Prieš palikdamas postą, kultūros ministras Arūnas Gelūnas nutarė atsidėkoti garsiems režisieriams Oskarui Koršunovui ir Eimuntui Nekrošiui ir apdovanoti juos ministerijos įsteigtu garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Tačiau atsiimti apdovanojimo su būriu pagrindinių savo aktorių vakar atvyko tiktai O.Koršunovas. E.Nekrošiui šis apdovanojimas sutapo su 60-mečio jubiliejumi. Po rudeninių gastrolių Maskvoje, Sankt Peterburge bei Italijoje vienas garsiausių lietuvių teatro režisierių išvyko atsipūsti į gimtąjį kaimą. Garbės ženklą atsiėmė E.Nekrošiaus atstovas – teatro „Meno fortas“ direktorius Audrius Jankauskas.

Ir O.Koršunovas, ir E.Nekrošius yra pelnę daugybę lietuviškų bei tarptautinių apdovanojimų. Iš pastarųjų prestižiškiausias - Europos naujosios teatro realybės prizas.

Ministras A.Gelūnas priminė, kad ženklais „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanoti tokie iškilūs lietuvių menininkai kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Mekas, Violeta Urmana.

„Kadaise esu pasakęs, jog dėl kelių žmonių genialumo neabejoju. Vienas jų yra O. Koršunovas. Aš negaliu suprasti, kaip jis pastato tokius spektaklius, ir tai yra genialumo požymis“, - sakė A.Gelūnas, prieš įteikdamas režisieriui garbės ženklą.

Sujaudintas apdovanojimo O.Koršunovas visų pirma padėkojo savo brangiems aktoriams, taip pat scenoje nematomiems, tačiau prie spektaklių atsiradimo prisidedantiems teatro žmonėms. „Su daugeliu aktorių kartu einame jau ilgą laiką ir tikiuosi, jog eisime ir toliau. Šis įvertinimas yra mūsų visų“, - emocingai kalbėjo O. Koršunovas.

„Manau, kad apibūdinti E.Nekrošiaus veiklą ar analizuoti jo teatro koncepciją, taip pat yra beviltiška. Tai neišsems to sukrėtimo, kurį kaskart patiriame, žiūrėdami abiejų režisierių spektaklius“, - pareiškė ministras.

Baltojoje Kultūros ministerijos salėje netrūko geros nuotaikos, gėlių, sveikinimų. Po apdovanojimo ceremonijos „Vilniaus dienos“ žurnalistė O.Koršunovo pasiteiravo, kuris jo spektaklis, paties režisieriaus nuomone, labiausiai vertas naujojo apdovanojimo, geriausiai pavykęs.

Režisierius pareiškė negalįs atsakyti į šį klausimą: „Tam tikruose gyvenimo etapuose yra buvę labai svarbių spektaklių. Vieni atverdavo kelią kitiems – viskas susiję kaip grandinė. Kartais nesėkmės duodavo stiprių postūmių, impulsų naujiems spektakliams“.

O kurį spektaklį jis norėtų nurašyti? „Nė vieno, - sakė O.Koršunovas. - Todėl, kad į visus buvo įdėta daug ir nuoširdaus darbo. Ne mano vieno – visų. Visi jie vienaip ar kitaip gvildeno tuo metu svarbias mintis man ir visuomenei“.