- Arminas Šileikis
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
-
Archeologinės avalynės rekonstruktorius: iš batų žinodavai, kaip žemai reikia lenktis
Prie Vilniaus miesto gynybinės sienos bastėjoje eksponuojamos parodos "200 batų – 700 metų" atsiradimo prisidėjo ir jau penkiolika metų archeologinės avalynės rekonstruktoriumi dirbantis dr. Arūnas Puškorius. Pokalbis su juo – apie senovinę avalynę ir ją nešiojusius žmones.
– Kaip atrodė mūsų seniausias apavas, remiantis archeologijos duomenimis?
– Pats seniausias apavas buvo gaminamas vadovaujantis taisykle – kuo mažiau siūlių, tuo sausesnės kojos. Seniausiu apavu laikomos naginės. Iš vientiso odos gabalo jas buvo nesunku pasigaminti patiems: reikėdavo nudirti nuo gyvulio kailį, pašalinti plaukus ir, įriebinus apavą to paties gyvulio smegenimis, suraukti – ir štai jau yra ką užsimauti ant kojos.
– Kokio gyvulio odą žmonės naudojo dažniausiai?
– Viduramžiais avalynei gaminti kiek dažniau buvo naudojama ožkos oda. Laikui bėgant rinką užkariavo galvijų oda. Seniausioji avalynė buvo siuvama gerąja puse į vidų, o prisiuvus padą ji kaip kojinė būdavo išverčiama į gerąją pusę. Tai buvo paprasčiausias būdas pasigaminti avalynę, tam reikėjo vos dviejų detalių.
– Kas darė poveikį miestiečių dėvimam apavui?
– Avalynės madas ilgus šimtmečius, beveik iki XVIII a., diktavo vyrai, nes apavas buvo labai svarbi visos vyro dėvimos aprangos dalis. Pagal avalynę galėjai spręsti apie žmogaus statusą visuomenėje, pažiūrėjęs į batus žinodavai, kaip žemai reikia lenktis sutiktajam. Viduramžiais galiojo taisyklė, kad kuo ilgesnė avalynės noselė, tuo aukštesnis žmogaus socialinis statusas. Bato noselės ilgis kartais būdavo net toks, kad ją tekdavo rišti prie kelio, o rišdavosi ne bet kuo – auksine grandinėle.
Moterys iki XVI–XVII a. sandūros avėjo tą patį, ką ir vyrai, tik turėjo vienintelį išskirtinį modelį – avalynę su platforma. Venecijoje, iš kur ir kilo ši mada, XV–XVI a. platformos aukštis galėjo siekti net pusę metro. Tai buvo laikas, kai moterys tiesiogine to žodžio prasme į vyrus žiūrėdavo iš aukšto.
Avalynę su pakulniu pirmieji pradėjo avėti vyrai XVI a. pabaigoje. Vyriškos avalynės masyvus pakulnis atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Tai susiję su Vakarų Europą siaubusio Trisdešimtmečio karo įtaka karinio vyrų aprangos stiliaus atsiradimui.
– Ar batai anuomet buvo prabangos prekė?
– Batai kainavo tikrai nemažai. Juk vien žaliavai pasiruošti reikėjo labai daug laiko ir materialinių sąnaudų. Plonos odos išdirbimas rauginant ją tradiciškai, ąžuolo žievės ekstrakte, trukdavo nuo pusės metų, padų odoms – 4–6 mm storio ar netgi storesnėms – oda būdavo rauginama trejus ar net ketverius metus. XIX a. pabaigoje buvo išrastas kitoks odos išdirbimo būdas, populiariai vadinamas chrominiu, tad visas šitas procesas sutrumpėjo iki savaitės.
Seniausias apavas buvo gaminamas vadovaujantis taisykle – kuo mažiau siūlių, tuo sausesnės kojos. Seniausiu apavu laikomos naginės.
– Sunku įsivaizduoti, kad kai kurie batai išsilaikė daugiau nei 700 metų.
– Kad batai žemėje išliktų iki mūsų dienų, jiems reikėjo tinkamų sąlygų. Odinės avalynės ir įvairiausių odinių gaminių randama ten, kur yra storas, humusingas, pilnas organinių liekanų kultūrinis sluoksnis. Parodoje "200 batų – 700 metų" pristatoma autentiška penkiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Kernavėje, Klaipėdoje ir Gdanske – archeologų surasta ir restauruota šimtmečių senumo avalynė. Nėra jokių abejonių, kad avalynės buvo primėtyta daugelyje miesto vietų, tačiau ji pateko į archeologų rankas tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Taigi mūsų laikus pasiekė labai menka anuomet gamintos produkcijos dalis. Ten, kur buvo sausiau, ji suiro.
– Kokius praėjusio laikmečio batus įvardytumėte kaip išskirtinius?
– Parodoje aprėpiamas 700 metų laikotarpis atskleidžia didelę skirtingų socialinių sluoksnių nešiotos avalynės įvairovę – ji skiriasi ne tik aukščiu, forma, bet ir medžiagų panaudojimu. Lankytojo dėmesio verti labai retai Lietuvoje aptinkami modelinės, t.y. aukščiausios kokybės, avalynės radiniai. Žmonės nešiojo ir tokius batus, kuriuos vadindavo labai specifiškai – karvės snukiu, vilko nasrais ar anties snapu. Pavadinimas atspindėdavo bato noselės dalies formą. Tiek daug archeologinės avalynės vienoje vietoje, ko gero, dar niekada nebuvo eksponuojama. Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro Renesanso laikotarpio avalynė. Tai miestų klestėjimo metas. Milžiniškas ir įvairių tuo metu vyravusių madų spektras.
– O jeigu ano laikotarpio avalynę apsiautume šiandien, ar būtų patogu?
– Turiu patirties avėti tokią avalynę, nes esu rekonstruktorius. Tiesą sakant, reikia priprasti prie jos plonumo, bet viską galima būtų kompensuoti tais pačiais būdais, kaip būdavo palengvinamas vaikščiojimas senovėje, t.y., pavyzdžiui, į bato vidų įsidedant šieno. Šienas puikiai sulaiko drėgmę, pastorina bato apačios konstrukciją, antra vertus, galima įsidėti vidpadį, pagamintą iš vilnos; gelbsti ir vilnonė kojinė. Šioji, tiesą pasakius, ne tik apsaugo nuo šaltesnio grindinio, bet vaikštant suteikia minkštumo ir patogumo.
Vertingi radiniai
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje iki balandžio 19 d. vyksianti archeologinės avalynės paroda "200 batų – 700 metų" yra didžiausia tarptautinė tokio pobūdžio paroda Lietuvoje ir pasaulyje. Jos pagrindu tapo vertingiausi archeologiniai radiniai iš Gdansko archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus. Pastarojo radiniai – XIII–XIV a. datuojama ankstyviausia žinoma vilniečių avalynė – specialiai šiai parodai buvo atrinkta, restauruota ir eksponuojama pirmą kartą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas2
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“118
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...