Kauno menininkų namų Mūzų svetainėje – debiutas. "Esamas prisiminimas/ Presentmemory" – 2013 m. dailininkės Eglės Surblytės sukurtas tapybos darbų ciklas. Tai pirmoji asmeninė pernai Vilniaus dailės akademiją baigusios menininkės paroda. Jaunoji kūrėja šį tapybos darbų ciklą laiko pirmaisiais savarankiškais žingsniais tolesniame kūrybiniame kelyje.

– Kaip tapyba atėjo į jūsų gyvenimą?

"Dar mokyklos laikais mėgstamiausia pamoka buvo dailė. Vėliau išsiprašiau tėvų, kad leistų lankyti dailės būrelį, o jau antroje klasėje būdama pareiškiau tėvams, kad būsiu dailininkė. Nuo to laiko dovanų pradėjau gauti pasteles, pieštukus, dažus, drobes", – apie pirmuosius savo žingsnius mene pasakojo dailininkė. Vaikystės svajonė neliko tik kaprizas: savo tikslo E.Surblytė siekė kryptingai – Kaune baigė dailės gimnaziją, po to įstojo į tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje.

– Šiandien menininkams duoną užsidirbti nelengva. Tėvai neprieštaravo tokiam pasirinkimui?

– Tėvai mane visuomet palaikė, niekuomet nejaučiau spaudimo. Tačiau giminaičiai, net mokytojos bandė mane perkalbėti. Iš pradžių sakė nestoti į dailės gimnaziją, vėliau – į akademiją. "Vaikeli, miegosi po tiltu", – šią frazę dažnai girdėjau savo aplinkoje. Bet vis dėlto nusprendžiau, kad turiu daryti tai, kas miela, ko iš tikrųjų noriu. Tik būdamas laimingas daug pasieksi.

– Kodėl baigusi studijas Vilniuje nusprendėte grįžti ir parodą surengti Kaune?

– Kaune manęs laukė šeima, draugas. Pirmąją savo parodą pasirinkau eksponuoti čia, nes Mūzų svetainė nedidelė, jauki – puikiai tinka mano nedideliems darbams. Be to, Kaunas – mano gimtasis miestas. Tačiau ir į Vilnių dažnai nuvažiuoju, jo pasiilgstu. Sunku būtų pasakyti, kuris miestas man mielesnis, abu jie – mano namai. Tad gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno. Tikiuosi, kad kada nors mano darbai bus eksponuojami ir Vilniuje.

– Ši paroda – pirmoji jūsų asmeninė. Ką ji jums reiškia?

– Tai pirmi tvirtesni žingsniai savo kojomis. Kai dirbi drauge su bendraminčiais, visuomet yra lengviau: dalijiesi atsakomybe, gali pasitarti, paprašyti pagalbos. Dabar, kai nebestudijuoju, nebėra su kuo pasitarti, ko pasiklausti patarimo.

– Prieš tai turėjote kelias grupines parodas. Kaip sekėsi dirbti drauge su kitais menininkais?

– Bendrus sprendimus rasti nesudėtinga, jei sutampa požiūris į meną, estetiką, vertybes. Taip pat svarbu, kad darbai sietųsi tarpusavyje. Kol kūrėme kartu, nesutarimų nebuvo.

– Kodėl savo kūriniams pasirinkote nedidelių paveikslų formą?

– Dėl kelių priežasčių – mano pasirinkta tema yra tyli, jautri, jai atskleisti netiktų didelio formato darbai. Apie asmeniškas, jautrias temas kalbama prislopintu balsu, kone pašnibždomis. Taip pat tyliai kalbėdama kviečiu žiūrovą prieiti arčiau: sakoma, kad jei rėki garsiai, žmogus turi atsitraukti, kad matytų bendrą vaizdą. Kai kalbi pašnibždomis, žmogų pritrauki artyn.

– Jūsų parodos pavadinimas – "Esamas prisiminimas". Kaip savo darbuose atskleidžiate praeities ir dabarties santykį?

– Mano darbuose labai svarbi dabarties ir praeities sąveika. Praeitis dabartyje dalyvauja kaip pasąmonės reakcijų mechanizmai, kurie dažnai suveikia greičiau nei loginis mąstymas. O dabartis savo buvimu keičia mūsų prisiminimus. Pažiūrėjus į savo praeitį dabar, prieš penkerius metus ir po penkerių metų matomas skirtingas vaizdas. Todėl kartais apima toks jausmas, kad tas pats praeities epizodas savyje saugo visiškai priešingas emocijas ar net prasmes. Bandžiau tai perteikti per užmaskuotą, keistai švytinčią prisiminimo spalvą ar šviesą, koloritą, atitinkantį to meto bendrą atmosferą ar tam tikrus objektus. O vaizduojami simboliai iš vienos pusės yra mano asmeniniai, bet kartu ir bendražmogiški: rankų poza, sėdėsena, pinami mergaitės plaukai, šalikas ant kaklo – šildo, bet truputėlį nepatogu.

– Kalbate apie prisiminimų spalvą. Kokia tai spalva?

– Nėra vienos tokios prisiminimo spalvos. Apskritai spalvą naudoju tam tikrai darbo atmosferai sukurti, jai simbolinės reikšmės nepriskiriu. Labiau turiu omenyje tam tikrą abstrakčią prisiminimo šviesą, išryškinančią kažkurį brangų ar svarbų praeities epizodą, ar abstraktų šešėlį, ar tamsą, jei epizodas nėra iki galo pažinus ar nebegaliu jo detaliai prisiminti.

– Parodos aprašyme teigiate, kad kai kuriuose prisiminimuose juntama baimė, skausmas, gėda. Kas verčia tai jausti?

– Parodoje atskleidžiamas mano ir tėčio santykis. Tėtis man labai daug reiškia. Jis visuomet buvo mano autoritetas. O autoriteto truputį prisibijoma: varžomasi suklysti, daryti klaidas, bijoma nepateisinti lūkesčių. Nors tėtis niekuomet nenorėjo, kad varžyčiausi, tačiau aš iš didelės meilės, pagarbos jam varžiausi. Mano ir tėčio santykis buvo skaudus, jautrus ir džiuginantis kartu. Įdomu, kad prisiminimai yra ir šviesūs, ir skausmingi.

– Kaip tėtis reagavo į šią jūsų parodą?

– Kol kūriau, nieko jam nesakiau. Norėjau atsiriboti nuo jo reakcijos. Bet pakviečiau tėtį į bakalaurinio darbo gynimą, kur jis pamatė šią parodą. Jam patiko.

– Teigiate, kad tapydama šiuos darbus siekiate iš naujo išgyventi iki galo jums nesuprantamus praeities epizodus. Ką siekiate atrasti?

– Praėjus kažkiek laiko nuo įvykių, kuriuos dabar prisimenu, pats prisiminimas išsikraipo, pasikeičia veikiamas vertinimo turint dabartinę patirtį. Dabartis savo buvimu keičia prisiminimą, jį deformuoja, naikina ar suteikia papildomų prasmių. Siekiau surasti prisiminimų epizoduose objektyvias jų dalis jausmine ir logine prasme.

– Kodėl pasirinkote tapybą?

– Šiai temai atskleisti geriausiai tiko tapyba. Tačiau tikiuosi ateityje neapsiriboti viena raiška. Norėčiau pradėti filmuoti, tačiau laikas parodys.

– Kokie menininkai jus įkvepia?

– Labiausiai įkvepia impresionistai, jie mane žavi dar nuo paauglystės. Man, kaip ir jiems, labai svarbu spalva, šviesa. Žaviuosi Paulu Cézanne'u, nutiesusiu tiltą nuo impresionizmo link modernizmo. Taip pat Edwardu Hopperiu, jo kuriama keista tyla ir švytėjimu. Jo darbuose tvyro nuotaika, tarsi niekas nevyksta, bet tuoj tuoj bus sprogimas.

– Ką jums davė studijos universitete?

– Milžinišką patirtį. Gauni labai daug ne tik iš dėstytojų, paskaitų, bet ir tobulėji stebėdamas, kokį kelią eina tavo bendrakursiai. Tačiau nežinau, ar studijos yra vienintelis receptas norint tapti menininku. Manau, tai priklauso nuo kiekvieno. Tačiau man studijos davė didelė naudą.

– Kas jums yra tapyba?

– Matymo ir mąstymo būdas. Tapydama realizuoju save. Kartais tapyba tampa net pasiteisinimu egzistuoti.

– Prancūzų kūrėjas Remi de Gurmonas yra pasakęs: "Kūryba – tai laisvė." Kokias mintis jums sukelia ši sentencija?

– Ne, nemanau, kad ši mintis atspindi realybę. Kuria tie, kurie nekurti negali. Kauno dailės gimnazijos direktorė buvo pasakiusi: "Jei gali nekurti, nekurk." Šiai minčiai pritariu: kūryba turi būti būtinybė. Sekmadieninės veiklos, laisvalaikio užsiėmimo kūryba nepavadinsi. Nors kurdamas patiri ir malonumą, tačiau daugiau yra darbo, kančios. Tad kūrybos nepavadinčiau laisve, ji kartais suvaržo.