Bendras kelias nuo pergalės iki „peremoga“

Simboliška, kad net šiandien ypač aktualus ukrainietiškas žodis „peremoga“ yra semantinis lietuviško žodžio „pergalė“ vertinys. Apie kalbos ryšius, LDK įtaką formuojantis ukrainiečių kalbai ir tautiškumui – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „Kalbos klubo plius“ autorės ir vedėjos prof. dr. Jolantos Zabarskaitės pokalbis su slavistu, žymiausiu Lietuvoje rusėniškos LDK raštijos tyrinėtoju prof. habil. dr. Sergejumi Temčinu.

– Kokie yra pirmieji kalbos paminklai Ukrainoje?

– Ukrainietiška raštija prasidėjo po Kijevo Rusios oficialaus krikšto IX a. pabaigoje, bet ankstyviausio laikotarpio išlikusių rašytinių paminklų, deja, neturime. Seniausi rankraščiai, kurie laikomi ukrainietiškojo rašto paminklais, datuojami XI a. viduriu. Garsiausias – Ostromiro evangelija, rašyta 1056–1057 m. Kaip ir visa to meto religinė raštija, ji parašyta bažnytine slavų kalba. Ši kalba susiformavo Bulgarijoje, todėl vadinama senąja bulgarų kalba. Ši kalba plito visoje Kijevo Rusios teritorijoje kaip vienintelė religinių raštų kalba.

– Kokia tuo metu buvo ukrainiečių kalba?

– Iš nuotrupų galima manyti, kad Ukrainos teritorijoje raštijoje vartotos trys kalbos. Ukrainiečių tarmės, atsiradusios keletą šimtmečių iki Kijevo Rusios susiformavimo, kuriomis buvo rašomi tik buitiški užrašai. Pasaulietinė valdžia oficialius raštus galėjo rašyti senąja rusų kalba – tik šis pavadinimas turi būti suprantamas plačiąja prasme: galima pavadinti ir senąja ukrainiečių kalba, nes buvo vartojama ir dabartinės Ukrainos teritorijoje, ir už jos ribų, dabartinės Baltarusijos teritorijoje ar dabartinės Rusijos europinėje dalyje. Trečia kalba – bažnytinėje raštijoje viešpatavusi, kartu su krikštu iš Bulgarijos perimta bažnytinė slavų kalba.

– Ukrainiečių kalbos formavimosi istorijoje turbūt lemiamą vaidmenį atliko LDK istorija?

– Ir ne tik kalbos, bet ir pačios ukrainiečių tautos formavimosi lemiamas laikotarpis, lemiami kultūriniai, socialiniai, etniniai lūžiai įvyko būtent LDK laikais. Kijevo Rusios padalijimas į vakarinę, kur ilgainiui formavosi ukrainiečių tauta ir jai labai artima baltarusių tauta, atsiskyrusi nuo Rytų slavų teritorijos buvo būtent dėl to, kad tos žemės XIII–XIV a. įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį. Tai lėmė jų kultūrinį, kalbinį atsiskyrimą nuo likusių Rytų slavų, nuo Didžiojo Naugardo, nuo Vladimiro, Suzdalės, Maskvos, kur formavosi Rusijos valstybė.

– Kokie to meto ukrainiečių kalbos bruožai išryškėjo? Koks to meto ukrainiečių kalbos ir LDK oficialiosios raštijos kalbos, rusėnų kalbos, santykis?

– Santykis labai paprastas. Ukrainiečių ir baltarusių žemės LDK padovanojo pirmąją oficialią kalbą. Tai, ką mes vadiname rusėnų kalba, buvo bendra tiek ukrainiečių, tiek baltarusių bendriems protėviams. Ukrainoje ji vadinama senąja ukrainiečių kalba, Baltarusijoje – senąja baltarusių kalba. Būtent ta kalba parašyti ir senasis Lietuvos Statutas, ir Lietuvos Metrika, kiti oficialūs LDK raštai.

– Mūsų ryšiai su Ukraina yra gerokai gilesni ir tvirtesni kultūriškai, istoriškai ir turbūt net genetiškai, kalbant perkeltine prasme.

– Taip. Net jei kalbėsime siaurąja genetine kalba, yra žinoma, kad Šiaurės Ukrainoje, iki ateinant slavams, gyveno baltų gentys. Žinome, kad egzistavo Dniepro baltų kultūra – žmonės kalbėjo baltiškai. Netgi Ukrainos šiaurėje kalbininkai aptinka baltiškojo substrato požymių: hidronimijoje, kartais ir tarmėse. Tai nereiškia, kad ten buvo paplitusi lietuvių kalba – tuo metu nebuvo tokios lietuvių kalbos, kokia yra  šiandien.

Ne tik kalbos, bet ir pačios ukrainiečių tautos formavimosi lemiamas laikotarpis, lemiami kultūriniai, socialiniai, etniniai lūžiai įvyko būtent LDK laikais.

– Kaip atsiskyrė senosios baltarusių ir ukrainiečių kalbos?

– LDK rusėnų kalbos plotas po Liublino unijos skilo į dvi dalis: šiaurinę baltarusių ir pietinę ukrainiečių. Dabartinės Ukrainos žemės iš LDK buvo perduotos Lenkijos Karalystei. Pietuose gyvenę rusėnai pradėjo telktis apie vietinius kultūrinius centrus, Kijyvą ir Lvovą, o šiaurėje LDK teritorijoje likę rusėnai telkėsi aplink Vilnių, vėliau – aplink Minską. Senoji baltarusių ir ukrainiečių kalba visateise religinio, literatūrinio rašto kalba tapo būtent LDK laikais. Nuo XV a. vidurio ta kalba pradėjo funkcionuoti ir bažnytinėje raštijoje. Kijyvo kunigaikščių Olelkaičių nurodymu buvo tiesiogiai verčiama iš hebrajų kabos į rusėnų. Tie tekstai funkcionavo dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritoprijoje. Taigi, ta šnekamoji kalba, kuri anksčiau buvo šnekamoji, kuria buvo rašomi tik pasaulietinio turinio tekstai, pradėjo funkcionuoti visose srityse ir tapo visateise rašto kalba. Ta kalba Lietuvoje buvo oficialioji, valstybinių reikalų tvarkymo kalba.

– Tolesnė ukrainiečių kalbos raida jau nebereiškė, kad rusėnų kalba patyrė nuoseklią raidą? Buvo ir kitų procesų, lėmusių kalbos formavimąsi?

– Rusėnų kalba patyrė stiprių išorinių poveikių: lenkų kalbos – šis poveikis prasidėjo anksčiau, nei dabartinės Ukrainos žemės pateko į LDK sudėtį, bent nuo XIII a. vidurio, ir antra – rusėnų kalba yra patyrusi lietuvių kalbos poveikį. Pvz., lietuviškas žodis "pergalė" buvo pažodžiui išverstas į rusėnų kalbą, ir ukrainietiškas žodis "peremoga", kuris reiškia "per-galėti", ir atitinkamas baltarusiškas žodis atsirado dėl to, kad panašiai kalbėjo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, socialinis elitas. Tai tiesioginis vertinys.

– Kada atsirado dabartinė ukrainiečių kalba kaip valstybinė, literatūrinė?

– Ukrainiečių kalba pradeda funkcionuoti, kai susiformuoja nepriklausoma Ukrainos valstybė. Dabartinė bendrinė ukrainiečių kalba pradėjo formuotis dar XVIII a. pabaigoje. Tai vyko Rusijos imperijos laikais. Rusija nepalankiai žiūrėjo į atskiros ukrainiečių bendrinės kalbos formavimąsi ir stengėsi pristabdyti šį procesą, buvo draudžiama rašyti ukrainietiškai.

– Su kuo susijęs tas procesas?

– Procesus Ukrainoje inicijuoja žmonės, turintys atskirą savimonę. Dar XVIII a. pabaigoje žinomas ukrainiečių rašytojas Hryhorijus Skovoroda žengė pirmąjį žingsnį – pradėjo savo kūriniuose vartoti hibridinę kalbą: žodžius ėmė iš bažnytinės slavų kalbos, iš rusų kalbos, bet ir iš ukrainiečių kalbos. Vėliau Ivanas Kotliarenka pradeda rašyti naująja kalba, kuri galutinai susiformuoja didžiojo ukrainiečių dainiaus Taraso Ševčenkos dėka.

– Vilniaus universiteto (VU) auklėtinio....

– Taip. Ir nuo XIX a. vidurio turime susiformavusią bendrinę ukrainiečių kalbą.

– Lietuva, VU, laisvės troškimas, savimonė – tegu ir netiesiogiai – daro įtaką.

– Kodėl netiesiogiai? T.Ševčenka tiesiogine prasme kurį laiką gyveno Vilniuje ir tai yra neatsiejama jo biografijos dalis.

– Ar smarkiai Ukrainos savimonę naikino sovietizacija ir kiek vyko rusifikacijos procesų, palyginti su to meto Lietuvos sociolingvistine situacija?

– Ukrainos kalbinė situacija gerokai skyrėsi nuo lietuviškosios, nes ukrainiečių ir rusų kalbos gana artimos, todėl pereiti iš vienos kalbos į kitą yra paprasčiau. Rusų kalba absoliučiai dominavo sovietiniais laikais, ukrainiečių kalba patyrė nuostolių, tačiau rusifikacijos procesas nebuvo toks visuotinis kaip Baltarusijoje, kur baltarusių kalba mokytis aukštojoje mokykloje praktiškai buvo neįmanoma. Ukrainoje rusifikacija vyko ne taip smarkiai – gūdžiausiais sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose buvo net atskirų specialybių grupių, kur buvo dėstoma ukrainiečių kalba. Todėl dabar Ukrainoje, ypač rytinėje dalyje, daug rusakalbių žmonių, bet yra daug daugiau nei Baltarusijoje dvikalbių, laisvai kalbančių ukrainiečių ir rusų kalbomis. Net ir tų žmonių, kurie moka vien rusų kalbą, savimonė ukrainietiška, jos pagrindas yra ne kalba, bet tapatinimasis su Ukrainos pilietine tapatybe.

– Kaip, Ukrainai pasukus demokratiniu keliu, vyko kalbos politika?

– Ukrainos valdžia neforsuoja užsieniečių kalbos plitimo, nors aktyviai palaiko, t.y. užsienio kalbos žmonės mokosi rusakalbėse mokyklose. Tačiau spaudimo pereiti iš rusų į ukrainiečių kalbą nėra. Mano galva, tai yra toliaregiška politika, nes spaudimas sukuria pasipriešinimą. Toks minkštas ukrainiečių kalbos rėmimas duoda teigiamų rezultatų, vis daugiau žmonių mokosi ukrainiečių kalbos, net ir gimę, augę rusakalbėse šeimose. Dabar rusakalbiai ukrainiečiai gina savo šalį ir jos nepriklausomybę.

Karo veiksmai turės didelę įtaką tiek kalbinei, tiek religinei situacijai. Kaip žinia, Ukrainoje veikia kelios stačiatikių bažnyčios: Maskvos, nepriklausoma Ukrainos stačiatikių bažnyčia, ir, prasidėjus kariniams veiksmams, nemažai žmonių pereina iš Maskvos į Ukrainos bažnyčią. Neišvengiama, kad ukrainiečių kalbos plėtra Ukrainoje bus paskatinta. Dvikalbiai vis dažniau rinksis ukrainiečių kalbą.