Kaunietė dailėtyrininkė Marija Matušakaitė plačiajai visuomenei mažiausiai žinomas žmogus iš šiemetinių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų būrio.
Tačiau dailėtyrininkams, meno istorikams ji ne tik puikiai žinoma, bet ir ypatingai vertinama.

M.Matušakaitė giliu sovietmečiu pradėjo kryptingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailės paveldo tyrinėjimus, nepataikavusius sovietinei konjunktūrai. 1970 m. jos apginta disertacija buvo pirmoji sovietmečiu, skirta dailės palikimui tyrinėti. Daugybės mokslinių straipsnių, knygų autorės nepavadinsi senole - guvi, aštraus proto, teberašo knygas. Jos buto sienas puošia mediniai rūpintojėliai, madonos, kiti šventieji. Į žurnalistės pastabą, kad šie objektai dvelkia senove, humoro jausmo neprarandanti 85-erių moteris atsakė: "Čia turbūt aš labiausiai dvelkiu senove."
- Jūsų ilgametis darbas dailėtyros srityje neseniai įvertintas Nacionaline ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijomis. Tokie įvertinimai pamalonina ar esate jiems abejinga?
- Labai smagu, kad darbas įvertintas, tačiau to, kad esu tarp Nacionalinės premijos laureatų, nevertinu kaip savo asmeninio laimėjimo. Džiaugiuosi, kad skiriant šią premiją tarsi atsigręžta į mūsų senąją dailę, kuri ilgą laiką buvo visiškai užmiršta, o sovietmečiu netgi neigta. Turime daug sakralinių kūrinių, kurie buvo nepageidaujami okupacijos laikotarpiu. Sovietmečiu senoji LDK dailė buvo labai mažai tyrinėta, bet aš savo darbą dariau. Išėjusi į pensiją atsidėjau knygų rašymui.
- Kokią rašote dabar?
- Rašau apie senąjį portretą. Mano pirmoji knyga buvo apie portretą XVI-XVIII a. Lietuvoje. Į naująją norėčiau sudėti medžiagą apie lietuvišką portretą, dabar esantį už Lietuvos ribų - Ukrainoje, Lenkijoje. Tai yra žemėse, kažkada priklausiusiose Lietuvai. Tik kad būdama tokio amžiaus rašau labai iš lėto. Rašau ranka, paskui atiduodu tekstus surinkti kompiuteriu.
- Viena jūsų knygų skirta Barboros Radvilaitės atvaizdams. Ar yra išlikę portretų, kuriuose matomi autentiški grožio etalonu laikytos moters bruožai?
- Yra išlikę du iš natūros tapyti Barboros Radvilaitės portretai. Vienas - Žygimanto Augusto diptike, kurį jis visur vežiodavosi su savimi. Kitas - miniatiūrinėje galerijoje, kurioje yra visų trijų šio karaliaus žmonų atvaizdai. Abu portretai saugomi Lenkijoje. Visi kiti portretai yra truputį vėlesni, juose geriausiu atveju remiamasi senais originalais. Gyvuoja legenda, kad ir Aušros vartų Marijoje matome Barboros Radvilaitės bruožų. Tačiau tai - tik legenda, liudijanti, kaip lietuviai mylėjo šią istorinę moterį.
- Jūsų moksliniai tyrinėjimai visuomet buvo susiję su sakraliniu menu, kuris sovietmečiu buvo savotiškas tabu.
- Sovietmečiu ne taip paprasta buvo imtis sakralinio meno temos. Rinkausi mažiau pavojingas temas - disertaciją rašiau apie LDK laikų laidoseną ir kapų ženklinimą. Portretas taip pat atrodė ne toks pavojingas - žinoma, atitinkamai jį pakomentavus.
Vis dėlto didžioji senosios Lietuvos dailės dalis yra sakralinė: tai šventųjų paveikslai, bažnyčių apipavidalinimo darbai. Išvažinėjau visą Lietuvą, aplankiau muziejus, bažnyčias. Dalis senųjų vertingų dailės kūrinių liko bažnyčiose - dvasininkų, fundatorių portretai, kiti kūriniai.
- Ar kunigai jus noriai įsileisdavo į bažnyčias?
- Visko būdavo. Tai buvo represuoti žmonės, kurie bijojo, jų nervų sistema buvo pairusi. Savaime suprantama, jei žmogus buvo išvežtas, kalėjęs, bet kokį atvykstantį asmenį priimdavo su nepasitikėjimu. Be to, bažnyčios atstovai baiminosi, kad paimsime ir išvešime meno kūrinius.
- Jūsų tyrinėjimai papildė, kartais ir pakeitė senosios Lietuvos dailės istoriją. Kurie atradimai - didžiausi?
- Galbūt tokiais pavadinčiau XV a. menančius gotikos meistrų sukurtas Laukžemės Madoną su Kūdikiu ir Platelių pietą. Kretingos rajono Laukžemės bažnyčioje Madoną su Kūdikiu pastebėjome visai netikėtai - ji stovi tamsiame bažnyčios prieangyje. Kai prieš dvidešimtmetį su kolegėmis ją radome, ji buvo "papuošta" - apkaišyta plastmasinėmis gėlėmis, su karoliukų karūna ant galvos, uždengta užuolaidų medžiagos apsiaustu. Daugybę kartų perdažyta. Tačiau grakšti Madonos figūra, sudėtingos, gausios drabužio klostės, išskobta plokščia medinės skulptūros nugara, smailėjantis batelis liudijo darbą esant XV a. pradžios originalu. Tai atvežtinis, profesionalaus dailininko sukurtas meno kūrinys, gerokai senesnis už iki tol žinotas enciklopedines Lietuvos madonas. Gali būti, kad ją į Lietuvą atvežė karališkasis asmuo - Vytautas ar Jogaila.
Vėliau pavyko surasti XV a. pradžią siekiančią Platelių bažnyčios pietą. Ši skulptūra, įmontuota į didelį, daugiau nei pustrečio metro aukščio procesijų altorėlį, bažnytinėse apeigose naudojama ir dabar. Šis kūrinys yra vienintelė Lietuvoje žinoma gotikinė pieta.
- Jums nustačius, kad tai yra vertingas autentiškas meno kūrinys, jis paprastai lieka bažnyčioje ar keliauja į muziejų?
- Tie kūriniai lieka savo vietose, nors turėtų iškeliauti į muziejų, o jų vietoje atsirasti kopijos. Bet bažnyčioje kiti reikalai yra pirmaeiliai, o menas - antroje vietoje. Be to, restauruoti senuosius kūrinius ar pagaminti kopijas kainuoja didžiulius pinigus. Restauruoti Laukžemės Madoną su Kūdikiu ir pagaminti kopiją kainuotų keliasdešimt tūkstančių litų. Kol tokių pinigų valstybė neranda, vertingi kūriniai lieka bažnyčiose, kur yra beveik nesaugomi. Yra labai vertingų kūrinių, kabančių tiesiog bažnyčių tarpduriuose, iš kur juos labai lengva išsinešti.
- Kuo unikalus mūsų bažnytinis menas?
- Išskirtinis bruožas - tai, kad čia yra daug drožybos. Kitų tautų bažnyčiose tiek liaudies skulptūros pavyzdžių tikrai nėra. Į bažnyčią žmogus eidavo kaip į meno galeriją. Čia nusižiūrėdavo jam patikusius kūrinius ir juos kopijuodavo. Tai darydavo liaudies meistrai. Matyt, kūrybingumas lietuvių tautai įgimtas.
- Kuris istorinis laikotarpis bažnytiniam menui buvo labiausiai negailestingas?
- Sakyčiau, kad Lietuvos bažnyčios labiausiai nukentėjo XVII a. viduryje, į Vilnių ir didelę Lietuvos dalį įsiveržus Maskvos kariuomenei. Bažnyčios buvo plėšiamos, deginamos. Vilnius buvo labai sugriautas, praktiškai visas sudegė. Ir iš Katedros mažai kas liko. XVIII a. pabaigoje perstatant šią šventovę, čia rasta gausybė marmuro nuolaužų nuo sudaužytų, sunaikintų paminklų. Buvo plėšiami kapai - ieškota brangenybių. Amžininkai rašo, kad tuo metu garsių italų meistrų, XVI a. atnešusių į Lietuvą marmuro paminklų madas, sukurtų brangių paminklų nuolaužos tiesiog mėtėsi - kas norėjo, tas ėmė jas ir naudojo savo artimųjų antkapiams.
Nemažai žalos senajam bažnytiniam menui padaryta XIX a. Į madą atėjo masiškai užsienyje gamintos ganėtinai brangios gipsinės skulptūros. Jos pakeitė nepalyginamai aukštesnės meninės vertės autentiškus medinius kūrinius - tokia buvo mada. Kad būtų išvengta senųjų bažnytinių skulptūrų išniekinimo, jos buvo deginamos.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu į madą atėjo didžiulės gotikinės bažnyčios. Senosios medinės bažnytėlės pasirodė atgyvenusios, ir jas tiesiog išgriaudavo - jų vietoje dygo mūrinės. Laimei, Kaune daug tokių bažnyčių nepridygo. Kas dėjosi sovietmečiu, visi žinome - bažnyčios paverstos sandėliais, net kryžiai buvo griaunami. Tai padarė didžiulę žalą. Ir vaikai buvo ugdomi visai kitaip: užuot aiškinus apie bažnyčiose esančių kūrinių vertę, drausta apie juos kalbėti.
Daug vertingų kūrinių sugadinta ir atgavus nepriklausomybę. Tuomet jau buvo galima puošti bažnyčias, o supratimo, kaip jas atnaujinti nesugadinant to, kas jose yra, nebuvo. Paimdavo ryškius dažus ir nudažydavo senąją skulptūrą, taip ją sugadindami. Ir niekas negalėjo žmonių sustabdyti - atnaujinti bažnyčią buvo parapijiečių, kunigo valioje.
- Dėl jūsų tyrinėjimų valstybė turbūt skyrė didesnį dėmesį, kad būtų išsaugotos senosios meno vertybės?
- Atrodo, kad bažnytiniam menui nepakenkiau. Tik gaila, kad kultūros srityje prioritetai dabar kiti. Dabar galvojama, kad svarbiau yra ne kultūros paveldą išsaugoti, o naują paminklą pastatyti ar surengti kokią akciją. Kultūros ministerija nori skirti pinigų išoriškai efektingiems objektams, trumpalaikėms priemonėms, susijusioms su šia diena, o ne senajam paveldui išsaugoti. Jam, aišku, šiek tiek skiriama dėmesio, lėšų, bet nepakankamai.
Iš LDS Kauno skyriaus rekomendacijos Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo komisijai:
M.Matušakaitė - viena garsiausių, labiausiai pripažintų Lietuvos dailėtyrininkių, autoritetinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailės istorijos tyrinėtoja, daugybės mokslinių straipsnių, knygų autorė. 1984 m. pasirodžiusi knyga "Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje" kultūrinei visuomenei, studentams darė didžiulį įspūdį, buvo didžiulis postūmis domėtis nuošalyje paliktu LDK dailės palikimu. Nors ji niekada nedėstė dailės istorikams, daugelis jų M.Matušakaitę vadina savo mokytoja - tokią didelę įtaką ji yra padariusi dabartinei Lietuvos dailės istorikų mokyklai. Pastaruosius metus M.Matušakaitė dirba ne mažiau intensyviai - bene kasmet išleidžiama po naują svarią meno istorikės knygą. M.Matušakaitė aktyviai dalyvauja ir yra nemažai nuveikusi naujame Lietuvos istorikų projekte - kuriant LDK portretų interneto duomenų bazę.