Ne visas, o tik puodas. Tiksliau, tvirtinimo konstrukcija. Vadinasi, teks daužyti plyteles ir, išlupus gipse skylę, ją sutaisyti (šiuolaikiniai klozetai juk stilingai įmontuojami!). Paskui, be abejo, mokėsime už naujas detales (tikėkimės, naujo klozeto pirkti nereikės?), skylę reikės uždengti nauju gipsu, ieškoti plytelių meistro (kas sutiks važiuoti dėl poros plytelių? O jeigu tokių atsiras – kiek už tai norės pinigų?), skambinti santechnikui, kad iš naujo pakabintų puodą, ir – tikėkimės, tikėkimės, tikėkimės – sėkmingai naudotis tualetu. Laikėme kumščius, kad viskas pavyktų bent jau iš antro karto.

Nuo baisiosios žinios dienos praėjo tik savaitė, o mūsų naujuose namuose – jau trys klozetai. Ačiū Dievui, vienas iš jų pakabintas ir veikia, regis, puikiai. Kiti du sumesti į dėžes. Kažkas su jais blogai ir, tik pakabinus, teko iškart nuimti ir ieškoti kitų sprendimų. Manau, suprantama, kad galva sukosi dvigubai: reikėjo itin sparčiai surasti ir konkretaus klozeto modelio, ir apskritai tualeto, kaip gamtos šauksmo priėmėjo, alternatyvų. Ėmėme galvoti, kad visa tai yra akivaizdus ženklas ir verčiau į šį butą nesikraustyti. Vėliau mintyse keikėme ir kaltinome savo darbo neišmanantį santechniką. Dar po kurio laiko pradėjome svarstyti net ne iki galo įrengto buto pardavimo galimybę. Kiek vėliau šovė  mintis, kad galbūt du atlikusius klozetus pavyktų grąžinti ir taip atgauti dalį prarastų pinigų (!). O dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, pavyksta net duchampiškai pajuokauti, kad esminei savo funkcijai atlikti netinkamais puodais dekoruosime svetainę. Pavyzdžiui, vietoj kėdžių prie valgomojo stalo. Daug pozityvesnės mintys aplanko, kai namuose yra bent vienas veikiantis tūlikas.

Freepik.com nuotr.

Ir taip „sekėsi“ daugmaž su viskuo: lubomis, grindimis, sienomis, elektra, santechnika, vėliau – baldais, dekoro detalėmis... Visi maži projektėliai, brangūs ir ne tokie dideli pirkiniai dažniausiai pavykdavo toli gražu ne iš pirmo karto. Aišku, ne vieną sykį pakartotinės apsipirktynės vykdavo dėl mūsų pačių kaltės: nepataikydavome grąžto galvos, nupirkdavome ne tuos profilius, nesusigaudydavome, kokios konkrečiai detalės, kokio dydžio baldo mums reikia, iš kurios pusės tvirtinti lovos pakėlimo mechanizmą ir t.t. Pasinervindavome tą vakarą ir judėdavome toliau – ką jau čia dabar padarysi, kad naujo buto įrengimas – visiškai ne mūsų sritis.

Bet baisiausia – ir tuo galėdavome skųstis valandų valandas, visiškai nepaisydami, kad po pirmų penkiolikos minučių mūsų klausytojai ima atvirai žiovauti, – kad ir pasamdyti meistrai neatlikdavo savo darbo normaliai arba iki galo. Dėl to būdavo pikčiausia. Nors gal net ir ne dėl to. Labiausiai kraujas užvirdavo dėl to, kad mes patys meistrų darbų nesugebėdavome atitinkamai įvertinti: ką mes žinome, ar čia gerai elektros laidus išvedžiojo, lubas pakabino ir tą nelemtą klozeto konstrukciją priveržė?! Kvailiausia, kad visiškai nesuprasdami, kaip čia viskas iš tiesų padaryta, mokėdavome pinigus, o paaiškėjus, kad padaryta prastai, neturėdavome kur dingti, ir likdavo kaltinti tik save. Kad neišmanome statybos ir remonto niuansų, kad sumokėjome pinigus neišsiaiškinę visko iki galo ir, žinoma, kad apskritai pirkome neįrengtą butą. Paskola puntukiškai kabo ant kaklo, o kiekvieną žvilgsnį namuose drasko brokas, netikslumai, nelygumai ir klaidos... O kalčiausias esi pats!

Net ir mažiausiai apie statybas išmanančiuosius užklumpa lemtinga diena, kai galvoje užgimsta idėja: kadangi iškviesti meistrai vis vien smarkiai ir labai dažnai ne ten, kur reikia, nugrybauja, darykimės patys. Bet ši mintis, tiksliau, jos įgyvendinimas – bent jau mums – tik dar labiau sugadino reikalus. Didžiausiame kambaryje norėjome vienos ryškios oranžinės sienos ir, kaip nesunku atspėti, nusprendėme ją nusidažyti patys. Klasika tapusi situacija pasikartojo: nei gražiai pavyko (visur aplink pritepliojome, keliose vietose pritaškėme ant naujų medinių grindų, sugadinome nemažai drabužių, prismardinome butą), nei pinigų sutaupėme (reikėjo pirkti šepetėlius ir šepečius, daugiau dažų, vėliau valymo priemonių ir kt., galiausiai samdytis profesionalius dažytojus), nei laiko (kol viską susipirkome, kol išžiūrėjome visus ir, atrodo, visomis pasaulio kalbomis dažymo vaizdelius „YouTube“, kol suradome rimtus meistrus, kol sulaukėme jų darbo rezultato)... Dabar ta mūsų siena juoda. Visiems sakome, kad toks ir buvo pirminis planas.

Freepik.com nuotr.

Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris mumis netikėtų! Nes mūsų butą lankantys draugai – tokie patys remontų ir statybų neišmanėliai kaip ir mes. Jie yra nuostabūs žmonės, puikūs visokio plauko menininkai ir meno kritikai, komunikacijos žinovai, projektų vadovai, kūrybininkai, etatiniai gyvūnų globėjai, socialinių tinklų guru ir kiti specialistai... Bet nė į vieną jų negalime kreiptis dėl rimtos statybinės problemos. Apskritai su jais nepavyktų pasikonsultuoti jokiais profesiniais klausimais: esame panašių sričių atstovai ir išmanome panašius dalykus. Dėl to, žinoma, mūsų santykiai yra itin darnūs – turime galybę idėjų, kartu svajojame apie bendrus ateities projektus, o apie mėgstamus kino režisierius, rašytojus, kompozitorius ar dailininkus galime diskutuoti iki ryto. Svarbus faktorius, matyt, dar yra ir tai, kad beveik visi mūsų kompanijoje yra patikrinti laiko: draugai nuo vaikystės, blogiausiu atveju – studijų laikų, o naujų ieškoti kuo toliau, tuo labiau tingisi. Tenka verstis su esamais resursais.

Nepaisant to, labai dažnai vienas kitam pasiskundžiame: kodėl pasakiškai meniškame ir humanitariškame mūsų būryje nėra nė vieno statybininko, kirpėjo, santechniko, teisininko, gydytojo, drabužių dizainerio ar bent jų pardavėjo, vaistininko, mechaniko, odontologo, policininko, fotografo, bankininko, renginių organizatoriaus, santuokos registruotojo ar kokio kunigo. Kodėl nė vienas netapome toks, kurio kartkartėm prisireiktų greta esančiajam, kad visiems iš mūsų pasirinktos profesijos būtų apčiuopiamos naudos? Jei gyvenimas būtų susiklostęs tik šiek tiek kitaip, nereikėtų kiekvieną kartą ieškoti, kas Vilniuje nebrangiai apkirptų, būtų kam tinkamai įvertinti apdailos meistrų darbus, pateikti geresnį paskolos pasiūlymą ar kokybiškai ir nebrangiai atlikti burnos higienos procedūrą. Nuo to visi būtume laimingesni ir turtingesni. Kažkada atmetę kolegijas ir profesines mokyklas, galime guostis tik tuo, kad sutariame išties gerai; bet sykiu privalome pripažinti – esame tik debesinių idėjų generatoriai, nieko nesuprantantys apie realią praktiką.

Freepik.com nuotr.

Buvo aišku – negalime leisti, kad ir mūsų vaikai taip vargtų. Taigi praėjusį vakarą per jau tradicinį „Zoom“ žaidimų vakarėlį sumanėme pasirašyti paktą. Paktą ateities vaikams. Pastarajame dokumente, greta visų būsimų tėvų inicialų ir parašų, pateiktas sąrašas, kokias profesijas galės rinktis būsimosios mūsų kompanijos atžalos. Šalia nurodymo, kuo reikės tapti užaugus, pridėjome ir skaičių – kad išvengtume nesusipratimų ir būtų aišku, kiek vaikų turės galimybę rinktis tą pačią profesiją. Pavyzdžiui, teisininkų ir daktarų gali būti po kelis: visi žinome, kad kartais svarbu turėti galimybę palyginti keleto specialistų nuomones. Taip pat neturėjome nieko prieš, kad išaugtų keletas teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų. O santechniko ir kirpėjo mūsų grupei pakaks ir po vieną – kad šiems pavyktų ramiai ir gerai pragyventi iš draugų klientūros. Jokiu būdu nenorėjome pakenkti būsimajai kartai, priešingai – labiau už viską troškome jiems padėti, apsaugoti juos nuo klaidų, kurias aklai darėme patys.

Ateities komuna, regis, pagaliau turėjo viską, ko reikia patogiai, taupiai ir kokybiškai gyventi. Jei atvirai, didžiuojuosi „Draugų Paktu W kartai“ – privalėjome užkirsti kelią patraukliai skambančių, įdomių studijuoti, bet neperspektyvių, egoistiškų, idėjinių ir nepraktiškų profesijų pasirinkimui.

Tikėkimės, vieną dieną dėkingi mūsų vaikai – teisininkai, policininkai, gydytojai, statybininkai, prokuroras(-ė), kirpėjas(-a), santechnikas(-ė), elektrikas(-ė), bankininkas(-ė), odontologas(-ė) ir kt. – surašys galimas mūsų vaikaičių ateities profesijas. Gal senelių namus pakeis asmeninės slaugytojos-anūkės?