Ilgus metus Pirmasis pasaulinis karas vadintas Didžiuoju karu. Įsiurbęs ketvirtį planetos gyventojų, jis negailestingai trypė ir lietuvius, kuriuos vieni okupantai varė į frontą, kiti – vertė nemokama darbo jėga.

"Tada subruzdo visas sodžius. Subėgo vyrai, moterys, sukilo vaikai; atklibičiavo ir nuo japonų karo šlubas Anupras, ir naują baisų žodį "bilizacija" kartojo visų lūpos. Visi buvo nusigandę. Seniūnas skaitė uriadniko atvežtą popierių apie vyrų, arklių ir vežimų mobilizaciją. Dalijo šaukimus. Šaukimą gavo ir Dėdelė su broliu, ir daugelis kitų vyrų, kurie, iš vakaro aštriai išsiplakę dalgius, atsikėlė su rasa šieno pjautų..."

Tai – ištrauka iš Antano Vienuolio apsakymo "Didysis karas". Taip 1914-aisiais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio priežastys neturėjo nieko bendro su Lietuva. Jis kilo dėl Vokietijos konkuravimo su Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Rusija bei dėl Austrijos problemų su Serbija.

Imperijos demagogija

Karo veiksmų pradžia suteikė vilties lietuvių siekiams turėti autonomiją. Pasiaukojimas imperijos pergalei, apie kurį skelbė tiek Vokietijos, tiek Rusijos imperijos lietuvių visuomenės veikėjai, buvo vienintelė galimybė suvienyti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.

Nors dauguma mūsų krašto gyventojų nesusimąstydami apie galimą valstybingumo atkūrimą nuolankiai vykdė "uriadnikų prikazus" ir amžini, tvirti sąjunginiai ryšiai su būsimuoju nugalėtoju buvo mažai įdomūs.

Apie tai, kad lietuviams buvo nepripažįstama teisė atkurti valstybingumą, liudija Rusijos vyriausiojo vado kreipimasis į lenkų tautą:

"Rusų kariuomenė neša Jums palaimingą žinią apie šį susijungimą. Tegul išnyksta sienos, skaldančios lenkų tautą. Tegul lenkų tauta susijungia į vieną kūną po Rusijos imperatoriaus skeptru. Po šiuo skeptru atgims Lenkija, laisva su savo tikėjimu, kalba ir savivalda. Rusija iš Jūsų tikisi tik vieno: tokios pačios pagarbos toms tautoms, su kuriomis Jus susiejo istorija. Atvira širdimi, broliškai ištiesta ranka žengia Didžioji Rusija susitikti su Jumis. Ji tvirtai tiki, jog dar nesurūdijo kardas, kuris nugalėjo bendrą priešą Žalgirio lauke."

Atrodo, kad 1914 m. Rusijos imperiją ištiko amnezija. Tarsi nieko blogo praeityje nebuvo: Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, žiauriai numalšintų sukilimų, katalikų bažnyčios persekiojimų. Lietuvius turėjo paguosti, kad Šiaurės Vakarų kraštas turi bendras istorines šaknis su Kijevo Rusios ir Rusų–Lietuvių valstybe, kad Žalgirio mūšyje Smolensko pulkų priešakyje kovėsi su kryžiuočiais.

Lietuviai, kurie turėjo būti demoralizuoti, nukatalikinti, nutautinti, bet sugebėję pasipriešinti tautinio savitumo gniuždymui ir iškovoti spaudos draudimo panaikinimą, o Didžiajame Vilniaus seime prabilti apie autonomiją, turėjo tenkintis viltimi, kad Rusija, pasiekusi lemiamą pergalę, prisimins mažą tautą ir atneš "palaimingą žinią".

Faktai neigė propagandą

Karo sunkumai atskleidė politikų kalbų tuštybę. Greitos pergalės nebuvo. Per 1914 m. kampaniją Rusijos kariuomenė siekė įsiveržti į Vokietiją, tačiau viltys pasiekti Berlyną baigėsi milžiniškais nuostoliais.

Kitų metų pradžioje rusų kariuomenės puolimas bandė pralaužti frontą Rytų Prūsijoje, bet viskas baigėsi eiline nesėkme. Atsakomuoju puolimu vokiečiai užėmė Liepoją (gegužė), Šiaulius (liepa), Kauną (rugpjūtis), Vilnių (rugsėjis).

Rusijos kariuomenė atsitraukė plačiu frontu iš Galicijos, Lenkijos ir Lietuvos. "Šlovingoji ir pergalingoji" armija vokiečius sustabdė ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Baranovičių, Pinsko riba. Nors bandoma teigti, kad tuo metu Rusijos kariuomenė sugebėjo persigrupuoti ir permesti į frontą naujus rezervus, o vokiečių puolimas išsikvėpė. Tai buvo akivaizdus pralaimėjimas.

Vokiečiai fronto liniją pastūmėjo 500 km, nukovė, sužeidė ar paėmė į nelaisvę daugiau kaip 1,5 mln. rusų karių. Be to, kontroliavo didžiąją geležinkelio Peterburgas–Vilnius–Varšuva dalį, galėjo išnaudoti užkariautų kraštų žmones, pramonę ir gamtinius išteklius.

Viena patranka – vienas sviedinys

Caras, norėdamas užpildyti atsiradusias spragas Rytų fronte, siuntė menkai apmokytus ir beginklius karius. "Rusų kareivis labiau pratęs kautis durtuvais, o ne kulkomis", – tokiais pamąstymais rusų karinė vadovybė bandė pabėgti nuo negailestingos tikrovės.

Kariai, kurių apkasuose nepalaidodavo vokiečių artilerija, turėjo įveikti tobulai apšaudančių kovos lauką kulkosvaidžių ugnį ir tik tada stoti į durtuvų kautynes.

Yra liudijimų, teigiančių, kad vienai rusų patrankai per dieną tekdavo vienas sviedinys ir buvo reikalaujama taupyti šaudmenis, nes karas baigsis po pusės metų.

Po Kauno tvirtovės pasidavimo pradėta atvirai kalbėti apie išdavystę. Tokias nuotaikas dar labiau sustiprino vienuolio Grigorijaus Rasputino įtaka caro šeimai, kuris atvirai skelbė, kad yra vokiečių šnipas ir turi intymių santykių su cariene.

Kovinę dvasią smukdė silpnas ir neryžtingas caro Nikolajaus II vadovavimas kariuomenei. Kareiviai pradėjo masiškai dezertyruoti iš fronto. Užnugario karo policija nebespėjo dezertyrų gaudyti, nes šalia fronto esančiuose miestuose jų buvo tūkstančiai. Rytų frontas merdėjo, todėl "palaimingos žinios" lietuviams teko gerokai palaukti.

"Tik visiems pasidarė nuobodu – tas karas. Jokios naujienos ar naujabynėlės. Kulkos pakirpo mūsų gražiąsias obeles mūsų naujame ir sename sode. Vaismedžiai iš oro pažiūrėti dar atrodė nieko sau, vis dar gražūs ir tokiais sūdriais lapais. Bet ilgainiui nuo kulkų obelės ėmė mirti. Pavasariui išaušus jos neatsigavo, ir jas reikėjo kaip kokias džiovininkes visai iškirsti.

Mūsų ramiame sode teliko pilna patrankų tūtų ir visokio karo laužo. Patrankų tūtos kaip puodynaitės visur pagrioviais išmėtytos. Pasitaiko dar ir neišsprogusių, ir sprogdinamų. Kai piemenaičiai ima jomis žaisti. Bet žmonės jau daugiau į tai nekreipia dėmesio. Vienu kitu angelėliu pasidaro danguje daugiau", – rašė Jurgis Savickis.

Turto alkio užvaldyti

Nuo 1914 m. rugpjūčio vidurio pasilikę namuose Suvalkijos gyventojai galėjo "nuobodžiauti" stebėdami vokiečių ir rusų kariuomenių grumtynes pasienyje.

Kiekvienas pasilikęs gimtuosiuose vietose turėjo įvertinti dvi aplinkybes: karo veiksmų griaunamąją jėgą ir kareivių plėšikavimą. Artilerijos apšaudymas naikino ne tik kovojančių pusių karius ir jų įtvirtinimus, bet ir ūkininkų sodybas. Niekas nesipiktino, kad pasėlius išvagojo apkasų labirintai ir kad šių metų derlius nuėjo perniek. Pats žmogiškiausias plėšikavimo pateisinimas buvo maisto paieška, tačiau ilgainiui karius užvaldė karo grobio godulis.

Nors Suvalkijos ūkininkai savo brangiausią turtą slėpdavo jį užkasdami į žemę, tačiau kareiviai greitai perprato gudrybę. Tik atvykę į ūkį kareiviai pirmiausiai badydavo žemę durtuvais aplink sodybą ir ieškojo paslėptų "lobių". Nuolatinė kariaujančių pusių kaita greitai ištuštino ūkininkų aruodus ir tikimybė surasti "lobį" prilygo nuliui.

Amžininkai pasakoja, kad miškuose rasdavo medžiuose sukabintų iš vokiečių pagrobtų laikrodžių, veidrodžių, kurie laukdavo karo pabaigos. Dėl didelės rusų pėstininkų žūties mūšiuose vargu ar karo grobis sulaukdavo savo šeimininkų.

Nuo kareivių neatsiliko ir karininkai. Seni paveikslai, brangūs indai, senoviški baldai buvo evakuojami į Rusijos gilumą. Vietiniai gyventojai irgi pradėjo plėšikauti kaimyninėje Prūsijoje. Vogė viską: gyvulius, žemės ūkio padargus, baldus. Kunigų pamokymai ir pabarimai nieko nepadėjo. Per daug niekas nesusimąstė, kad galėjo būti plėšiami brolių lietuvių ūkiai.

Vokietijos ir Rusijos vadovybė nuolat skelbė apie kareivių vykdomus žiaurumus ir pažadus atkeršyti. Tik 1915 m., Vokietijai perimus iniciatyvą kare, lengviau atsikvėpė Prūsijos pasienio, Mažosios Lietuvos, gyventojai, kurie dabar vyko į Didžiąją Lietuvą "ieškoti" prarasto turto.

Šnipu galėjo tapti kiekvienas

Atsitraukianti Rusijos kariuomenė siekė kuo mažiau žmonių ir turto palikti vokiečiams, todėl kazokai sprogdino geležinkelius ir tiltus, degino kaimus ir derlių, atminėjo gyvulius, vertė gyventojus trauktis į šalies gilumą.

Dalis Lietuvos gyventojų nepakluso įsakymams gimtąsias vietas paversti dykra ir liko namie. Baimė, kad ūkius gali užvaldyti svetimi ir greitos karo pabaigos laukimas tapo svariais argumentais. Ūkininkai su savo gyvuliais ir turtu pasitraukdavo iš gyvenamųjų apylinkių į netoliese esančius miškus ar gretimus miestelius.

Aktyvių karo veiksmų sąlygomis išsaugoti savo turtą buvo itin sunku. Kovojančios pusės įtariai žvelgė į besislapstančius gyventojus. Valstybės priešu arba šnipu galėjo tapti kiekvienas. Netekti ne tik turto, bet ir gyvybės.

Plėšikai, vokiečių ar rusų kariai greitai priglausdavo mažai prižiūrimus arklius, vežimus, galvijus ir kitą turtą. Daug galvijų krisdavo dėl ilgų perginimų, ganiavos ir priežiūros stokos.
Žmones klaidino ne tik menka informacija apie padėtį fronte, bet ir propagandiniai straipsniai laikraščiuose, kuriuose skelbiama apie badu mirštančius vokiečius, pergalingą kariuomenės artėjimą Berlyno link ar kazokų žygdarbius, nusinešančius dešimtis ir šimtus priešų gyvybių. Pažiūrėjus pro langą sunku buvo patikėti, kad galingos Rusijos kariai galėjo būti tokie alkani, pavargę, sudriskę ir pikti, netvarkingais būriais besitraukiantys iš kovos lauko.

"Gelbėkime tai, kas dar liko"

Pabėgėliai, kurie bijojo vokiečių ir kazokų prievartinio iškraustymo, traukėsi kartu su Rusijos kariuomene. Jais niekas nesirūpino. To meto spaudoje buvo kviečiama šelpti pabėgėlius, o jiems patiems burtis į įvairias organizacijas, rūpintis lietuvių kultūra ir vaikų švietimu.

Caro valdžios ir lietuvių politikų pažadai priimti įstatymą, pagal kurį būtų kompensuojami karo padaryti nuostoliai dėl sunkumų fronte, liko neįgyvendinti.

Pabėgėlių sielos paklydimus atskleidžia ir Juozo Tumo-Vaižganto kvietimas, nuskambėjęs "Rygos garse" (1915 m.), negerti denatūruoto spirito, odekolono, politūros ir rūpintis dvasiniais dalykais. Šiame laikraštyje kiekvienas lietuvių pabėgėlis galėjo išgirsti ne tik žymaus rašytojo paguodos žodį, padrąsinimą, bet ir minčių, leidžiančių didžiuotis savo tauta sunkiais karo metais.
"Vokiečių imperatorius gražoja, kareivių pristigęs, šunes apginkluosiąs! Ne kitaip darykime ir mes. Neužleiskime savo tėviškėlių. Nebeliko ašvienio, kinkykime karves, šunis į plūgą, bet gyvenkime žemę; nors blogai, bet tik ko nors gautume iš jos kitiems metams. Priešininko dienos suskaitytos mūsų krašte, o mes čia amžinieji gyventojai. (...) Mūsų nuomone, tik patrankų ugnis, tik šrapneliai ir granatos tegali žemaitį priversti, kad tam sykiui pasitrauktų iš apšaudomos vietos. Bet ligi tik nutilo armotų griausmas, grįžkime atgal ir gelbėkime tai, kas dar liko; ir taisykime tai, kas dar pataisoma. Neleiskime, kad nors koks mūsų mažmožis žūtų savaime. Ką galime gelbėti, gelbėkime; ką galime vaduoti, vaduokime!" – rašė J.Tumas-Vaižgantas.

Vokiečių gniaužtuose

Nuo pat pirmųjų Lietuvos užgrobimo dienų vokiečiai siekė kraštą išnaudoti fronto poreikiams. Daugelyje miestelių pirmieji nurodymai buvo labai paprasti: nesimelsti už carą, atiduoti visus ginklus, išvalyti lauko tualetus, nuo pusės dešimtos vakaro iki 7 val. būti namie, klausyti vokiečių kareivių nurodymų.

Vėliau nurodymų daugėjo. Atsirado instrukcijos, kada šienauti, kada kirsti javus ir juos kulti, kaip sodinti ir auginti bulves, kiek gyvulių galima skersti. Vokiečiai buvo be galo nuoseklūs ir kantrūs. Per trumpą laiką surašė visus gyventojus ir jų valdomą turtą, po to išdavė jiems pasus.

Tuomet buvo pereita prie gyventojų gyvenimo kontrolės. Uždrausta be leidimo vykti iš vienos apskrities į kitą, važinėti traukiniais, laiškus galima buvo siųsti tik su vokišku vertimu. Po to atsirado įvairių mokesčių: degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kt. Ypatingai gyventojus slėgė rekvizicijos, priverstinis asmens turto paėmimas.

Vokiečiai gudraudavo, tiksliai žinojo krašto galimybes, fronto poreikius ir gyventojų nuotaikas, todėl dalį gėrybių nusavindavo, dalį supirkdavo pagal jiems palankias kainas. Rekvizuodavo arklius, šieną, grūdus, sviestą ir net drabužius.

Reikalavimai rinkti vyšnių, slyvų, trešnių kauliukus, iš patvorių – dilgeles, atiduoti dviračių ratų gumas ir vėliau pačius dviračius rodė Vokietijos išteklių mažėjimą. Dėl to rekvizicijos didėjo ir jas vykdyti darėsi vis sunkiau. Arklių paėmimas buvo skaudžiausia netektis Lietuvos ūkininkams.

Kitas dalykas, kurio bijojo žmonės, buvo priverčiamieji darbai Vokietijoje. Gąsdino darbo ir gyvenimo sąlygos. Žmonės vieni kitiems pasakojo apie darbą tiesiant geležinkelius pafrontės rajonuose, kuriuos bombarduodavo rusų cepelinai ir lėktuvai, apie tai, kaip po bombardavimų žemė buvo aptaškyta dirbančiųjų krauju ir apmėtyta nutrauktomis galūnėmis.

Lemtingieji 1917-ieji

Vokiečių okupacija alino Lietuvos kraštą. Žmones gniuždė jausmas, kad karas niekada nesibaigs, tęsis metų metus. Ir vis dėl to "palaiminga žinia" atėjo iš Rytų. 1917 m. Rusijoje įvyko Vasario revoliucija.

"Šiandien gavome žinių, jog Rusijoje kilusi revoliucija. Vokiečių laikraščiai skelbė tas žinias su neslepiamu džiaugsmu. Visų vokiečių ūpas dideliai pagerėjo. Mes gi, lietuviai, nežinojome, kokias išvadas iš tų žinių daryti. Iš pradžių išveizdėjo, jog tai didelis vokiečių laimėjimas, ypač kad jie gyrėsi tučtuojau padarysią su Rusija taiką. Taikos gi mes bijojome, nes tuomet Lietuva vokiečių jau nebebūtų nusikračiusi. Bet pradėjo eiti ir kitokios žinios: būk revoliucija dėl to ir kilusi, kad caras, ypač carienė draug su ministeriais, norėję padaryti su vokiečiais taiką ir Lietuvą žadėję atiduoti vokiečiams už trylika milijardų rublių", – rašė kanauninkas Pranciškus Žadeikis savo atsiminimuose "Didžiojo karo užrašai".

Galima daug svarstyti apie tai, kokios išorinės aplinkybės pasitarnavo Lietuvos valstybingumo atkūrimui: vokiečių ir bolševikų bendradarbiavimas rengiant perversmą ir pasirašant Brest-Litovsko sutartį, jų siekiai užvaldyti ir suskaldyti Rusijos imperiją ar pralaimėjimas Vakarų fronte. Ir būti amžinai dėkingiems to meto Lietuvos visuomenės veikėjams.

Vis dėlto verta pamąstyti ir apie tai, kiek mes, mums atstovaujantys politikai yra linkę susitaikyti ar prisitaikyti prie nepalankių išorinių aplinkybių, kiek mes esame pasiryžę priimti sprendimus, kurie sumažintų nepageidaujamą išorinių aplinkybių poveikį.