- diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Trečiadienį, birželio 12 d., mirė aktorius Juozas Meškauskas. Šiandien oficialiai paskelbta, kad šeštadienį J. Meškauskas bus palaidotas Antakalnio kapinėse.
Velionis Juozas Meškauskas bus pašarvotas Olandų laidojimo namuose. Lankymas birželio 14 d., penktadienį, nuo 16 iki 21 val. ir birželio 15 d., šeštadienį, nuo 09 iki 12 val., urna išnešama šeštadienį 12 val., laidojimas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Juozas Meškauskas gimė 1926 metų rugpjūčio 1 dieną. Tai vienas iškiliausių Lietuvos vyresnės kartos aktorių. 1947 metais pradėjęs dirbti Lietuvos valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre Vilniuje, jis kartu ir mokėsi šio teatro studijoje, kuriai vadovavo Juozas Rudzinskas. Po metų suvaidinęs Tamošių Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (režisierė Kazimiera Kymantaitė), Meškauskas vėliau šiame spektaklyje atliko ir zakristijono Rūtos, ir paties Jokimo Žaldoko vaidmenis.
Aktoriaus vaidmenų sąraše – daug sceninių lietuviškos dramaturgijos paveikslų: Kudaba (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Silva (K. Sajos „Silva studentauja“), Kalvaitis (V. Krėvės „Žentas“), Jogaila (B. Sruogos „Milžino paunksmė“), Kreivakojis (K. Sajos „Ubagų sala“), Daktaras (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“) ir kt.
Ne mažiau įdomių ir ryškių vaidmenų sukurta spektakliuose pagal užsienio dramaturgų veikalus: Koleantas (K. Čapeko „Makropulo receptas“), Piteris Tizlas (R. Sheridano „Intrigų mokykla“), Firsas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“), Kreontas (J. Anouilh´aus „Antigonė“), Mamajevas (A. Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“) ir daugelis kitų.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr.
Ypač sėkmingas buvo Šveiko vaidmuo pagal Jaroslavo Hašeko romaną pastatytoje komedijoje „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą“. „Mano amžiuje imti viską į širdį ir kelti į sceną – jau neįmanoma, o būti Šveiku... Juk labai trūksta tikro liaudiško humoro, sveiko požiūrio į visuomenę ir visokias per televizijas rodomas nešvankybes“ – vėliau, prisimindamas šį vaidmenį, yra sakęs aktorius.
Meškauskas vaidino ir kine (matėme jo Anuprą muzikiniame filme „Velnio nuotaka“), taip pat televizijos spektakliuose (Kelinas – J. Drucės „Visų švenčiausia“, Miežis – V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“ ir kiti).
1965-1975 metais Meškauskas vadovavo Lietuvos profsąjungos kultūros rūmų liaudies teatrui ir režisavo jo spektaklius. Saviveiklos teatro režisierius – tai ne tik statytojas: jis ir pedagogas, ir organizatorius, o kai prireikia – ir scenos darbininkas, ir apšvietėjas. Ant jo pečių gulė atsakomybė už žmones, patikėjusius jam savo laisvalaikį, už tų žmonių veiklos turinį ir prasmę. Meškausko vadovaujamo liaudies teatro branduolį sudarė Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto teatrinių studijų absolventai. Kūrybiškai subrendusią trupę sudarė įvairiausių profesijų žmonės: mokslininkai, teisininkai, inžinieriai, gydytojai – tikri teatro entuziastai, per daugelį metų įvaldę teatrinio meno pagrindus. Su jais į gyvenimą išleista keturiolika spektaklių. Reikšmingiausi jų – Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ (1969), „Pijus nebuvo protingas“ (1973), o Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ (1971) sulaukė ypatingo visuomenės susidomėjimo.
Juozui Meškauskui teatras buvo vieta, kurioje jis galėjo atvirai kalbėti su žiūrovais: „Nepriklausiau jokioms partijoms ir niekas man nenurodinėdavo, kaip elgtis. Aš buvau Meškis iš Kalickių ir šnekėjau, dariau tai, kas man skaudu. Aš suvedinėjau su gyvenimu sąskaitas. Teatre dažniausiai vaidinau neigiamus personažus. Pasinaudodamas aktoriaus profesija, iš scenos šnekėjau tai, dėl ko sopėjo man širdį“.
Jau būdamas garbaus amžiaus aktorius vis dar pasirodydavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – 1996 metais vaidino Neilo Simono „Šauniuosiuose vyrukuose“, džiugino publiką „Žaldokynėje“ bei Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje „Paskendusi vasara“, sukurtame pagal Mariaus Katiliškio literatūrinę kūrybą. Aktorius tvirtino: „Galiu sakyti, kad esu laimingas ir kad gyvenimas man davė daugiau, negu aš nusipelniau“.
Juozas Meškauskas visą gyvenimą spinduliavo pavydėtiną energiją, jo kuriamiems paveikslams buvo būdingas temperamentas, artistinė improvizacija, puikiai valdomas balsas, komiškiems vaidmenims – saviti, taiklūs humoristiniai atspalviai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Spektaklyje „Atžalynas“ – vertybių priminimas
Gegužės 3 d. 18 val. Žvejų rūmuose Klaipėdos žiūrovų lauks režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Atžalynas“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pastatytas prieš daugiau nei dešimt metų. ...
-
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrui – ypatinga dovana
Dr. Saulius Bučas Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos lankytojų centrui įteikė ypatingą dovaną – maždaug 7 tūkst. metų senumo mezolito pabaigos kirvuką iš elnio rago. Mokslininkas rado jį parko teritorijoje, pajūrio ruo...
-
Tarptautinis B.Dvariono konkursas – muzikos pasaulio „viršūnių“ susitikimas
XII-asis Tarptautinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas į Lietuvą pritraukė ne tik jaunuosius talentus beveik iš 20 valstybių, bet ir pasaulinio garso muzikus, kurie tuos talentus vertins. Vienas iš jų &ndash...
-
Vyriausybė – už Kultūros pagrindų įstatymo projektą, numatantį tolygų paslaugų teikimą3
Vyriausybė trečiadienį posėdyje pritarė Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektui, kuriame numatomas tolygus kultūros paslaugų teikimas, kūrybos ir saviraiškos laisvės principai. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka14
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Autizmo paliesta škotų rašytoja E. McNicoll: švente ir džiaugsmu aš paverčiau savo skausmą
Londone gyvenanti vaikų rašytoja škotė Elle McNicoll labai gerai žino, ką reiškia būti kitokiam. „Išgyvenau daug fizinių ir emocinių patyčių, daug žiaurių vardų, – prisipažino į geriausių „The Times&...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...
-
Lietuvos fotomenininkų sąjungai pirmininkaus V. Samulionytė1
Nacionalinėje dailės galerijoje pirmadienį vykusiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) suvažiavime jos pirmininke ketverių metų kadencijai paskirta Vilma Samulionytė. ...
-
Atsiliepimuose apie dokumentinį filmą „Prezidentas“ – itin asmeninės patirtys8
„Filme mažai politikos, daug žmogaus“, – taip režisierės Giedrės Genevičiūtės ir žurnalistės Daivos Žiemytės-Bilienės dokumentinį filmą „Prezidentas“ įvertino televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis. &Scaro...
-
Seimas linkęs sudaryti galimybę skirti A. Stulginskio žvaigždę ir po mirties5
Parlamentas po svarstymo pritarė įstatymo pataisoms, numatančioms galimybę Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – skirti ir po mirties. Tokiu atveju šį apdovanojimą atsiimtų mirusio šeimos nariai ir artimiau...