Pažangiausia programinė įranga, kuriama veidams atpažinti, galėtų padėti identifikuoti žymiems paveikslams pozavusius žmones.

Tam tikrais atvejais moderni „veidų atpažinimo“ technologija gali padėti atpažinti veidus skaitmeninėse nuotraukose, aptikdama panašumus veido struktūroje. Duomenys bus gaunami nuskenavus žinomus asmenų veido bruožus ir tam panaudojant pomirtines kaukes ar identifikuotas skulptūras, rašo independent.co.uk.

Kiek tokia technologija veiksminga, šiuo metu tyrinėja du meno istorikai ir elektronikos inžinierius iš Kalifornijos universiteto. FACES (angl Faces, Art and Computerised Evaluation Systems (FACES) – Veidų, meno ir kompiuterizuoto vertinimo sistemos) vadina „nauju meno istorikų įrankiu“. Šiam projektui JAV vyriausybė skyrė 25 tūkst. JAV dolerių.

Universiteto meno istorijos profesorius Conradas Rudolphas teigė: „Prieš pasirodant fotografijai, portretuose beveik be išimties buvo vaizduojami žmonės, kurie savo pasaulyje buvo svarbūs. Tačiau kaip paaiškės pasivaikščiojus po beveik bet kurį didesnį muziejų, didžioji dalis šių portretų, kurtų prieš XIX amžių, prarado savo vaizduojamų žmonių tapatybes“.

Franso Halso „Besijuokiantis rojalistas“, sukurtas 1624 metais ir saugomas Wallace`o kolekcijoje Londone, yra vienas iš žymių portretų, kuriam pozavęs asmuo nežinomas. Paveikslas taip imtas vadinti XIX amžiuje.

Wallace`o kolekcijų direktorius Jeremy Warrenas teigė: „Visiems toks pavadinimas priimtinas, tačiau iš tiesų jis nesijuokia ir jis nėra rojalistas. Norėčiau žinoti, kas jis yra. Jei ši technologija padės mums tą padaryti, būsime labai patenkinti.“

Philipo Mouldo galerijos Londone portretų specialistas Bendoras Grosvenoras ypač norėtų identifikuoti, „tikrai gražų portretą“, kurį XVII amžiuje nutapė nežinomas autorius. Jis šiuo metu demonstruojamas Nacionalinėje portretų galerijoje.

„Jis tradiciškai vadinamas „Monmoutho kunigaikštis mirties patale“, tačiau tai nėra jis, nes datos nesutampa. Portretai mirties patale yra gana reti, taigi kas buvo pakankamai svarbus ir pakankamai mylimas, kad gero menininko būtų taip jaudinančiai pavaizduotas? Norėčiau tai sužinoti.“

Tačiau jis pridūrė: „Dauguma nežinomų pozuotojų yra nežinomi todėl, kad jie buvo tapyti tik kartą, tad nėra kito atvaizdo, su kuriuo būtų galima palyginti. Taigi naujoji programa greičiausiai pagelbės tik su tų žmonių portretais, kurie tapyti ne vieną kartą.“

C. Rudolphas sutinka, kad „sunkumai neišvengiami“ dėl skirtingų išraiškų, amžiaus, pozavimo padėties ir apšvietimo. Tačiau pirmieji bandymai, atlikti su identifikuotas XV amžiaus Florencijos valdytojo Lorenzo de Medici portretais, parodė, kaip veidus galima išskaidyti iki sužymėtų kreivių ir tuomet jas sulyginti.