Eidama į mūsų vieno ryškiausių fotografijos klasikų Algimanto Kunčiaus retrospektyvinę parodą "Vaizdaraščiai" Nacionalinėje dailės galerijoje, tikėjausi sovietmečio reminiscencijų. Tiesą sakant, netgi nuo to pradėjau – eidama atidžiai žvelgiau laukdama, kol galvą iš nuotraukų kyštelės manoji vaikystė. Ir, žinoma, ji tikrai pasirodė. Stebuklingoji fotografijos galia staiga ištraukia kioskų tipo parduotuves Vilniaus, Islandijos ir Liejyklos gatvės sankirtoje Vilniuje, kurias bergždžiai bandžiau sudėlioti iš vaikiškomis emocijomis padengtos atminties. Nors puikiai žinoma fotografija, bet nuo joje užstrigusio "Pergalės" konditerijos fabriko lango tebesklinda tas svaiginantis Marcelio Prousto ir mūsų vaikystės pyragaičių kvapas, nors tai tebuvo sausainiai su gaideliu.

Va, tas gaidelis greičiausiai ir yra sovietmetis, kurio tikėjausi. Čia jis neskaudus, nebaisus, tiesiog iš vaikystės, todėl gal net visai ne sovietmetis, o tik praėjusio laiko fragmentai. Žingsniuoju toliau po parodos erdves, ieškodama kitų širdžiai mielų pažįstamų – serijos su mažutėle Kalėdų eglute "Voentorgo" parduotuvės lange, kopūstu ("Reminiscencijos 4. Pakruojis". 1979), "Debesų knygos". Ir viskas yra, tačiau pamažu suvokiu, kad apžvelgiant šią parodą (ačiū Dievui!) man nebereikės kartoti, kaip štai mūsų menininkai, besiremdami į sovietmečio faktus, ieško savo identiteto nūdienos pasaulyje; nebereikės vėl priminti traumas sukėlusias patirtis arba kaip mes augome, nors taip planavau pradėti.

Taip, fotografija, ypač reportažinė, negali išvengti laiko žymių (kaip greičiausiai bet kuri medija), jos įsispaudžia pačioje vaizdo struktūroje, tačiau A.Kunčiaus kadrai žiūrovą netrukus pradeda traukti ar stumti kažkur kitur, tempia į skirtingas puses, kas ir visai suprantama – parodoje pristatomi beveik visi svarbūs menininko kūrybos etapai, o jų kryptys gana įvairios. Kaip ir pats žmogaus gyvenimas.

Po šio sakinio turėčiau nubrėžti brūkšnį ir pradėti dėlioti tas skirtingas kryptis, ką tuoj padarysiu, tik prieš tai įspėsiu, kad jos net nėra panašaus stiprumo ar vertės, jei mene iš viso galimas koks skirtingų krypčių lyginimas pagal jų vertę, nes iš tiesų ar, tarkim, Henri Cartier Bressono šokantis per balą bevardis vyras yra mažiau vertingas už Antano Sutkaus didį mąstytoją Jeaną Paulį Sartre'ą? Taip, A.Kunčius tikrai turi H.Cartier-Bressono ar Brassai lygio kadrų – daug daug, bet tai jau pirmoji tema. Štai, brūkšnys ---------------------------------------------------------------------------------------------

Sugautos akimirkos mitas

Reportažinė fotografija labai įspūdinga, paveiki, didžioji dalis mėgėjų vis dar negali atsigauti nuo svaiginančio ir temdančio protą sustabdytos akimirkos poveikio.

Bet kuriuo atveju ši A.Kunčiaus kūrybos dalis tikrai verta dėmesio, ypač tarptautinio. Man kažkodėl atrodo, kad jo ilgus metus fotografuotas Vilniaus gyvenimas, Palangos paplūdimiai ("Palanga") ir vasaros metu ten plūdę žmonės, ryškios ar subtilios emocijos, ekspresyvios situacijos tiksliai iliustruoja tą sugautos akimirkos stebuklą, o vaiko, parduodančio verbas šalia Aušros vartų ("Verbų sekmadienis prie Aušros vartų", 1968) veidas ne mažiau išraiškingas nei žymiojo A.Sutkaus pionieriaus.

Tai nepaprastai įdomi menininko kūrybos dalis, bet kartu ir mažiausiai įdomi, nes tiek H.Cartier-Bressonas, tiek Brassai yra gimę gerokai seniau už A.Kunčių, tad šio kūryba turėtų žvelgti į naujuosius – avangardo ir formos paieškų amžius ar net dabartinius post.

Nerimas, nuobodulys ir kiti "post"

Tuo menininkas ir garsėja, tad žengiame žiūrėdami į langus ("Žiūrėjimas į langus. Užupis. Vilnius", 1979) – šis motyvas A.Kunčiaus kūryboje nusipelno atskiros apžvalgos. Langai su vata tarp stiklų, papuošta kalėdiniais žaisliukais, alijošiai už jų, sutrūkinėję rėmai – vėl lyg praeitis, bet kartu artėjimas prie kitokios raiškos, paliekant tik rėmo stačiakampį ar susikryžiavimą lyg iš Pieto Mondriano paveikslų.