienė.

Kalbėdama ne tik apie Dublino lietuvių bendruomenei, bet ir viso pasaulio lietuviams kylančius iššūkius, ji išskiria svarbiausią – kalbą. "Labai norėčiau tvirtinti, kad visi esame patriotai, saugantys tradicijas ir papročius, kalbantys gimtąja kalba. Deja, tai netiesa... Yra žmonių ir, ačiū Dievui, – daug, kurie yra tikri lietuviai, atstovaujantys savo šaliai. Bet vyksta ir kitų procesų – dalis tautiečių jau seniai įsivaizduoja esą airiai. Namuose su vaikais kalba angliškai, neprisimena mūsų tradicijų ir istorijos, pagaliau – lengva ranka atsisako pilietybės ir priima airišką. Stebint tokius procesus, būsiu atvira – apima neviltis", – atviravo R.Kochanauskaitė-Raižienė.

Pamiršę, iš kur atėjome, tapsime niekuo, tuščia vieta.

Ji supranta, kad negali būti vien juoda ar balta. "Tikras lietuvis išliks juo bet kur ir bet kada. Taip, kiekvienam žmogui svarbu susikurti savo gerovę ir pasirūpinti šeima, vaikų ateitimi. Bet pats svarbiausias uždavinys Dublino, Airijos ir pasaulio lietuviui – išsaugoti lietuvybę. Išsaugoti gimtąją kalbą ateinančioms kartoms. Supažindinti su istorija ir papročiais. Prisimenu susitikimą prieš keletą metų su tuometine Airijos prezidente Mary Mc McAleese. Ji tada pasakė: "Niekas iš jūsų nereikalauja, kad gyvendami čia būtumėte mažiau latviai, lietuviai ar rusai. Juk tai jūsų šaknys, istorija. Privalote tai išsaugoti, kai kas išskiria jus iš kitų tautų"", – dalijasi Dublino lietuvių bendruomenės lyderė.

"Pamiršę, iš kur atėjome, tapsime niekuo, tuščia vieta. Žinau, atsiras kas nors, kas pasakys: jei taip myli Lietuvą, gyvenk joje, augink vaikus. Suprantu taip galvojančius. Tačiau viskas keičiasi, gyvename globaliame pasaulyje. Kad ir kaip neįtikėtinai nuskambėtų – dažnai savo šaliai esame naudingesni būdami kažkur kitur. Juk jei ne lietuviai, gyvenantys pasaulyje, kažin ar Lietuvos vardas skambėtų taip garsiai. Lituanistinės mokyklos, bendruomenės, sportininkai, atlikėjai, poetai ir žmonės, dirbantys sunkiai dėl to, kad galėtų finansiškai paremti sergančius ar sunkiai besiverčiančius gimtinėje, – tai vis emigrantai, kuriems svarbu, kas vyksta Lietuvoje", – priminė ji.

Rasa Kochanauskaitė-Raižienė

Dvi tėvynės

Dublino jaunieji lietuviai lanko savaitgalines lintuanistines mokyklas, kai kurie mokosi nuotoliniu būdu. Kitus moko tėvai. "Prisiminiau pokalbį su viena nuostabia mama. Ji su vyru augina du sūnus. Važiuodama automobiliu Rita paklausė: "Kokios dainos norėtum klausytis?" Penkerių Matas atsakė: "Mano mėgstamiausią "Palaimink Dieve mus." Nežinau, kaip jums, bet man suvirpėjo širdis", – šviesiu pavyzdžiu dalijosi tautietė.

Ji tiki, kad tokioje aplinkoje augantiems vaikams Lietuva visada bus svarbi. O Airija? "Ji jau yra svarbi. Juk šie vaikai gimė čia. Čia jie auga, mokosi, čia jiems suteikiamos visos teisės ir garantijos. Galima tame įžvelgti minusų, bet, žiūrint pozityviai, matau – auga jaunų piliečių karta, turinti dvi tėvynes, kalbanti keliomis kalbomis, mąstanti plačiai ir turinti neribotas galimybes dirbti savo šalims, tereikia tai suprasti ir neatstumti", – neabejojo R.Kochanauskaitė-Raižienė.

Jos nuomone, Lietuva keičiasi. Žmonės, ypač jaunimas, yra tolerantiškesni, laisvesni, pozityvesni. "Kaip stipriąją pusę paminėčiau tą tikrąjį nuoširdumą, patriotizmą, vienybę. Gal nustebote? Taip, vienybę. Kai Dubline liepos 6-ąją nuskamba "Tautiška giesmė", kai šešiolika komandų užsiregistruoja futbolo turnyrui net nemokėdami žaisti futbolo, pavyzdžiui, tai daro krepšininkai vien dėl to, kad moraliai ir materialiai palaikytų onkologine liga sergantį bendruomenės narį, kai spalį organizuojamos Kalėdos mirštančiai trimetei mergaitei – suvoki,  kokia laimė būti lietuviu", – jausmingai pasakoja R.Kochanauskienė-Raižienė.

"Tokiomis akimirkomis dėkoju Dievui už tuos žmones. Nes būtent jie – atkaklūs ir vieningi – pratęsia knygnešių numintus kelius. Jie stovėjo Baltijos kelyje, mintimis ir širdimis susivienijo referendume dėl dvigubos pilietybės. Nėra lengvų kelių, bet lietuviai ne tie, kurie lengvai pasiduoda. Kad ir kur gyventų", – bandė užkrėsti pozityvumu pašnekovė.

Nėra lengvų kelių, bet lietuviai ne tie, kurie lengvai pasiduoda. Kad ir kur gyventų.

Širdis – Lietuvoje

Tačiau R.Kochanauskaitė-Raižienė mato ir silpnąsias vietas. "Be abejo, galime kalbėti ir apie kriminalines istorijas, vis dar gilią prarają tarp turtingųjų ir tų, kurie negali garbingai gyventi iš pensijos, nors sunkiai dirbo visą gyvenimą. Liūdna stebėti ir metai iš metų Seime, Vyriausybėje vykstančius skandalus. Šitiek protingų žmonių, atrodo, susėstų ir imtų spręsti problemas, bet niekas nesikeičia išskyrus tai, kad senus skandalus keičia nauji", – kritikos negailėjo Dublino lietuvė.

Nors kai kurios tiesos skaudina, daug moters draugų ir bendraminčių grįžo į Lietuvą. Didelė dalis dar planuoja grįžti. "Tačiau jaunimui grįžti tampa vis sudėtingiau – jau trukdo ir kalbos barjeras. Be abejo, ir finansinė padėtis. Aš pati visada norėjau grįžti. Kaip ir skrisdama atostogų – pirmais metais norėjau tik į Lietuvą. Paskui atsirado noras grįžti ir į Airiją. Lietuvoje – mama, brolis, draugai, giminės. Airijoje – dukra, draugai ir jau sukurtas gyvenimas, kaip sakau – mūsų mažytė kartu sukurta Lietuva Airijos žemėje. Grįžti į Tėvynę norėčiau, nes mano širdis čia. Tačiau jau seniai išmokau neplanuoti", – atviravo pašnekovė.

Ji norėtų, kad kiekvienas žmogus nepamirštų, iš kur yra kilęs. "Man norisi šaukti, kai lietuvis save laiko airiu ar amerikiečiu. Taip, privalome būti dėkingi šalims, kuriose gyvename. Bet kuo gi tu būsi, žmogau, išsižadėjęs dalies savęs?! – retoriškai klausia R.Kochanauskienė-Raižienė ir prisimena: – Keliaudama Lietuvos kaimais, miesteliais, užklydau į Vilkijos miestelį, kuriame radau ąžuolą. Jį pasodino prezidentas Valdas Adamkus. Šalia jo, akmenyje, iškalti žodžiai: "Kaip šio ąžuolo šaknys, įsitvirtinusios į šventą žemę, privalu, kad ir mūsų šaknys niekada neatitrūktų nuo savo tautos."



NAUJAUSI KOMENTARAI

NESUTINKU

NESUTINKU portretas
"...Dėl savo šeimos, vaikų gerovės. Tik drąsus ir ryžtingas žmogus sugeba tai padaryti..." Tai reiškia, kad likę Lietuvoje yra bailiai ir bevaliai ?... NESUTINKU. O po Jūsų jau nebus Jūsų , liks tik pasaulio piliečiai be šaknų, kalbos tėviškės ir papročių...

babunė iš Pelėsių

babunė iš Pelėsių portretas
lekia į airijas, jungtines karalystes, norvegijas ir t.t. paskui deda graudžius straipsnius kaip jie saugo lietuvių kalbą, kaip ilgisi, o kai atvažiuoja i Tėvynę jų vaikai išdidžiai puikuojasi kad "kalba tik angliškai", oi matėm, matėm jūsų patriotizmą... šiaudinis jis, jums pinigas brangiau už viską...

Dionizas

Dionizas portretas
Tikras lietuvis ,patriotas,visada išliks tikru lietuvių,nors ir svetimoje šalyje gyvendamas,o mutantas,kuris Lietuvoje pats nežinojo kokios jis tautybės,greit nutauteje ir užsienyje.Pazystu dvi lenkų šeimas Amerikoje,kurios su savo vaikais kalba tik angliškai,o močiutė iš Lenkijos net nevažiuoja jų aplankyti ir sako ,tai ne mano anūkai,jie lenkiškai nemoka.Kokiu asilų reikia būti ir šlykščiai padarų,kad savo vaikus neišmokėti tėvų kalbos.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių